Klaipėdos fotografijos galerija: baimės ir stichijų valdymas

Balandžio 1 d. 18 val. Klaipėdos fotografijos galerijoje (KKKC Parodų rūmuose, Didžioji Vandens g. 2, atidarymo dieną įėjimas – pro Baroti galeriją) bus atidarytos dvi fotografijų parodos – „Fotofobijos” projekto 4-oji paroda „Baimės valdymo teorija” (autoriai Juozapas Kalnius ir Tomas Daukša) ir Kristinos Sereikaitės fotografijų paroda „Stichijos. Detalė – Benas Šarka”.

Juozapas Kalnius ir Tomas Daukša. Fotofobija. Baimės valdymo teorija.

„Fotofobija”: „Baimės valdymo teorija”

4-osios „Fotofobijos” projekto parodos „Baimės valdymo teorija” tikslas – nagrinėti antropologinį mirties ir fotografijos medijos ryšį. Baimės valdymo teorijos teigimu, žmogus trokšta gyventi, tačiau suvokia savo mirties neišvengiamumą ir iš to kyla psichologinis konfliktas. Viena iš priemonių valdyti mirties baimę – kultūra, kuri išaukština žmogų ir išskiria jį iš kitų būtybių. Simbolių sistemos įvairiose pasaulio kultūrose būtinos žmogaus gyvenimo prasmės klausimui spręsti ir leidžia kontroliuoti mirties baimę. Religija ir tikėjimas dažnai siūlo tiesioginį nemirtingumą, kitos kultūros apraiškos – simbolinius: giminės pratęsimas, visuomeninė veikla, buvimas tautos dalimi – nacionalinis identitetas ir pan. Remdamasis jomis, žmogus jaučiasi esantis dalimi kažko didesnio ir tauresnio, kažko, kas egzistuos ir po jo mirties.

Parodoje „Baimės valdymo teorija” tapytojas Tomas Daukša ir fotografas Juozapas Kalnius analizuoja fotografijos, kaip vienos iš šiuolaikinės kultūros pagrindų, įtaką žmogaus santykiui su mirtimi. Ironiška, tačiau remiantis baimės valdymo teorija, visi kūriniai ir šiai parodai sukurti tam, kad autoriai įprasmintų savo gyvenimą, pakeltų savigarbą bei išliktų kolektyvinėje atmintyje.

Projekto autorius ir parodos kuratorius Juozapas Kalnius, dalyviai: Tomas Daukša, Juozapas Kalnius.

„Stichijos. Detalė – Benas Šarka”

Kristinos Sereikaitės fotografijų ciklas – tai modernaus ir universalaus Lietuvos menininko Beno Šarkos fotografinė kelionė per jam gerai žinomas ir įsisavintas gamtos stichijas – Vandenį, Žemę, Ugnį ir Orą.

Kristina Sereikaitė. Ribos. 2015.

„Nekaltybė” (2009)

Ši serija paremta trapia žmogaus egzistencija. Kūnas, kankinamas vandeniu, budina sielą naujai kokybei ir šviesai. Jis nuplauna visas žmogaus nuodėmes, mintis, visą praeitį. Naujai gimęs žmogus pasiruošęs vėl susitikti su pasauliu.

„Terra humana” (2011)

Tai serija, paskirta žmogaus santykiui su viena iš gamtos stichijų – žeme. Iš žemės žmogus ateina ir grįžta į žemę. Žemė – tai pagrindinė žmogaus egzistencijos prielaida ir jos pabaiga. Ši gyvybinga, pulsuojanti materija atvira tiek gimimui, tiek mirčiai. Vieta, kur purvo grumstas bet kada gali virsti gyvastimi, o gyvastis – purvo grumstu.
Kas yra žmogus? Tik laikina – žemės ciklo dalelė…

„Išnykstančios ir atsirandančios” (2015)

Ugnis talpina visą žinojimą. Materialiąja prasme ugnies nėra, mes negalime nusakyti jos formos, mes negalime paliesti jos. Ji gali būti visokia. Kaip ir žmogaus mintys. Skirtumas tarp jų toks, kad pamatyti minčių mes negalime, o ugnį – galime. Ši serija – tai bandymas pamatyti žmogaus mintį per ugnį, žaidimas jų išnykstančiomis ir vėl atsirandančiomis formomis. Žmogaus mintys, kaip ir ugnis, gali liepsnoti, uždegti, sumirgėti, nutvieksti, rusenti…

„Ribos” (2015)

Visi esame įkalinti savo kūnuose, todėl laisvė tampa iliuzija. Mūsų silpnas ir laikinas kūnas – narvas besiblaškančiai sielai, atsimušančiai į, regis, perregimą jo galimybių stiklą, už kurio – tolima, viliojanti ir nepasiekiama amžinybė. Kūnas – jos kalėjimas, o jame įkalintai sielai belieka tik su tuo susitaikyti. Ji bando išsiveržti, tačiau laikas nuo laiko tik atsitrenkia į Ribas. Nėra krašto nei pabaigos, yra tik Ribos. Visa, ką ji turi kūno gyvenime – tai erdvė tarp šių Ribų. Ir gilus iškvėpimas.

Parodas organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Parodos veiks iki gegužės 1 d.