„Somaholidays”: spektaklis, pulsuojantis į transą nardinančių atostogų ritmu

Legendiniame Aldous Huxley romane „Puikus naujas pasaulis” kuriamas tobulai kontroliuojamo pasaulio vaizdas – jo gyventojai, netekę pasirinkimo laisvės, gilių jausmų, tėvų, yra patenkintos marionetės valdžios rankose. 1931 m. parašytas kūrinys iki šiol laikomas šiurpiu įspėjimu apie galimas ateities variacijas. Choreografės Vilmos Pitrinaitės šiuolaikinio šokio spektaklis „Somaholidays” tokios antiutopinės ateities pėdsakus leidžia atpažinti dabartyje.

Somaholidays_photo_D_Matvejev2

„Somaholidays”. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Jos „Somaholidays” – tai dirbtinai sukelto katarsio patirtis, tariamas pabėgimas nuo slegiančios kasdienybės. Knygoje ši būsena pasiekiama vartojant ekstazę sukeliančią medžiagą somą. Spektaklyje į užsimiršimą trys skirtingų kartų šokėjai bando pakliūti šokdami pagal trankią elektroninę Arūno Perioko muziką 120 dūžių per minutę ritmu. „Somaholidays” turistinių kelionių dokumentika jungiama su naktinio klubo ritualais – tai šiuolaikinio žmogaus galimybė peržengti slenkstį.

Apie „Somaholidays” pasakojo jo choreografė V. Pitrinaitė ir dramaturgė, kostiumų dailininkė Rūta Junevičiūtė.

Ar tiesa, kad kūrybinis procesas prasidėjo netipiškai, nuo kūrybinės komandos atostogų Ispanijoje? Ko siekėte suteikti kūriniui iškeliaudami atostogauti?

V. Pitrinaitė: Pradine kūrinio idėja buvo nufilmuoti netikrą dokumentinį filmą apie tris draugus, kurie išvažiuoja atostogauti į svajonių salą, tačiau jų idealias atostogas sugadina ugnikalnio išsiveržimas. Tai, nuo ko jie nori pabėgti atostogaudami – rutina ir kasdienės „katastrofos”, materializuojasi į ugnikalnio išsiveržimą, o tie trys draugai turistai tampa aukomis.

Ši idėja atkrito, nes pamačiusi vulkanų inspiruotus Wernerio Herzogo filmus supratau, kad niekada nesugebėsime padaryti to mano įsivaizduojamo filmo, arba padarysime blogiau nei jis. Po truputį kilo idėja tiesiog šokti, kad katastrofos laukimas būtų supriešintas su nerūpestinga reivo nuotaika. Šis paradoksas ir tapo pagrindine kūrinio tema.

Vilma_Pitrinaite_photo_D_Matvejev

Choreografė V. Pitrinaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Atostogos – net ir spektaklio pavadinime. Gal galite jį plačiau paaiškinti?

V. Pitrinaitė: Tūsą, šventę (ang. holiday) mes traktuojame kaip kolektyvinį ritualą, kurio paskirtis – atsikratyti gyvenimą gadinančių dalykų – nuobodulio, baimių ir savo ego. Angliškas terminas holidays aprėpia dvi reikšmes – šventą dieną ir atostogas. Nenorėjome šio žodžio versti, kad nedingtų nė viena iš reikšmių. Taigi, holidays spektaklyje interpretuojamos kaip pertrūkis nuo realybės, nuo rutiniškos kasdienybės.

R. Junevičiūtė: Ritmo pakeitimas per atostogas dažniausiai suprantamas kaip sulėtėjimas, pavyzdžiui, gulint paplūdimyje Tenerifėje. Bet pertrauka gali įvykti ir sudažninant ritmą, per nuovargį pasiekiant kitą sąmonės lygį, kaip, pavyzdžiui, į transo būseną vedančiuose ritualuose, šokių klube ar persidirbus iki priverstinių atostogų ligoninėje. Toks patirties suintensyvinimas, kaip ir vaistai, turi tiek gydomųjų savybių, tiek kontraindikacijų. Mums buvo įdomu apmąstyti, kaip tai funkcionuoja mūsų visuomenėse ir mumyse. Spektaklio pavadinimo dalis soma yra nuoroda į rašytojo A. Huxley kūrybą. Jo romane „Puikus naujasis pasaulis” soma yra svaiginanti, ekstazę ir haliucinacijas sukelianti substancija, kurią valstybė dalina gyventojams kontroliuoti, palaikant jų „laimingą”, neblaivią būseną. Soma išvertus iš graikų kalbos reiškia fizinį kūną. Soma taip pat buvo ritualinis psichotropinis dievų gėrimas senovinėje Vedų ceremonijoje. Visos tos reikšmės yra savaip svarbios.

