Islandija. Kelionė į visybę

2019 m. vasario 14-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose duris atvėrė jungtinė penkių menininkų, 2018-ųjų rugsėjį rezidavusių Islandijoje, Vizualiųjų menų asociacijoje, kūrinių paroda. Skirtingų disciplinų atstovai – Marius Ščerbinskas, Irma Leščinskaitė, Mikas Zabulionis, Žaneta Jasaitytė-Bessonova ir Eglė Ščerbinskaitė – parodoje „Islandija. Kvadratinė šaknis iš 13 horizonto” įvairiomis meninėmis priemonėmis pristato juos vienijančią temą – harmoningus žmogaus santykius su jį supančia socialine, kultūrine bei gamtine aplinka.

Parodą „Islandija. Kvadratinė šaknis iš 13 horizonto“ pristatė (iš kairės): menininkai Marius Ščerbinskas, Eglė Ščerbinskaitė, Irma Leščinskaitė, KKKC kultūrinės veiklos vadybininkė Inga Norkūnienė ir Žaneta Jasaitytė-Bessonova. Nerijaus Jankausko nuotr.

Žinutė visuomenei

„Visuma yra daugiau nei jos dalių suma”, – kadaise savo veikale „Metafizika” teigė Aristotelis. Šiandien antikos filosofo mintis į šiuolaikinį pasaulį teleportuoja menininkai, 2018 m. rugsėjį rezidavę atšiaurioje Islandijoje. Meno rezidentai – tapytoja I. Leščinskaitė, architektas M. Ščerbinskas, videomenininkas M. Zabulionis ir vėliau savo kūryba prie projekto prisijungusios fotomenininkė E. Ščerbinskaitė bei grafikė Ž. Jasaitytė-Bessonova kelionės metu sukurtais meno kūriniais skatina visuomenę atkreipti dėmesį į harmoniją su gamta, kultūrinių vertybių paveldo puoselėjimą bei darnią asmeninę ir socialinę žmonių santykių plėtrą.

Pasak projekto dalyvių, jų kelionės tikslas buvo konceptualiomis priemonėmis holistiškai perteikti ir populiarinti harmoningo žmogaus ir visuomenės gyvenimo bei jo pilnatvės idėją. Tik sudarius žmogaus ir jį supančios aplinkos – gamtos, kultūros, istorijos – modelį, galima suprasti tapsmo visumos dalimi prasmę ir esmę. Tai ypač aktualu šiuolaikiniam jaunam žmogui, todėl projekto dalyviai savo kūriniais siekia paskatinti vaikų ir jaunimo kūrybiškumą, teigdami, kad kiekvienas turime ir galime išreikšti save kūrybingai. Esminis grupės menininkų uždavinys – išlaisvinti kiekvieno žmogaus kūrybinę energiją, talentą ir potencialą, t. y. kurti visuomenę, kuri pripažįsta ir ugdo įgimtą žmogaus kūrybiškumą.

Visų rezidentų kūriniai transliuoja šiuolaikiniam žmogui žinutę su užkoduotais pamatiniais žodžiais: kūrybiškumas, bendruomeniškumas, autentiškumas, buvimas vienovėje su gamta ir kultūra. Tačiau kiekvieno menininko indėlis į projektą – labai skirtingas, apimantis praeities refleksijas šiuolaikiškumo kontekste.

„Sodų” metamorfozės

Mariaus Ščerbinsko instaliacija “Dangaus sodas”. Autoriaus nuotr.

Architektas M. Ščerbinskas naujai interpretavo lietuviškosios etnokultūros objektus, kūrė šviesų instaliacijų kompozicijas, paremtas lietuvių etnokultūros objekto „Dangaus sodų” struktūra ir simbolika. Buvo statomos dvi instaliacijos, pirmoji – 4–5 m aukščio, pasak menininko, pagaminta iš „šešėlių”. Antroji buvo kuriama pasitelkus kryptinius prožektorius, plukdomus ant vandens. Pastaroji instaliacija išryškėja tik atėjus rūkui. Menininkui svarbus šis fenomenalus gamtos reiškinys, jo neišmatuojamas svoris, nesuprantama forma ar ribos. Rūko laukimas, pasak Mariaus, buvo lyg praeinančio gyvenimo metafora. Menininko tikslas – atsisakyti išankstinių nuostatų, stebėti laiką ir procesą.

