Aktorė Kristina Švenčionytė: sukurti pasaulį spektaklio pasaulyje

Jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia aktorė Kristina Švenčionytė įsitikinusi, kad geras spektaklis toks, kuriame yra susikalbėjimas ir susigirdėjimas. Kuomet kūrybinė komanda girdi vieni kitus, aktoriai susikalba, o žiūrovai išgirsta ir juos, ir spektaklį. Talentingoji pašnekovė žavi kūrybiškumu, savitumu ir profesionalumu. Anot jos, sunkiausias išbandymas aktoriaus kelyje – susitarimas su pačiu savimi.

Monikos Penkutės nuotr.

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Iki 6-erių metų augau gražiame vyšnių sode, aplinka alsavo laisve: šalia tekėjo upelis, ūžė miškas, lakstydavo stirnos. Mėgdavau užlipti ,,ant aukšto”, kur atsiverdavo platus horizontas, ir skaityti. Po to, kai buvau išvežta sostinėn, kur mane pykindavo nuo betono vien tik įvažiavus į miestą, visas atostogas leisdavau kaime. Mėgau žaisti su kaimo vaikais, bet visad žinojau, kad galiu surasti tą savo oazę palėpėje, ir tai buvo mano tylos, fantazijos, susikaupimo ir vaizduotės sala. Vyšnių sodas, žinia, buvo parduotas (šypteli), bet oazės poreikis liko. Pamaniau, kad galima tai atrasti teatre. Kartais pavyksta.

Kokia Tavo patirtis teatro pasaulyje? Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Dar prieš įstojant į aktorinį teko susipažinti su scena. Lankiau Mažąją teatro akademiją pas Silvą Krivickienę, šokau Gyčio Ivanausko spektaklyje, vaidinau Pauliaus Ignatavičiaus režisuotame darbe. Laimėjusi tarptautinį A. Čechovo monologų konkursą, turėjau galimybę apsilankyti Melichove, ten gavau paskatinimą tęsti veiklą teatre ir stoti į aktorinio meistriškumo studijas. Studijavau pas prof. Valentiną Masalskį – Mokytoją iš didžiosios raidės. Vėliau teko dirbti su daug įdomių kūrėjų ir už šias pažintis likimui esu be galo dėkinga. Susipažinau su Benu Šarka, Agnija Šeiko, Oskaru Koršunovu, Jonu Vaitkumi, Olga Lapina, Rolandu Kazlu, Nele Savičenko… Visų nepavyks išvardinti, bet šie žmonės many atvėrė daug dalykų, kurių niekaip nebūčiau pažinusi pati, ir esu beprotiškai jiems dėkinga. Esu gavusi ir apdovanojimų, tai yra įvertinimo išdava, tačiau iš tikrųjų sušildo nauji įdomūs darbai ir į ausį po spektaklio pašnabždėtas geras žodis.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaidmenį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kelia?

Iki studijų teko vaidinti Ežiuką ir Kiškį spektaklyje ,,Ežiukas rūke”. Nagrinėti S. Kozlovo tekstą, kuris parašytas visų pirma vaikams, ir atrasti pasaulinių filosofų traktatuose išgeneruotas mintis jame buvo stebuklinga. Kokiais paprastais žodžiais, pavyzdžiais galima atverti mąstymo gylį, vaizduotę! Be pozos, be abstrakčių suktų išvedžiojimų sukurti genialų paprastumą. Pasijutau tarsi grįžusi į tą savo oazę ,,ant aukšto”. Įstojus mokėmės dirbti komandoje, išgauti bendrą teatrinį skambesį, darną, muzikuojant savimi – groja per dvidešimt absoliučiai skirtingų rūšių instrumentų, nė vieno vienodo, o mūsų ir mūsų dėstytojo užduotis buvo išgauti harmoniją, kur kiekvienas turėtų savo partiją, be kurios ta visuma sugriūtų. Mokėmės drauge muzikuoti scenoje – ir garsais, ir balsais, ir kūnais, ir emocijomis. Už tai iki šiol esame dėkingi ne tik V. Masalskiui, bet ir mūsų dėstytojai, kompozitorei Nijolei Sinkevičiūtei.

Oskaro Koršunovo teatro spektaklis ,,Aš, Fojerbach”, rež. Lina Židonytė. Julijos Kulevičiūtės nuotr.

Kokie vaidmenys Tave pačią labiausiai žavi?