Ar spektaklyje svarbi kelionės būsena, metafora? Tiek tiesiogine prasme, kad gyvenate ne Lietuvoje, nemažai keliaujate, keliavote kartu, tiek metaforiškai – kelionė kaip būsena, transformacija, fizinio ir mentalinio kūno pokytis, kas atsispindi ir A. Huxley kūryboje.

R. Junevičiūtė: Taip, kelionė yra giliai kolektyvinėje sąmonėje įsišaknijęs archetipas, kuriuo remiasi ir mūsų kūrybinės komandos vaizduotė. Pagal klasikinį naratyvą sėkmingoje kelionėje turi įvykti transformacija. Kelionėje svarbesnis procesas, nei galutinis atvykimo taškas, nors jis ir motyvuoja procesą. „Somaholidays” kūrinio struktūroje svarbus šis procesas. Spektaklis yra tam tikros dirbtinės sąlygos, kuriose atlikėjai siekia patirti, o ne vien reprezentuoti, t. y. suvaidinti transformacinį vyksmą, nors tarp fakto ir fikcijos nėra aiškios ribos.

Kaip ir įvairių kultūrų dvasinėse apeigose, spektaklyje naudojami tam tikri praktiniai veiksmai, sutartos procedūros ir atributai, kurie padeda sutelkti intensyvumą ir pakliūti į slenkstinę būseną: šėlą, reivą. Nėra jokios garantijos, kad kiekvieną kartą būsena bus iš tiesų pasiekta ir pasidalinta su žiūrovu. Tai Magija.

Ruta_Juneviciute_photo_Evgenia_Levin

Dramaturgė, kostiumų dailininkė Rūta Junevičiūtė. Evgenijos Levin nuotr.

Spektaklio apraše minima, kad scenoje trys šokėjai viena linija juda 120 dūžių per minutę ritmu. Papasakokite šiek tiek plačiau, kas vyksta scenoje?

R. Junevičiūtė: Tai choreografija, įkvėpta naktinių klubų kultūros ir globalaus „turistinių” kelionių reiškinio. Procesas vyksta trijų žmonių grupėje, tad galime kalbėti apie bendruomenę, kolektyvinį pokytį. Skamba elektroninė muzika, kuria devintajame ir dešimtajame dešimtmečiais jaunimo subkultūros išreiškė ir politinį optimizmą. Pavyzdžiui, masinis „Meilės paradas”, naktinių klubų bumas Berlyne ir kituose metropoliuose buvo Geležinės sienos žlugimo, naujos epochos šventimas. Marginalizuotos grupės, kaip afroamerikiečiai, Queer asmenys, telkėsi klubuose – ieškojo būdų drauge steigti alternatyvą nuo socialinių problemų kupinos kasdienybės ir vesti toleranciją ir savo identitetą per džiaugsmą, saugioje bendrabūvio erdvėje.

Vienas serbų menininkas pasakojo, kaip Jugoslavijos karo metu, kai Belgradas buvo bombarduojamas, jam vakarėliai miesto klube buvo terapinė patirtis, vienijanti išgyvenančius nerimą. 2018 m. vykusio Tbilisio reivo protesto populiarumas buvo reakcija į konservatyvią Gruzijos valdžios politiką. Man įdomios maišto ir šventės sąsajos. Kaip socialinio kūno judesiai užkrečia individus ir atvirkščiai, kaip individo impulsas išjudina kitus iki masinės manijos. Lyg virusas ar elektra.

Kodėl tam tikru idėjinės spektaklio ašies tašku pasirinkote Aldous Huxley kūrybines įtakas?

