KKKC kelionė laiku, arba Kaip susikalbėti su ateiviais

PRAN (tarti pabrėžiant priebalsį „r”, maždaug taip: pRRRan). Šis, atrodytų, beprasmis žodelis rugsėjo pradžioje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose buvo tariamas vietoj pasisveikinimo ir tapo savotišku projekto „We can be heroes” / „Būkime herojais” dalyvių bei rengėjų slaptažodžiu. Kur nors salėse, gatvėje ar kavinukėje išgirsti „pran” ir žinai – čia tikrai esama savų. Nesvarbu, iš kokios šalies atvyko ar kokia kalba bendrauja menininkai, „pran” juos sujungė į vienį. Kaip ir paroda „We can be heroes”, skirta KKKC veiklos 15 metų sukakčiai, vienoje erdvėje sujungusi menininkus, kažkuriuo etapu tapusius KKKC herojais: padėjusius kurti centrą savo pastabomis, darbo patirtimi ar dalyvavimu jo svarbiausiuose, kertiniuose renginiuose.

Parodoje „We can be heroes“ / „Būkime herojais“. Donato Bielkausko nuotr.

Pavyzdžiui, parodos „We can be heroes” architektui Vilniui Putramui (Latvija) tai jau trečiasis projektas KKKC Parodų rūmuose – jis kūrė ir parodų „3 FREE” (2018) bei „Rekomendacija” (2019) ekspozicijas. Andrus Joonas (Estija) yra tapęs gyvąja KKKC legenda – į Klaipėdą jis sugrįžo ketvirtąjį kartą. Kiekvienas jo apsilankymas pažymėtas skandalingais performansais. Pirmasis vyko Meno kieme 2006 m. prieš didžiąją tos erdvės rekonstrukciją. Tuomet A. Joonas ten buvusiose atvirose ratinėse, kurios dabar virto Meno kiemo dirbtuvėmis, pasistatė namelį ir, pats nusidažęs baltai, jame apsigyveno. Tai simbolizavo euroremontą ir virsmą iš praeities į ateitį. Nuo to laiko menininkas pastatė daug tokių „namų” (parodoje esanti instaliacija „Paminklas kapitalizmo aukoms” – jau aštuntasis „būstas”), bet jie kaskart transformuojasi, keičia formą, spalvą ir idėją.

Menininkų kūrinių idėjų kaita, pažvelgus į juos pro laiko prizmę, tapo visos parodos leitmotyvu. Iš dirbtuvių ar sandėliukų ištraukti seni darbai šio laikmečio kontekste įgyja visiškai kitas prasmes. Pavyzdžiui, Anatolijaus Klemencovo instaliacija „Identitetų laikai” (2008), kuriai panaudoti SSRS laikų milicijos darbe taikyti tautybių fotorobotai ir šalia pakabinti seni apmusiję veidrodžiai, kad galėtum „pasimatuoti” savo tautybę. Dabar, šalia Lietuvos vykstant revoliucijoms ar pasaulio tautoms kraustantis ir maišantis, ši A. Klemencovo sukurta geležinkelio stoties laukiamojo salė su perono garsais ir čigoniškomis dainomis tautos identiteto požiūriu tampa ypač aktuali, ir kartais sunku patikėti, kad menininko įžvalgos atkeliavo iš tolimos praeities.

Anatolijus Klemencovas. Identitetų laikai. 2008. Kai tekstas jau buvo publikuotas, ši menininko instaliacija dalyvavo meno mugėje “ArtVilnius” ir ten buvo nupirkta. Parodoje „We can be heroes“ jos vietoje eksponuojama kita A. Klemencovo instaliacija “Mesijas”. Donato Bielkausko nuotr.