Instaliacijos buvo statomos neapgyvendintose vietovėse – kalnuose, pakrantėse, prie krioklių ir geizerių, plukdomos ežeruose. Tokiu būdu atskleistas santykis lietuviško tautinio objekto „Dangaus sodų” ir šiaurės gamtos santykis. „Dangaus sodai” yra Lietuvos nematerialusis kultūros paveldas. Menininko sukurta konceptuali instaliacija paremta būtent „sodų” tradicijos principais, simbolizuojančiais pasaulio sukūrimą, dvasios ir materijos būtį. Verta paminėti, kad „Dangaus sodai” yra ne tik Lietuvos tautodailės paveldas, bet ir svarbi baltiškosios kultūros dalis, atspindinti senąją pasaulėžiūrą bei tradicijas. Tai lyg dviejų erų – pagonybės ir krikščionybės – susipynimas ir trijų sferų – dangaus, žemės ir požemio – atspindys. M. Ščerbinskas, pakeitęs šio simbolinio kultūros elemento mastelį ir medžiagiškumą, sukūrė netikėtą, šiuolaikiniam mąstymui artimą estetiką.

Mariaus sukurtos instaliacijos buvo filmuojamos videomenininko M. Zabulionio. Jis, bendradarbiaudamas su režisieriumi Vytautu Katkumi, rašytojais Aušra Giedraityte ir Mariumi Povilu Eliju Martynenka, kūrė trumpametražį meninį-dokumentinį filmą. Pasak videomenininko, per FLUXUS prizmę jo filmas pasakoja apie prasmės ieškojimo procesą, laukimą, šviesą, tamsą. Būtent šviesotamsos aktualizavimas Mariaus ir Miko kūriniuose svarbiausias.

Nuolankumas gamtai

Pasak kitos projekto dalyvės tapytojos I. Leščinskaitės, visi rezidentai turėjo suformuoti bendrą meninio projekto koncepciją, taip pat pavadinimą, atitinkantį visų interesus. Holistinė koncepcija tiko visiems grupės nariams. Ji suponuoja mintį, kad kiekvienas menininkas savo kūriniais papildo bendrą idėją. Islandijos peizažas (horizontas) tapo kūrybos įgyvendinimo platforma.

I. Leščinskaitė į bendrą multimedialų pasaulį įterpė tradicinį tapybos žanrą, siekdama panaikinti atskirtį tarp realybės ir fikcijos. Menininkės nuomone, technologijos reikalingos norint giliau pažvelgti ir išryškinti slinktį nuo abstrakcijos prie multimedialumo, nuo prisiminimų – prie tikrovės, nuo įvaizdžio – iki jo įvaizdinimo, kurti mikropasaulius, kuriuose išsikristalizuotų abstrakcijos kategorijos. I. Leščinskaitė kūrė instaliacijas ir objektus iš atsivežtų Lietuvos istorinių asmenybių miniatiūrų, kurios atvėrė galimybę eksponavimui pasitelkti išplėstinės realybės technologiją ir leido įgyvendinti vieną svarbiausių projekto tikslų – suteikti tapybai interaktyvaus dizaino matmenį.

Irma Leščinskaitė, “Minimalistinės kompozicijos III”. KKKC meno rezidentų nuotr.

„Islandijos kūrybiškuoju periodu, mąstant apie savo darbų kontekstą, vartoju dar mažai taikomą „bioempatijos” terminą. Pagal šią terminologiją kūrėjas gamtoje turi būti nuolankus jos atžvilgiu ir suvokti, kad sinchronizavimas su gamtos procesais gali labai prisidėti prie kūrybinės idėjos įgyvendinimo. Islandijoje sukūriau per 70 skirtingų objektų – instaliacijų. Islandijos vulkaninių uolienų įvairovė leido kiekvienam skirtingam peizažo siužetui pritaikyti savitą instaliacijos formą. Gamtos ir žmogaus santykis yra labai svarbus šiai kūrybinei perspektyvai, jis suponuoja ilgalaikę viziją į tai, kas stabilu, pastovu, egzistenciškai reikšminga. Instaliacijų siužete dominuoja minimalistinė kompozicija ir egzistencialistinė filosofinė kryptis”, – apie savo kūrybą rezidentūros metu pasakojo menininkė.

