„Vakarų vėjai”: nuoroda – fotoreportažas

Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis”

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose liepos 24 – rugpjūčio 23 dienomis veikė Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus menininkų darbų paroda „Vakarų vėjai – 2020: (Ne)priklausomi”, skirta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui. Tai buvo ir savotiška dailininkų kūrybinė ataskaita visuomenei, ir apžvalginė ekspozicija, bylojanti apie šiandienės dailės procesus, Vakarų Lietuvos regiono vizualinio meno situaciją.

Gražina Eimanavičiūtė-Kaščionienė. Nepriklausomi vėjai. 2020 m. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Rašant apie parodą, prieš akis matyti fotoreportažą labai naudinga, nes jis gali nukreipti mintis kita linkme, kitaip nei po pirmojo, antrojo, net trečiojo karto apsilankius parodoje. Be parodos atidarymo, buvau joje lygiai tris kartus. Po to mane wetransferiu pasiekė pagrindinės parodos kuratorės Neringos Poškutės-Jukumienės siųstos fotografijos. Dalis jų tikriausiai aprašys šį tekstą, o aš bandysiu jas pakalbinti ar bent jau pasikalbėti su jomis. Kodėl ne su kūriniais ar jų autoriais? Viena vertus, reportažas leidžia susikoncentruoti ties atskirais kūriniais, netrikdo ekspozicinės panoramos (tai mačiau jau ne vieną kartą). Sustabdytas laikas su kokiu nors fone šmėkštelėjusiu žiūrovu ar kūrinio autoriumi nutiesia paralelę artimesniam santykiui nei tiesiog vertinimas – paroda yra štai tokia ir anokia, ir taškas. Skaldyti fotovaizdai leidžia prisiminti tiek dalyvių kūrybinį, tiek pačių „Vakarų vėjų” kelią. Ir vėl grįžti prie ekspozicinių sugretinimų parodoje. Kita vertus, fotoreportažas tampa kuratoriaus nuoroda – kaip jis mato parodą, kas jam svarbiausia, kas akcentuojama, primenama ir pan. Taigi kuratoriaus reportažas kaip SEO paslaugos man, galimybė stebėti online kuriamą parodos katalogą. Čia gali rinktis vaizdą arba žodį, kuris nukreips ten, kur reikia. Tikėkime, kad nuves į laimingą pabaigą, nes pats „Vakarų vėjų” projektas, prasidėjęs 2006 m., nuo pat pradžių buvo tarsi pasmerktas „epitafiniam žanrui”.

Apžvalga ir datos

Tuomet LDS Klaipėdos skyrius atgaivino apžvalginių parodų tradiciją ir surengė pirmąją vaizduojamosios dailės parodą „Vakarų vėjai”, pristačiusią skyriui priklausančių sąjungos narių kūrybą. Ji transformavo kas dveji metai rengiamą taikomosios dailės parodą „Molio, medžio, metalo, odos, siūlų menas” (dėl siūlų tada ilgai spėliojau – kodėl ne tekstilės?), ekspoziciją papildydama tapyba, skulptūra bei grafika, ir tapo savotiška Vakarų regiono bienale. Metalo plastikos, emalio projektai, kuruojami Sauliaus Bertulio ir jo kolegų, buvo sėkmingai pristatomi tiek poriniais metais (bienalės), tiek neporiniais, tai praplėtė skyriaus reprezentacinę įvairovę.

Reikia pažymėti, kad sostinės LDS iniciatyva Vilniuje 2005 m. startavo pirmoji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė – kaip bandymas vienu šūviu konsoliduoti pajėgas, įrodyti LDS egzistavimo svarbą, įtaką meno procesams, atstoti vėl atgimusias, bet jau kitu formatu, Rygos skulptūros kvadrienalę ir Talino grafikos trienalę, kuriose tradicinių žanrų ir temų kūrinių nuolat mažėjo, jų ekspozicijas papildė objektai, videomenas, fotografija, tai, kas „poetiška”, keitė tai, kas „politiška”, o tai kirtosi su tuomete LDS pozicija ir daugumos narių kūrybine samprata. Kuratoriaus iš užsienio K. Stanislawskio (Lenkija) pakvietimas buvo susijęs su LDS noru parodyti, kad organizacija neatsilieka nuo dabarties meno procesų, jog vien tik pas kaimynus (ŠMC) kuriamas šiuolaikinis menas nėra pagrindinė dominantė, kad dailė taip pat gali būti šiuolaikinė, ir pan. Reikia pripažinti, kad atranka buvo gana liberali – kuratorius lankėsi bent jau Kaune ir Klaipėdoje, aplankė kai kurių menininkų dirbtuves, vartė portfolio. Vėliau tradiciškai viską perėmė LDS kuratoriai ir parodos komitetas, t. y. įvaizdis, struktūra ir kryptis patikėta saviems.