Arba Žygimanto Augustino studija „Bandymas tapti karališku”: menininkas taip dažnai buvo vadinamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto vardu, kad meninėmis ir mokslinėmis priemonėmis leidosi į praeitį ieškoti asmeninių sąsajų su šia istorine asmenybe ir jo žmona Barbora Radvilaite. Beje, parodoje sąsajas su didikais gali pasimatuoti ir lankytojai. Specialiame terminale su veidų palyginimo programa, pritaikyta koronaviruso situacijai ir lyginančia veidus tik su apsauginėmis kaukėmis, išsitirti savo išorinį panašumą gali kiekvienas.

Praeities susipynimas su dabartimi ir ateitimi raudona gija veda per visą parodos „We can be heroes” ekspoziciją – tarsi tas vokiečių menininko Christiano Helwingo kūrinys „Don’t follow me (stripes and stars)” / „Nesek paskui mane (dryžiai ir žvaigždės)”, sukurtas specialiai KKKC Parodų rūmams ir subtiliai pašiepiantis „glamūriniams” renginiams privalomą raudonąjį kilimą. Pristatant parodą juo žengė ir dar vieno kūrinio – performanso „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas” atlikėjai. Žiūrovus subtilia estetika pakerėjęs Laimos Kreivytės, Ingos Galinytės ir Deniso Kolomyckio performansas vertė permąstyti ne tik lyčių tapatybės klausimus, bet ir nykstančių ribų tarp šiandienos žmogaus bei gyvūnijos pasaulio priežastis.

KKKC Meno kieme tą patį vakarą vyko ir tapybos akcija-hepeningas „Laisvė”. Trys menininkai – Audrius Gražys, Rodionas Petrovas ir turėjusią dalyvauti Irmą Leščinskaitę pakeitusi jos mokinė Daiva Dašenkovienė – skambant muzikai ir stebint būriui smalsuolių, ant didelio formato drobių interpretavo Niujorko Laisvės statulos tema.

Menotyrininkė Laima Kreivytė. Nerijaus Jankausko nuotr.

Tai tik keli fragmentai, kaip buvo pristatyta paroda ir kas joje eksponuojama. KKKC išankstinį parodinį planą sujaukus koronavirusui, „We can be heroes” ekspoziciją galima pamatyti iki lapkričio 8 d. Be to, greta parodos vyko ar tebevyksta ciklo „Supernova”, dedikuoto centro jubiliejui, renginiai.

Pagrindinė projekto idėja – kelionė laiku ir erdve – padiktavo ir pokalbio su KKKC direktoriumi, menotyrininku Ignu Kazakevičiumi temą. Nors įstaigai vadovauja nuo jos ištakų, paprašytas papasakoti apie 15 veiklos metų, jis svarstė, kad panorama geriau atsiskleidžia žvelgiant iš toliau, ir pasiūlė prisijungti menotyrininkei, parodų kuratorei, KKKC Meno tarybos narei Laimai Kreivytei, iš Vilniaus nuolat stebinčiai centro veiklą. Reikia prisipažinti, kad dviejų menotyrininkų pokalbis pakrypo į platesnius kultūros laukus ir pavyko užgriebti tik kelis KKKC veiklos fragmentus. Nes, norint apžvelgti vien kasmečius centro rengiamus didžiuosius projektus, reikalaujančius daugybės kuratorinių ir kūrybinių pastangų, turbūt neužtektų ir kelių dienų.

Ak, tiesa, nepaaiškinau, ką reiškia pradžioje minėtas žodis PRAN. Turbūt nieko. O gal kažką ir reiškia, bet menininkas Mikelis Fišeris iš Latvijos negalėjo atvykti į parodos atidarymą, todėl paklausti nebuvo ko. Atkeliavo tik jo kūrinys – instaliacija „Kalbos pamoka”. Dviejose planšetėse lindintys ateivis ir žmogus komunikuoja: didysis brolis kantriai moko mažą žmogelį, jau dėvintį privalomuosius ateivių atributus, savos kalbos. „K’pran?” – klausia žmogelis. „Pran”, – pataiso didysis brolis.

Klaipėdos fenomenas

– Pasikalbėkime apie Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro 15 metų veiklą: kokia ji buvo, yra ir bus?

