Senos bohemos nebėra ir nebereikia: kitas laikas – kitas “vaibas”
|
Balandžio 6 dieną Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose atidaroma Berlyne gyvenančios menininkės Ingos Likšaitės paroda „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį”.  Inga Likšaitė. Tomo Petreikio nuotr. Kaip skelbia parodos pavadinimas, kūrėja susitelkė ties namų tema. „Atkreipiau dėmesį, kad pastaraisiais metais mintyse gana dažnai „projektuoju” savo idealius namus. Iš vienur norėčiau pasiimti nepažįstamus žmones ir miesto gaudesį, iš kitur – jūrą, gyvenimo be jos neįsivaizduoju. Norisi ir patogumų, ir gamtos, būtini ir vietiniai žmonės. Iš tokių minčių ir „sudygsniavau” savo naująją parodą”, – sakė Kaune gimusi, Palangoje užaugusi I. Likšaitė. Tikisi stebuklo – Namai namais, tačiau parodos pavadinime užkoduotas ir kelionės motyvas. Iš kur, kodėl jis? – klausiau Ingos Likšaitės. – „Namai” – vientisas ciklas, juo išmėginu naujas technologijas – žaidžiu, ieškau. O tai tam tikra prasme kelionė, kūrybinis procesas, kurio pabaigos negaliu nuspėti. Tačiau kaskart tikiuosi stebuklo. Kelionės, skrydžio laiką taip pat užpildo mintys apie ateities darbus, planus. Kai 2009-aisiais apsistojau Berlyne, į Lietuvą grįždavau tik per šventes. Pirmiau norėjosi ištyrinėti, patirti naują aplinką. O pastaruoju metu vis ilgiau užsibūnu gimtinėje, vis pratęsiu viešnagę. Pernai ir šiemet daug laiko praleidau Kaune ir pajūryje – Palangoje, Klaipėdoje. Iškilo klausimas, kur tie tikrieji mano namai. Ir kas apskritai tai yra? Štai darbe „Sodų gatvė” pamėginau atkurti savo vaikystės namą Palangoje. Staiga susizgribau – iš kur atsirado tokia realistinė maniera?! Reikia kuo skubiau grįžti prie abstrakcijos! Nes aš visai negeidžiu realistinių detalių, siekiu tik užčiuopti praėjusį laiką, pasimėgauti juo. Tai mane įkvepia. Asmeninių permainų įkvėpta – Naujieji darbai labai estetiškai susieja tapybą ir tekstilę. Pažįstančius tavo kūrybą, ko gero, nustebins jų spalvingumas. – Jie liudija asmeninius pokyčius, optimizmo siekį. Daug lėmė pasirinkta nauja kūrybos forma – šviesus tapybos pagrindas ir ryškesni, vizualiai besimainantys dygsniai ant jo. – Kiek laiko užtrunki prie vieno darbo? – Maždaug mėnesį, nors kaskart pasižadu sau, kad kitą padarysiu greičiau. Niekaip nepavyksta. (Nusijuokia.) Nes jiems reikia precizikos, technikos, pasirengimo. Be to, nemėgstu dubliuoti darbų, reprodukuoti, daryti tą patį. Juk galėčiau surinkti komerciniu požiūriu sėkmingiausius kūrinius ir dauginti juos. Tačiau toks jau mano charakteris – norisi patirti naujų dalykų, mėginti, eksperimentuoti. O tiražavimas nekelia jokios aistros. Atsidūrė ant bangos – Kaip Berlyne, kai jame apsigyvenai, buvo vertinama šiuolaikinė tekstilė? – Suvokimas mažai kuo skyrėsi nuo Lietuvos. „Tekstilė? – A, tai kilimai, gobelenai.” Kaip šiuolaikinio meno formą ją pripažino tik artelės, tekstilininkų rateliai. Apskritai