2008 m. po antrosios „Vakarų vėjų” parodos buvau pakviestas moderuoti diskusiją apie tokių parodų tikslingumą, tendencijas, perspektyvas. Po pirmųjų mano sakinių apie tai, kad jei organizuojama diskusija, turbūt yra problema, ir mes susirinkome šią problemą panagrinėti, tuometis LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Arūnas Sakalauskas griežtai tarė: „Problemos nėra!” Gūžtelėjau pečiais pasakęs – tai ko gi mes čia susirinkome? Ir eilinį kartą supratau, kad dalyvauju tam tikrame lyriškame farse. Iš esmės visi norėtų, kad renovuotas procesas būtų tęsiamas tradiciniu formatu, kažkokiu būdu visiems susitariant dėl dalyvavimo ir nieko neaukojant. Nei formos, nei spalvos, nei kolegos, nei savo įsitikinimų, nei minties plastikos.

Nuo 2010 m. projekto įgyvendinimo procesas stabilizavosi. O nuo 2012 m. atvirai įvardijo epitafinį pagrindą, nuo kurio atsispyrus ir buvo sukurta jo strategija 2006 m. – apžvalga ir datos.

2012 m. paroda dedikuota Klaipėdos miesto 760 metų jubiliejui, 2014 m. skirta Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejui. Anot parodos rengėjų, „deramas K.Donelaičio, vieno iš savičiausių Švietimo epochos rašytojų, gyvenusio ir kūrusio XVIII a. viduryje, jubiliejaus paminėjimas mūsų krašto dailininkams yra garbės reikalas, o šio autoriaus kūrybos vaizdingumas, dinamiškumas, archaizmas – tautos istorijos žinių bei plačių galimybių šaltinis ne tik literatūrinėms, bet ir vizualiosioms interpretacijoms”. 2016 m. paroda buvo skirta ilgamečio Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko (1969–1990), Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo signataro, Klaipėdos miesto garbės piliečio Alfonso Žalio (1929–2006) atminimui, 2018 m. – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, šiemet – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui. Dedikacija pati savaime nėra blogai, tačiau šio daugiamečio projekto kontekste ji regisi kaip tema, po kurios stogu yra menininkų sambūris. Vieni jų stengiasi interpretuoti temą, kiti tiesiog dalyvauja.

Anatolijus Klemencovas. Celė. 2020. Instaliacija. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Naratyvai ir receptai

Rašant apie šią parodą, prašyte prašosi apžvalginis variantas, nes pats projektas nuo pat jo įkūrimo buvo pozicionuojamas kaip apžvalginis ir nepretendavo į koncepcines aukštumas. Paprasčiausiai negalėjo pretenduoti, nes struktūra niekada neturėjo koncepcinės ašies dėl parodos užduoties – pristatyti LDS Klaipėdos skyriaus autorių kūrybą. Tokio pasirinkimo negali nei peikti, nei girti, jis toks yra. Vadinkime tai Klaipėdos skyriaus misija. Ji yra sunkiai įgyvendinama. Juk mūsų žvilgsnis, kur jį benukreiptume, aprėpia gana nedaug, ir išskiria, fiksuoja subjektyvius dalykus, kurie mums dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra svarbūs. Kita vertus, parodoje dalyvaujantys dailininkai patys nori būti nepriklausomi kaip salos atviruose vandenyse, nepriklausomos nuo šalia esančio kontinento, šiuo atveju – visuomeninės sandraugos, kuri juos formaliai vienija. Šias bendrumo ir noro iš jo išsiskirti paieškas patvirtina ir Rosana Lukauskaitė „7md”. Straipsnyje „Persmelkiantys”, apžvelgdama šią parodą, ji teigia, kad „tai didžiausia šio krašto menininkų apžvalginė paroda, kuri jau kelerius metus keičia kryptį ir iš suneštinės stengiasi tapti konceptualesne”.