Ignas: Esame Klaipėdos kultūros ir meno lauko dalis. Gal reikėtų kalbėti apie Klaipėdos fenomeną, kurio nėra? Aš esu per arti visų tų reikalų ir negaliu pažvelgti iš šalies. Galiu kalbėti tik apie tai, kas konkrečiai vyko anuomet, bet tai nebus labai įdomu. O Laima mato iš šono, iš paukščio skrydžio.

KKKC direktorius Ignas Kazakevičius. Nerijaus Jankausko nuotr.

– Ir koks tas vaizdas iš paukščio skrydžio?

Laima: Aš galvoju, kad yra Klaipėdos fenomenas. Stengiuosi matyti, kas vyksta ir pasaulyje, ir Lietuvoje. Klaipėda išsiskiria tuo, kad neina pramintais keliais, neieško madingų vardų, pati sugalvoja ir daro ambicingus projektus. Kartu dirba ir su meno pasaulyje labai žinomais žmonėmis. Pavyzdžiui, Nicolas Bourriaud pirmiausia Klaipėdoje prisidėjo prie parodos parengimo, tik paskui kuravo Kauno bienalę. Centras gaudosi tarptautiniuose procesuose, bet turi savo viziją. Kitas svarbus bruožas – Klaipėda labai orientuojasi į žmones. Vilniuje kartais nuo renginių pertekliaus atsitinka taip, kad vienu metu atidaroma daug parodų, žmonės nespėja į jas nueiti, o nuėję nespėja aptarti, nespėja pabūti kartu, ir to pabuvimo su menu ir menininkais trūksta. O Klaipėdoje menas nesibaigia Parodų rūmais ar kita parodų sale, galerija, jis tęsiasi, vyniojasi. Ir šioje parodoje yra daug autorių, su kuriais glaudesni ryšiai užsimezgė per tuos metus.

– O kaip atrandami tie ryšiai? Pavyzdžiui, N. Bourriaud. Kaip jį atradote ir prisikvietėte?

Ignas: Buvau susidūręs su reiškiniu, kad lietuviai, studijuojantys menus užsienyje, neišmano Lietuvos meno istorijos, maždaug – kas tas Kempinas? Diskutavome apie tai su menotyrininku Vidu Poškumi, kalbėjomės apie regionalizmą, kaip suvokiamas tas pats reiškinys kad ir Prancūzijoje, įtraukėme ir toje šalyje kuriančią lietuvaitę Juliją Čistiakovą. 2012 m. KKKC rengėme parodą „Prestižas: šių dienų fantasmagorija”. Pasirinkome N. Bourriaud, kuris savo knygose nagrinėjo reliacinę estetiką, decentralizaciją. Autoriaus idėjos Lietuvoje buvo vis dar populiarios, pagal jas buvo ruošiami nauji kuratoriniai ir menotyros kadrai. Reikėtų pažymėti, kad N. Bourriaud knygos ir dabar svarbios. Kad ir kaip keistųsi pasaulis, panašu, jog keičiasi tik kartos, o esmė – santykis tarp periferijos ir centrų, visada aktualus ir įdomus nagrinėti.

Laima: Kitas dalykas, kartais mes pasimetame tarp tų menininkų, kurie, pavyzdžiui, gyvena ne Lietuvoje. Atrodo, taip, jie yra mūsų menininkai, pavyzdžiui, Žilvinas Kempinas, išsivežame į Venecijos bienalę, apdovanojame Nacionaline premija. Bet ne tiek daug kuratorių nori, kad menininko darbai būtų, jo kūryba su auditorija kalbėtųsi čia, Lietuvoje. O turint galvoje, kad jis kilęs iš Klaipėdos, buvo graži intencija toje „Fantasmagorijos” parodoje parodyti Ž. Kempino darbą. Taip buvo sujungta tai, kas tarsi yra labai lokalu, kas atsirado čia, paskui įgavo tarptautinį rezonansą, ir vėl sugrįžo į išeities tašką, į šią erdvę.