V. Pitrinaitė: Jo distopinis romanas „Puikus naujas pasaulis” yra genialus kūrinys. Manau, jame visiškai tiksliai nupasakojama galima mūsų malonumų visuomenės vystymosi ateitis. Romane kiekvienas individas laisvu nuo darbo metu praryja piliulę ir išeina atostogų (valstybė tam tikrą piliulių kiekį išdalina kiekvienam individui. Prarijus tabletę nukeliaujama tiesiai į virtualią tikrovę, kurioje galima pasirinkti norimą virtualių atostogų modelį). Mane glumina tai, kad manau, jog tokia piliulė būtų velniškai populiari – ji užtikrintų, kad laisvą laiką praleistume maloniai ir džiaugsmingai, be jokių šalutinių efektų. Beje, pirmasis naktinis klubas Niujorke buvo uždraustas. Darbininkai jame nusigerdavo ir nebegalėjo efektyviai dirbti. Šiuolaikiniam žmogui sunku išeiti iš rutinos, jis kaip koks robotas. O mane, kaip ir kiekvieną menininką, tai užknisa. Menininkas yra visuomenės ramybės drumstėjas, jis ar ji gali kūrybiškiau žiūrėti į galios struktūrų nustatytas taisykles, eksperimentuoti su visuomenės nustatytomis normomis, jas perkurti.

R. Junevičiūtė: A. Huxley 1946 m. pakartotinio knygos leidimo įžangoje rašė, kad futuristinė literatūra įdomi tiek, kiek ji nuspėja ateitį. Prieš kone 90 metų parašyta knyga, man atrodo, kalba apie dabartį. Meno kūrinyje tikrovė stilizuota, bet knygoje nuspėjama tendencija vietoj asmenybės holistinio vystymo teikti pirmenybę technikos pažangai ir taip prioretizuoti efektyvumą. Rašytojas numatė seksualinę revoliuciją ir vaistų pramonės svarbą gerovės visuomenėse kylančioms įtampoms nuraminti. Ne veltui laikas romano pasaulyje skaičiuojamas Fordo metais. Henrio Fordo išvystyta masinė gamyba naudojant konvejerio juostą XX a. pradžioje sukėlė tikrą revoliuciją. Tokiame fabrike darbininkai visą dieną atlieka besikartojančius judesius daugiau mažiau vienu tempu: vienoje stotelėje kažkas surinkinėja vieną detalę, kitoje kažkas prisuka varžtą, kažkas lanksto dėžutę, į kurią kitas įdeda produktą ir t. t. Žmogaus kūnas robotizuojamas, jo santykis su gaminamu reikmeniu susvetimėja. Monotoniškas ritmiškas kartojimas industriniame triukšme taip pat yra meditatyvus. Būtent Detroite, Fordo industrijos centre, prasidėjo technomuzikos banga.

Esate trijų skirtingų kartų šokėjai, pradėję viename – „Auros” – teatre, vėliau išvystę labai skirtingas šokio praktikas. Kaip šie skirtumai veikia dirbant bendrai? Ar siekiate išlaikyti skirtingas judesio kokybes, individualumą ar, priešingai, vengiate to?

V. Pitrinaitė: Mantas visada buvo labai stiprus ir techniškas šokėjas. Tikrai pats geriausias. Darius – iš viso žvaigždė. Jie ilgai šoko „Auros” trupėje. Aš „Auroje” išmokau labai daug, bet buvau trumpai. Šiuolaikinis šokis mane jau tada domino kaip kažkas, ką kiekvienas daro savaip, kaip kažkokia paslaptinga estetinė, dvasinė, fizinė, socialinė išraiškos forma, kuri išreiškia kažką nepakartojamo ir stipraus, bet aiškiai neapibrėžiamo. O „Auroje” dažniausiai šokau sinchroniniuose dariniuose. Beprotiškai norėjau praplėsti žinias ir įgūdžius, todėl išvažiavau mokytis šokio į Prancūziją.

Mūsų, kaip šokėjų, skirtumai turėtų būti dideli. Juokingiausia, kad aš jų visai nejaučiu – mes mokame keliauti į vieną tikslą. Esame susiformavusios asmenybės, kurioms svarbu ne kažką įrodyti, o suprasti vienam kitą, kad būtų sudarytos sąlygos augti kiekvieno kūrybiškumui. „Somaholidays” siekiame perteikti užsimiršimo, „ego mirties” sąvoką. Tarp individualybės ir bendrumo vykstanti įtampa mums įdomi, ir tai konkrečiai išreiškiama choreografijoje. Mes nešokame sinchroniškai, bet mūsų judesiai panašūs, susisiekiantys, šokame grupėje ir niekada neišeiname iš vienas kito energetinio lauko, žvilgsnio periferijos.