Yra toks skambus palyginimas: aktorius tarsi spalva tapytojo rankose. Skamba kiek egzaltuotai ir banaliai, bet tiesos, matyt, yra. Tad sakyčiau taip: mane žavi mokytojų ir kolegų darbai, kurie atveria tos savitos spalvos paletę, niuansus, sukuria atskirą pasaulį – pasaulį spektaklio pasaulyje.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Vaidenimasis su Benu Šarka „Vabaliukai ir musytės negalvoja apie mirtį“. Pauliaus Sadausko nuotr.

Apibrėžčiau pagaliuku smėlyje apskritimo forma (šypsosi).

Apskritimo forma – nes:
a) veikla sukasi teatre ir aplink teatrą;
b) tenka cikliškai grįžti prie pradžios ir iš naujo pradėti kurti vaidmenį, nesvarbu, kelintas jis;
c) pastebiu, kad kartais apeinu ratą ir atsiduriu tame pačiame suvokimo taške, tik giliau išgyvendama jį ir įgavusi daugiau patirties.

Smėlyje pagaliuku – nes:
a) Teatras – efemerija. Taip lengvai kaip smėlyje nupieši ratą – taip lengvai jis gali būti užpustytas, papūtus stipresniam vėjui;
b) smėlis => dykuma => oazė;
c) natūrali gamtos materija asocijuojasi su ritualu, o jis, žinia, yra teatro prigimtyje.

Galbūt pati kuri ir spektaklius?

Esu kūrybinės spektaklio komandos dalis, tad manau, kad taip. Jei tik režisierius šiuo klausimu liberalus – dalyvauju spektaklio kūrimo procese, teikiu pasiūlymus, nebūtinai tik aktorinės prigimties. Būna, pavyzdžiui, kad ,,Apeirono” teatre kai kuriuos gabaliukus režisuoja aktoriai, nes tame teatre režisierės taip pat ir vaidina. Mokykloje, kur dirbu teatro mokytoja ir renginių režisiere, su vaikais esame sukūrę spektaklių.

Kaip įsivaizduotum savo svajonių spektaklį?

Būna, kartais tokie įvyksta. Man svajonių spektaklis yra susikalbėjimo ir susigirdėjimo spektaklis. Kūrybinė komanda proceso metu girdi vieni kitus, aktoriai scenoje susikalba, žiūrovai juos išgirsta, išgirsta spektaklį. Ir aš turiu omenyje ne vien tik tekstą. Emocinio, jutiminio, atmosferinio, prasminio susikalbėjimo spektaklis yra mano svajonių spektaklis.

Magdalietė „Apeirono“ teatro spektaklyje „Delyras”, Kristus – aktorius Ričardas Bartašius. „Apeirono“ teatro archyvo nuotr.

Galbūt turi savo, kaip aktorės braižą, stilių? Koks jis?

Galbūt tas braižas ir yra ta svajonių spektaklio siekiamybė, kelionė link to.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra aktorystė bei kūryba?

Kastanediška išmintis. Man patinka tikėti ta teorija, kad jis kūrė, neišlįsdamas iš bibliotekos. Tai atskleidžia žmogaus kūrybos jėgą. Praktiškai kūrė lokaliai, bet savo kūryba atvėrė spalvingą platų ezoterinį šamanišką pasaulį. Teatras tai gali, aktorystė tai gali.

Kas Tau yra kūrybos / aktorystės esmė?

Visų pirma – sutartis su savimi.

Kas yra sunkiausia, žengiant aktorės keliu?

Susitarti su savimi.

Monikos Penkutės nuotr.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Ivano Vyrypajevo ,,Deguonis”: ,,Kiekvienam žmoguj yra du šokėjai – jo dešinysis ir kairysis plautis. Plaučiai šoka, ir žmogus gauna deguonį. Jei paimtum kastuvą ir kirstum žmogui per krūtinę ties plaučiais, tai šokiai liautųsi. Plaučiai nebešoka, deguonis nebepaduodamas.”

Kol šokam, gaunam deguonį, kuris teikia įkvėpimą. Uždūstam, įkvepiam – ir vėl šokam. Užburtas ratas, kuris teikia kvėpavimą ir įkvėpimą. Jis sukasi tol, kol kažkas nekerta mums per krūtinę ties plaučiais.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius kūrybinės veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Aktorystė – priklausoma profesija. Esi priklausomas nuo daugelio faktorių. Svajoju, bet ne vien tik nuo manęs priklauso, kokie bus mano artimiausi keleri metai. Persikrausčiau atgal į Vilnių, tad galbūt daugiau laiko leisiu ten.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su aktoryste, kokia ji būtų? Kodėl?

Medicina. Žaviuosi savo mama ir jos atsidavimu šiai veiklai.