Mikelis Fišeris. Kalbos pamoka. Donato Bielkausko nuotr.

Uždarumo efektas

– O ar būtų įmanoma N. Bourriaud meno teoriją įgyvendinti praktiškai, pavyzdžiui, Klaipėdoje?

Ignas: Jeigu tas regionalizmas ar altermodernizmas, apie kurį rašė Bourriaud, realiai būtų įmanomas Klaipėdoje, būtų labai žavu! Tai ne regiono kultūra, bet kažkas ypatingo regione – tai, kas jį išskiria iš kitų, kas galėtų būti vadinama tam tikra mokykla, meno kryptimi. Ji nebūtinai turi būti ypač profesionali, galėtų išsiskirti marginalumu, tam tikru nuokrypiu nuo normos. Tokia estetika labiausiai čia tiktų, jai vystytis būtų palanki terpė, nes Klaipėdoje niekada nebuvo vienos kultūros – tai subombarduoja kas nors, tai okupuoja…

Laima: Man irgi atrodo, kad Klaipėdos kultūrinis daugiasluoksniškumas yra labai palankus, nes galima gilintis, pavyzdžiui, į vokišką dalį, į lietuvišką dalį, galima galvoti apie miestą sovietmečio periodu ar šiaip kaip apie uostamiestį. Uostas bet kur jau yra katilas: laivai išvyksta, parvyksta – mobilumas, kaita. Todėl, kad Klaipėda yra dinamiška, ji ir asocijuojasi su laisve, polėkiu, ir kartu nėra to slėgio, kaip Vilniuje, kur viskas sukoncentruota ir turi tarsi kažką reprezentuoti. Manau, geresnis jausmas, kai neturi reprezentuoti šalies ir gali daryti taip, kaip tau ar miestui įdomu.

Ignas: Bet kūrėjai nori daryti taip, kaip priimta centruose. Ir kad parodinė estetika būtų tokia pati, ir patys nori tokius kūrinius kurti. Todėl regionalizmas kaip reiškinys yra neįmanomas, nors jis būtų unikalus. Turiu omenyje, kad gal sąmoningas uždarumas duotų tam tikrą efektą? Kad čia atvažiavęs patektum į keistą pasaulį: ir teatras, pavyzdžiui, čia galėtų būti kitoks, ir koncertų salė grotų kažkaip keistai, dominuotų fantasmagoriška neoetnokultūra, o pastatų fasadai būtų dryžuoti pagal vyraujančias vėjų kryptis (juokiasi).

– Bet gal galima tai pritaikyti, pavyzdžiui, KKKC veikloje?

Ignas: Manau, kad KKKC svarbesnės parodos tuo ir remiasi, nes pas mus meno vartotojų grupė – labai segmentuota. Tiek amžiaus, tiek pomėgių ar subkultūrų atžvilgiu. Aiškiai matome – jei organizuojame renginį, nukreiptą į vieną vartotojų grupę, tik iš jų ir sulaukiame grąžos. O norisi aprėpti visus. Todėl įtraukiame ir paralelinius renginius, pavyzdžiui, šios centrinės parodos metu bandome sužaisti su daug mažesnių renginių, tiek „apšildančių”, tiek svarbių, kad parodą papildytų ekskursijos, diskusijos tomis temomis, kurias keliame. Sakykime, vyko animacijos ir videožaidimų festivalio BLON virtualios realybės paroda, Ž. Augustino albumo pristatymas. Planuojame ir savo archyvinę parodą, bet jau virtualią – erdvėje tarp esamų kūrinių pasklis taškai, kuriuose kas nors ypatingo įvyko. Pavyzdžiui, L. Kreivytė čia pirmą kartą padarė kažkokį veiksmą. O štai čia buvo Kristinos Inčiūraitės labai didelis ekranas, ir mes dėl jo labai vargome. Arba jau 10 metų užkulisiuose „eksponuojami” gigantiško svorio S&P Stanikų kūriniai… (juokiasi). Dažniausiai išlieka atsiminimai apie tai, kaip tave priėmė kokioje nors konferencijoje, ką sugalvojai jos metu, nors pamiršti net konferencijos temą. Bet nuotykį prisiminsi visada!