ji niekur pasaulyje nebuvo laikoma menu. Tačiau pastaruoju metu, atkreipiau dėmesį, ji atsiduria ant bangos. Venecijos bienalėje, Berlyne viena po kitos atidaromos tekstilės meno parodos – eksponuojama klasika, art deco, šiuolaikiniai darbai. Galiu drąsiai tvirtinti, kad Kauno ir Vilniaus tekstilės katedros lėmė didžiulį perversmą Lietuvoje. Maža to, jos padarė įtaką Europos meno scenai, iškovojo tekstilei unikalios medijos vardą. Rekviem išėjusiai bohemai – 2009 metais su austrų animatore Claudia Rohrmoser ir kompozitore iš Čikagos Kotoka Suzuki sukūrėte lauko reklamos filmą „Dingę” pagal Gintaro Patacko eilėraštį „Myriop išėjusi bohema”. Kokia buvo filmo idėja? – Kaunas tada buvo mirusi erdvė, vakuumas: Laisvės alėjos langai tušti, praeivių, kultūrinio gyvenimo nėra, žmonės nelaimingi, depresyvūs. Ir vienintelis G. Patackas, regis, dar iš anų bohemos laikų sėdi toje pačioje vietoje – geria kavą, skaito laikraštį, rašo eilėraštį. Poetas man buvo praeities ir dabarties simbolis. – Ar dar yra Kauno bohema? – Jau nebeliko. O ir nereikia. Vargu ar tokia sąvoka naudojama svetur. Anksčiau Lietuvoje ja vadindavome kavinėje sėdinčius, rūkančius ir kauštančius menininkus. Dabar „bohemos” nesiejame su kuo nors dvasinga. Kitas laikas, visai kitas vaibas. Kaune ir šalyje labai gera atmosfera, nebeliko melancholijos. Toje atmosferoje užaugo jauna kūrybinga karta, o ir senjorai išeina į Kauno gatves, matau, sėdi kavinėse. Normalus draugiškas miestas. Nereikia nei bohemos, nei andergraundo. Kai norisi būti vienai – Ar #MeToo skandalas tau neatplukdė kokių karčių patyrimų, prisiminimų? – Gal to skandalo ir reikėjo, kad išaiškėtų, kas yra kas. Tačiau nenorėčiau jo vertinti vienareikšmiškai. Kita vertus, faktas, kad tokie dalykai egzistuoja. Pati panašių situacijų niekada nepatyriau. Daug priklauso nuo moters, kaip tu priimi dalykus ir kokią ribą leidi peržengti. Dar vienas dalykas – flirtas nėra nieko bloga. Taip turi būti. O kas etiška ir kas ne – labai individualu, priklauso nuo tose aplinkybėse esančių žmonių. Jei nenorėsi, niekada nepateksi į tokias aplinkybes. – Ar tavo kūrybai kokią nors įtaką – blogą, gerą, ideologinę, politinę, idėjinę – darė vyrai? – Nedarė jokios. Man vyrai yra draugai. Asmeninius dalykus atskiriu nuo kūrybos, išgyvenu kiek kitaip. Ir niekada to nekloju į drobes. Man kūryba yra išsivalymas, šventė. – Sielos namai. – Taip, visiškai teisingai. Neįsileidžiu žmonių į savo dirbtuvę ir dėl to net jaučiu kaltę. (Nusišypso.) Nors daugelis domisi. Tiesiog negaliu dirbti, jei kas nors yra kambaryje. Nes kūryba yra tokia būsena, kai norisi būti vienai. 
Gintaras Patackas Myriop išėjusi bohema Kur jūs pradingot, kokiame bare, Išblukit, bruožai, baigėsi drama, Barmenas skraido veidrodžių miške Aš šiąnakt vėl atidariau šliuzus, Antanas, Vytautas, Valys, Dalia, Orgazmo, bitų, eterio, tulžies. Prie namo, kuris kviečia mus namo,
|