Lietuviška pasaka

Kiek vėliau prie projekte Islandijoje dalyvavusių menininkų prisijungė fotomenininkė E. Ščerbinskaitė. Remdamasi pamatinėmis projekto idėjomis – harmonijos su gamta, kultūros ir istorijos išsaugojimu, ji konceptualiomis vaizdinėmis priemonėmis kūrė fotografinį pasakojimą, remdamasi pasakos „Eglė – karalienė žalčių” motyvais. Temos pasirinkimui lemtingą įtaką padarė Eglės domėjimasis pasakos, kildinamos iš senosios baltų kultūros, gimimo šaknimis.

Eglė Ščerbinskaitė. Iš autoportretų ciklo “Eglė karalienė žalčių”

E. Ščerbinskaitė specialiai šiam projektui kūrė kostiumus, galinčius vizualiai priartinti žiūrovus prie senųjų papročių. Tačiau net ir kuriant kostiumo dizainą neapsieita be šiuolaikiškumo elementų, kurie nutiesia vizualinį kelią tarp praeities ir dabarties. Eglės personažą įkūnijo pati menininkė, tokiu būdu tęsdama savo fotografijų ciklą „Autoportretai”. Islandijos peizažas šioje pasakoje vaidino tarpinį vaidmenį ir atspindėjo menamą buvimą senuosiuose laikuose, kai mūsiška kultūra dar tik formavosi. Pasirinkta pasaka išsiskiria iš kitų savitumu, tragizmu, hierarchijos, turtinių santykių nebuvimu, galima sakyti, kad ji yra vieniša lietuvių liaudies pasakų pasaulyje. E. Ščerbinskaitė savo fotografijomis pasakoja žiūrovams apie kardinalų perversmą žmonijos istorijoje. Remdamasi antropologės Marijos Gimbutienės teorija, savo pasakojime Eglė kalba apie Motinos deivės epochos pabaigą, apie posūkį, kai prarandama vienovė su gamta, vis labiau įsigali dualistinis pasaulio motyvas ir ideologinis jo apdorojimas. Vieniša moteris – Eglė tarsi grįžta į sugriautą praeities Motinos deivės šventyklą ir šiuolaikiškomis akimis apžvelgia naują epochą, sugriovusią gamtos ir žmogaus vienovę, žmogiškųjų santykių harmoniją.

Įkvėptas Islandijos vėjų

Grafikė Ž. Jasaitytė-Bessonova rezidentūros Islandijoje metu tęsė eksperimentinės kūrybos projektą „Tarpininkavimo santykiai. Mano kūnas tavyje”. Iš uždarų parodų salių ji išleido specialiai Islandijai sukurtą instaliaciją „Atskridęs paukštis”.

Visiems Žanetos kūrybos gerbėjams šiame objekte iš karto atpažįstamas autorės braižas – koloritas, formos, tekstūra, grafikos, tekstilės ir kitų medžiagų panaudojimas. Menininkė gilinasi į žmogaus kūniškąjį bei jutiminį pasaulius, kurie susideda iš painių organinių raizginių. Jos kūryba – tai žmogaus vidinio ir išorinio pasaulio komunikacija bei šios komunikacijos vizualinė išraiška.

Žanetos Jasaitytės-Bessonovos instaliacija “Atskridęs paukštis”. KKKC meno rezidentų nuotr.

Kalbėjimas vaizdu, moters – motinos – tėvystės potyrių transliavimas atsispindi ir Islandijoje kurtame objekte, kuris iš žmogiškųjų pavidalų ištrūksta įgavęs paukščio formą. Kūrinys papildo kitų rezidentų gvildentą holistinę idėją – gamtos ir žmogaus harmonijos paieškas per meną, per jutiminį pasaulį. Autorė per kūrybą įsilieja į šiaurietišką peizažą, į jį įnešdama kai ką savito, asmeniško ir kartu bendro visiems. Pasak menininkės, jai norėjosi sukurti meno kūrinį, kuris sąveikautų su gamta, kuris, įkvėptas Islandijos vėjų, vandenyno bangų mūšos, saulės bei lietaus, įgautų gyvybės.

„Islandija. Kvadratinė šaknis iš 13 horizonto” – tai paroda-kelionė, o žiūrovai – keliautojai, žengiantys per harmoningą gamtos, kultūros paveldo, žmogiškųjų jausmų pasaulį, kurį įvairiomis technikomis sukūrė penki Islandijoje rezidavę Klaipėdos menininkai.

Paroda veiks iki 2019 m. kovo 10 d.

DURYS, 2019 vasaris Nr. 2 (62)