Dešinėje: Meno grupė „Neznyje baby“. Ooo, ar jauti tą švelnų dvelksmą… 2020. Donato Bielkausko nuotr.

Standartų kaita

– Nuotykių per 15 metų turbūt būta nemažai. O kaip kito parodinė veikla? Iki tol Parodų rūmuose juk daugiausia buvo eksponuojamos vietinių menininkų parodos?

Ignas: Santykinai daugiausia vietinių menininkų. Tik kūrinių kokybės ir jų pateikimo standartai pasikeitė, pačios ekspozicijos tapo informacijos nešėjomis.

Laima: Atsirado ir parodinė politika, vietos identitetas, ateities vizija. Nes net ir geros galerijos kartais užstringa dėl to, kad pačios aiškiai neįsivaizduoja, ko siekia, ką reprezentuoja. Man atrodo, jūsų laisvumas yra įkvepiantis. Aišku, kadangi esate didžiausias šio regiono centras, visi nori čia patekti. Nors sakiau, kad nėra jokio spaudimo, vis dėlto kažkoks spaudimas yra. Visi galvoja, kad jie yra verti eksponuoti savo kūrinius, visiems reikia ploto, bet, kita vertus, jei žmonės atidžiai pasižiūrėtų, kas yra rodoma ir kaip, tuomet, norėdami patekti, jie turėtų pasitempti, pagalvoti: ar tikrai aš atitinku šio Kultūrų komunikacijų centro standartus. Beje, labai geras pavadinimas – Kultūrų komunikacijų centras! Daugiskaita! Apie tai ir galvokime – ar mes turime tą daugiasluoksnį, raibuliuojantį pasiūlymą? Ar suprantame, kaip tai padaryti?

Ignas: Nuo tada, kai pradėjome, mūsų misija iš esmės nepakito. Buvo menininko kūrybos ir jo kūrybinės virtuvės pristatymas: kodėl jis taip kuria? Kodėl jis daro būtent taip? Iš kur ateina tos intencijos? Koks jo ratas, į ką jis orientuojasi? Ką jis gali papasakoti žmonėms? Šis principas išliko, tik perėjo į kitas formas: ekskursijas, integruotą edukaciją, jaunosios kartos ugdymą ir pan. Nes tokiai veiklai daugiau galimybių, kai Parodų rūmai šalia. Patekę į KKKC erdves žmonės arba skaito tekstą, arba mato vaizdą, arba girdi garsą, ir jiems gimsta vienokios ar kitokios asociacijos. Žiūrovai tampa menininkų kūrybos konteksto dalimi, o komunikacija – meno kūriniu.

Šoko dozės

– Ar manote, kad jau užsiauginote suprantančią publiką? Nes kažkada buvo ir šokiravimo periodas…

Ignas: Buvo toks periodas, jo reikėjo – kad atkreiptume dėmesį. Pavyzdžiui, viešos tapybos akcijos. Atidarę šią parodą, po ilgos pertraukos vėl bandėme atviroje erdvėje kurti meno atmosferą – trys menininkai tapė Niujorko Laisvės statulos tema. Kažkada tai buvo naujas dalykas čia, Klaipėdoje, visiems labai patiko ir buvo įdomu pamatyti menininkus, kuriančius gyvai. Rinkomės įvairius motyvus, patys vadinamieji pastatymai buvo įdomūs, aktualios temos: aukso veršio pagarbinimas – globalinė tema! Kai atsibodo žaisti su tapyba, nusprendėme – pabandykime nulieti akvarelę. Pastatymui pasiėmėme siužetą iš japoniškos graviūros. Tik dėl gervių buvo problemų, nes graviūroje buvo gervės lietuje. Vietoj jų gandrus pasiskolinome iš zoologijos sodo (juokiasi).