Spektaklyje siekiate iš vienos būsenos pereiti į kitą, minėjote, kad jums svarbi transformacijos tema. Kaip prie jos prieinate?

V. Pitrinaitė: Tai daugiau metodas nei tema. Noriu, kad spektaklio metu žiūrint į tą pačią situaciją nuolat keistųsi žiūrovo pozicija. Dėl to ir situacija scenoje turi nežymiai keistis, kažkas rimto už akimirkos gali atrodyti juokingai ar absurdiškai. Man patinka, kai žiūrovas išėjęs po spektaklio negali tiksliai pasakyti, apie ką buvo spektaklis, tačiau nenusakomas potyris, kurį jis išsineša, turi galios jį transformuoti, padėti bent trumpą akimirką kitaip matyti kažkurią jį supančio pasaulio dalelę.

Transformacija egzistuoja ir mūsų judesiuose – jie panašūs, bet lėtai pereina iš vieno į kitą, tarsi būtume guminiai. Ritmas, vizualinis ritmo efektas ir besikeičiantys elementai yra metodas sukelti mums patiems ir žiūrovams transo būseną.

Somaholidays_photo_D_Matvejev1

„Somaholidays”. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Spektaklio eskizą rodėte įvairiose šalyse. Ar pastebėjote, kad publika į kūrinį skirtinguose miestuose reaguotų kitaip? Ar teko patirti kurioziškų situacijų?

V. Pitrinaitė: Taip, reakcija į spektaklį visur skirtinga, bet tai gal daugiau susiję su pristatymo kontekstų skirtingumu. Prancūzijos miestelyje Marminjake ir prestižiniame Ciūricho šokio centre Šveicarijoje spektaklio sutikimas buvo skirtingas.

O apie kuriozus galėčiau pasakoti ir pasakoti. Pats ekstremaliausias buvo kelionė į kalnus Šveicarijoje. Filmavimui užlipome gana aukštai, bet buvome visai nepasiruošę – batai slydo, visur žiojėjo gilios prarajos. Dabar neleisčiau trupės nariams taip rizikuoti. Juokingas buvo vakarėlio filmavimas Tenerifėje – šokome su teatrališkomis baltomis kaukėmis, o vietiniai linksmuoliai jas matavosi, fotografavosi su mumis dėvėdami savo atributus – žybsinčius akinius ir panašiai. Išėjo tikras karnavalas. Belgijoje filmavimui išsinuomojome tikrai per brangų butą, bet atvažiavę pamatėme, kad po renovacijos net dulkės nenuvalytos. Galų gale sumokėjome už jį tik pusę kainos, tad kaip ir pasisekė. Tel Avive buvo nuostabu, bet kažkokia moteris pradėjo rėkauti lietuviškai, jai pasirodė, kad esame skandalingi. Izraeliečiai galvojo, kad ji yra spektaklio dalis, bet mums buvo keista ir sušokome su prieštaringa energija – lyg ir tyčia daugiau energijos dėjome, lyg ir išsigandę buvome.

Kaip trumpai papasakotumėte, apie ką yra „Somaholidays”?

V. Pitrinaitė: Šis kūrinys yra bandymas pereiti į kitą realybę kūryboje ir gyvenime. Tai nėra pasakojimas apie perėjimą į kitą realybę, nes tai reikštų, kad mes žinome, kaip tai padaryti. Jei tai žinotume ir galėtume papasakoti, ką norime išgyventi, – nereikėtų kurti spektaklio.

Kalbino Edvinas Grinevičius, tekstą parengė Kristina Sadauskienė

Choreografės Vilmos Pitrinaitės šiuolaikinio šokio spektaklyje „Somaholidays” šoka Mantas Stabačinskas, Darius Algis Stankevičius ir V. Pitrinaitė. Spektaklis buvo nominuotas Auksiniams scenos kryžiams Geriausių šokėjų kategorijoje, apdovanotas Kauno „Fortūnos” diplomu, pristatytas Belgijoje ir įtrauktas į šį pavasarį vykusį festivalį Izraelyje „Lietuviškas pasakojimas. Kultūros festivalis Tel Avive 2019″.

2019 m. lapkričio 28 d., ketvirtadienį, 18 val. spektaklis „Somaholidays” bus rodomas Klaipėdos kultūros fabrike (Bangų g. 5A). Bilietus platina TIKETA.

Parašykite komentarą