– O skerdiena kodėl buvo tapoma?

Ignas: Chaimo Sutino skerdiena – vienas žymiausių menininko darbų. Beje, tapytojas – su lietuviškomis šaknimis, litvakas. O rinkomės šį kūrinį todėl, kad viename Sutino paveiksle tarsi tilpo visa ekspresionizmo istorija. Labai ryškus motyvas – raudona mėsa raudoname fone. Tam tikra sveiko šoko dozė. Beje, autoriai akcijos metu labai įdomiai interpretavo. Sutiną pasirinkome dar ir dėl to, kad Lietuvos tapyba savo esme – ekspresionistinė, o ekspresionistai remiasi brutalumais, greitais potėpiais, pasirinkto motyvo suabstraktinimu. Ch. Sutinas galėjo būti vienas iš sektinų pavyzdžių, tik nemanau, kad lietuvių tapytojams juo buvo.

Laima: Mūsų dailės istorija tik pastaraisiais metais suvokiama ne vien kaip lietuvių menininkų istorija. Specialistai, menotyrininkai, be abejo, tyrinėjo ir žydų, ir kitų tautybių menininkų kūrybą. Laima Laučkaitė parašė puikią knygą „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje”, kurioje apžvelgė ir lenkų, ir kitų tautybių dailininkus, tuo metu kūrusius Vilniuje. Bet publika turi tokį etnocentrišką požiūrį, atrodo, kad Lietuvos menas yra tik lietuvių menas… Žinoma, kad taip susiaurinamas akiratis. Ir kaip tu seksi Sutinu? Paaiškėja, kad Klaipėda, kaip kultūrų komunikacijų katilas, gali priminti: palaukite, tai irgi yra įdomi tradicija, gal patyrinėkime?

Audronė Andrulevičienė. Ecce homo. 2020 (fragmentas). Nerijaus Jankausko nuotr.

Pakliūti į Parodų rūmus

– KKKC daug dėmesio skyrė ir tebeskiria jauniesiems menininkams. Kodėl pasirinkta tokia veiklos kryptis?

Laima: Kažkuriuo momentu Lietuvoje buvo susidariusi pauzė tarp jaunųjų menininkų, trūko jiems rodomo dėmesio. Nes anksčiau su jaunesne karta labai daug dirbo Šiuolaikinio meno centras, paskui jis nusibrėžė kitas kryptis. Ir kaip tik tada KKKC pradėjo rengti jaunesnių menininkų parodas, išleisdavo jų katalogus. Manau, tai buvo labai labai gera kryptis.

Ignas: Tai buvo kuratoriniai ir menininkų debiutai.

Laima: Buvo gerai ir kuratoriams, ir menininkams, nes erdvės čia didžiulės. Tarkime, kai rengėme parodą „Moterys mėnulyje”, dalyvės, atvažiavusios iš užsienio, nesitikėjo tokių erdvių. Sakė: „Kaip čia gerai, ir ploto daug, ir architektūra banguoja!” Jauniems menininkams tai buvo puiku. Ši veiklos kryptis labai progresyvi.

– Tačiau vyresniųjų šiandienos menininkų parodos rengiamos gana retai. Laima, esate KKKC meno tarybos narė, gal galėtumėte įvardyti priežastis?

Laima: Atsakymai gali būti keli. Meno taryba veikia tarsi savotiškas filtras, padedantis atrinkti projektus pagal tam tikrus kokybės, šiuolaikiškumo kriterijus. Žinoma, taryba galėtų tapti patariamuoju balsu ir pasiūlyti tam tikrų dalykų, savotiškai formuoti strategiją. Tačiau pati institucija turi būti nusibrėžusi viziją, kryptis ir prioritetus, o tada pagal tą jų dėlionę, pagal tai, kaip įsivaizduojama, galima konkrečiau kalbėti ir siūlyti.

Antai modernioji tapyba dažniau rodoma galerijose. Tai yra būtent galerijos rūpinasi, bendrauja su tokiais menininkais, propaguoja jų kūrybą. Ir tas galerinis menas turi savo specifiką. Tiesą sakant, galeriniam menui, ypač tapybai, jei ji nėra labai didelio formato, kamerinė erdvė net geriau tinka. O Kultūrų komunikacijų centras vis dėlto yra tokia vieta, kur bandoma suspėti su laiku, su dabartimi, kad tai, kas čia rodoma, rezonuotų su pasauliniais procesais. Kad meno kūriniais deklaruojamos idėjos būtų svarbios, kad juose atsiskleistų konceptualumas, socialinis, politinis angažuotumas ar dar kažkas – ne tik tapybinės problemos. Tačiau aš nenoriu daryti skirties tarp šiuolaikinio ir moderniojo meno ir sakyti, kad šiuolaikinis – gerai, o modernus – blogai. Visiškai ne! Yra puikių modernių menininkų, kurie labai įdomiai ir gerai tapo, bet jie savo paveikslais nekelia aktualių problemų. Paklausus, ką norėjo pavaizduoti, jie pasakys: darbas kalba pats už save. Ir tai yra tiesa! Nes jiems rūpi linijos, spalvos, potėpiai. Viskas gerai, toks menas yra reikalingas, jis perkamas į kolekcijas ir turi savo vietą. Bet nebūtinai jam geriausia vieta yra čia. Gal, pavyzdžiui, kokia nors gera kokybiška galerija net labiau tiktų. Nors vis dar gajus įsivaizdavimas, kad reikia pakliūti į Parodų rūmus. Nemanau, kad taip turėtų būti. Reikėtų išsilaisvinti ir ieškoti geriausio konteksto savo menui.

Užtvenkta upė

– Rugpjūtį Meno kieme vyko grafikos savaitė, edukacinius užsiėmimus vedė daug skirtingos kartos menininkų. Kaip pavyksta surinkti tokią stiprią komandą?

Ignas: Paprasčiausiai – seku informaciją, kas ką daro, kaip daro, plius padeda pačių autorių rekomendacijos. Visada pradedu nuo klasikų, su kuriais jau esame dirbę, jie rekomenduoja ką nors iš jaunesnių savo mokinių, tada bendrauju su mokiniais, jie irgi kažką rekomenduoja. Tuomet susitinki, pabendrauji ar į parodą nuvažiuoji. Tokiu būdu kaupiasi informacinė bazė. Tada jau žinai, kaip menininkas komunikuoja, koks jo charakteris, ar jis kantrus. Nes vadovavimas kūrybinėms dirbtuvėms – tai pedagoginis darbas, reikia tam tikros ištvermės. Dirbtuvių dalyvis ateina dažnai nieko nežinodamas, klausinėja autoriui jau turbūt atsibodusių dalykų. O kadangi dalyvių kaita didelė, nuolat tenka aiškinti tą patį per tą patį ir kartoti veiksmą. Bet patys menininkai sakė, kad ir jie kažką naujo ir naudingo sau atrado. Turiu daug vizijų, ką dar panašaus galima surengti. Bet dabar mus visus išmušė iš vėžių koronavirusas – visuomenėje daug baimės ir nebėra malonumo sėdėti visiems kartu prie vieno popieriaus lapo. O ir komunikuoti su kaukėmis ne itin patogu. Šiaip mechanizmas, kaip viską padaryti, yra, bet teks palaukti ramesnių laikų.

– KKKC veikla ir prasidėjo nuo Meno kiemo, ten nuolat virė gyvenimas, atvažiuodavo menininkai, vyko kūrybinės dirbtuvės, kurias daug kas prisimena su nostalgija. Vėliau ta veikla aprimo. Ar planuojate ją atgaivinti?

Ignas: Aprimo todėl, kad susikoncentravome į tarptautinius europinius projektus, į edukacijas Parodų rūmų salėse, kuriose jau yra menai ir lengviau apie tai kalbėti. O jūsų minimu laikotarpiu dirbtuvėse vykdavo reziduojančių užsienio autorių veikla – jie rengė parodas, pristatinėjo savo meną, dirbo su bendruomene. Kalbėdami apie kūrybines dirbtuves, nepamirškime, kad tai buvo pati „workshopų” pradžia apskritai Lietuvoje – mes pirmieji pradėjome juos rengti Klaipėdoje serijomis. Kiekvieną savaitę kas nors naujo įvykdavo.

Be abejo, šiandien ieškome jungiamųjų grandžių tarp skirtingų kaimyninių kultūros įstaigų, juk reziduojame jaukiame kultūros kvartalėlyje, kur kiekvienas to kultūrinio korio „gyventojas” gali prisidėti labai įvairiai: dalytis patirtimi, konsultuoti, rekomenduoti kolegas ir partnerius. Meno kiemas yra puiki eksperimentinės kūrybos bazė ir bendravimo su bendruomene platforma. Čia turėtų vykti kūrėjų susitikimai su bendruomene, bendros kūrybos dienos, kultūros klubas galėtų labai puikiai veikti. O jau po to žmonės keliautų į parodų sales ir pamatytų galutinę viziją. Jau esame pramynę tuos kelius, kai Meno kieme kartu su bendruomene buvo kuriama, po to tie kūriniai persikėlė į Parodų rūmus.

Tačiau tam reikia viso kvartalo suinteresuotumo kurti bendrą produktą. Reikia lygiaverčiai keistis funkcijomis. Nes vienos įstaigos labiau reprezentuoja esamą kultūrą, o kitos ją labiau interpretuoja. Mes šiuo atveju esame interpretatoriai. Meno kiemą reikėtų suformuoti kaip salą, kuri gyvena autonominį gyvenimą ir natūraliai vystosi. Neužtenka, kad darbuotojai, meistrai ir menininkai tik darbo valandomis įgyvendintų kultūrinę misiją. Siūlyčiau orientuotis į iniciatorių daugiasektoriškumą, įtraukiant ir verslininkus, ir renginių organizatorius, aplink kuriuos burtųsi kiti kūrėjai bei socialiai iniciatyvūs žmonės. Architektas Marius Ščerbinskas gerai pastebėjo, kad šiame kvartale daug kultūros įstaigų pastatų, daug vidinių kiemelių, bet jie visi suskaidyti sienomis, tarsi užtvenkta upė. Prakirtus tas sienas tiesiogine ar perkeltine tų žodžių prasme, būtų galima padaryti maršrutą, kuriuo eidamas atrastum kažkokią kultūrinės gyvybės formą – jaukią kavinę su kultūros žurnalais, knygų mainų dėžutę, meilės paštą, kilnojamą miesto sodą ir pan. Mūsų laukia nauji iššūkiai ir atradimų metai.

DURYS, 2020 rugsėjis, Nr. 9 (81)

Paroda „We can be heroes” / „Būkime herojais”

Dalyviai: Žygimantas Augustinas (LT), Maris Bishofas (LV), Li Bond (LV), Mikelis Fišeris (LV), Inga Galinytė (LT), Patricija Gilytė (LT, DE), Algis Griškevičius (LT), Christianas Helwingas (DE), Jörgas Paulas Janka (DE), Gintaras Palemonas Janonis (LT), Andrus Joonas (EE), Michaelis Jonas (DE), Anatolijus Klemencovas (LT), Denisas Kolomyckis (LT), Laima Kreivytė (LT), Stefanas Linbergas (DE), meno grupė „Neznyje baby” (RU), Jūratė Rekevičiūtė (LT, in memoriam), Ričardas Rickevičius (LT), Remigijus Treigys (LT), Vygandas Šimbelis aka Das Vegas (LT, SE), Audronė Andrulevičienė. Parodos architektas Vilnis Putramas (LV).

Paroda veikia nuo rugsėjo 4 d. iki spalio 31 d. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) trečiadieniais–sekmadieniais 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis Parodų rūmai nedirba).