Tai akivaizdu, nes parodos reprezentacine medžiaga ir ekspozicine ašimi tapo grafikės Gražinos Eimanavičiūtės-Kaščionienės meteorologinių duomenų vizualizavimo ciklas „Nepriklausomi vėjai”, kuriame vaizduojami vėjo greičio duomenys nuo 1990 m. kovo 11-osios iki 2020 m. kovo 11-osios. Autorei galėtų būti skirtas prizas už geriausią idėją, kuri buvo palanki plėtotei. Gaila, kad parodos plakate ji netenka galios dėl suplokštinimo ir susmulkėjimo, parodoje taip pat pranyksta, tik išdidžiau. Nors dominuoja formatu, nors išeksponuota erdvėje, bet prašyte prašosi ne tokios materialios foninės medžiagos, taip pat „nepalaikoma” kaimyninių kūrinių. Tačiau galima parodą pradėti apžvelgti ir nuo šio kūrinio.

Konceptualiausias pretenduoja būti Aurimas Anusas. Vėl pacituosiu aktyviausiai šiuo metu rašančią apie Klaipėdos meno reiškinius R. Lukauskaitę: „Aštrios socialinės kritikos niekada nestokojančio A. Anuso kūriniai „Sarancha food unlimited” (liet. „Neribotas skėrių maistas”) ir „Improvizacija graždankos tema” sarkastiška Ezopo kalba pasakoja apie patirtas istorines skriaudas. Šalia kaip auka ant altoriaus padėtas skėrių šašlykas simbolizuoja primestą patogiai skurdžių ir bukų malonumų gyvenimo būdo iešmą, kurį dar naiviai, nieko blogo neįtardami atsinešame iš SSRS epochos kaip savo pačių tradiciją.” Nepaisant bendro kūrinio aprašymo lydinio, šis plakatiško paveikslo ir objekto derinys skyla į dvi atskiras dalis, du nepriklausomus pasaulius ir puikiai gali būti suvokiamas atskirai.

Estetiškiausiu pretenduoja būti Anatolijaus Klemencovo „Celė”. Kūrinys galėtų būti traktuojamas kaip vienišo vilko staugsmas meno celėje – dirbtuvėse – butaforijos sandėlyje. Atskiroje erdvėje, ritualinėje foninių choralų apsuptyje eksponuojamos kaukės, autoriaus rankomis nulipdytos vizijos, anot menininko, lankančios jį vakarais. Nepaisant Anatolijui būdingo estetinio perkrovimo (daug naratyvinių, asociatyviųjų sluoksnių), autoriaus pozicija gana aiški. Mano kūryba – nepriklausoma, o aš priklausau jai.

Vertinant parodą, galima pasakyti kelis komentarus. Pirmasis – viskas iš esmės gerai. Antrasis – parodoje per daug pauzių. Įprastai pauzės ekspozicijoje (formaliuoju aspektu) daromos turint tikslą konkrečiam ar kuo nors išskirtiniam kūriniui suteikti erdvės ar siekiant subalansuoti pačią ekspoziciją. Tenka pripažinti, kad šioje parodoje pauzės žymi neapsisprendimo etapą. Neapsisprendimas šiuo atveju turėtų būti suprastas su pliuso ženklu. Evoliucija niekada nebūna lengva. Nes ji nepriklauso nuo vieno žmogaus, kad ir kas tai būtų, – ar LDS pirmininkas, ar kuratorius, ar menininkų grupė. Evoliucija yra užprogramuota ne visada nuo organizatorių priklausančių priežasčių ir gali tapti neprognozuojamų pasekmių virtine.

Variantai ir jų variantai

1. Regionalizmo akcentavimas. Neblogas variantas. Galima pabandyti švelniai sužaisti „vartant” Bourriaud estetiką, kuri dar tiktų „išsiskaidžiusio”, decentralizuoto pasaulio versijai (įvertinant tai, kad Lietuvoje nei politinė, nei kultūrinė decentralizacija per 30 metų neįvyko). Reikėtų bent 5–10 įdomių rakursų, 5–10 unikalių autorių, aplink kuriuos norėtų burtis kolegos. Tuomet būtų galima kalbėti apie Klaipėdos meno reiškinį.

2. Neberengti parodų, dedikuotų svarbioms datoms ar vietinėms asmenybėms, kadangi tai prašosi pirmojo varianto traktuotės. Jei būtinai reikalinga deklaracija, tuomet reikėtų veikti ryžtingai ir skirti parodą ne, pvz., karalienei Luizei, bet Napoleonui, kurio dėka ji atvyko į savo valdų provinciją. Taip būtų paminėtas ir vietinis aspektas, ir palikta galimybė išsisakyti plačiau.

3. Kuratorinį procesą suvokti ne kaip atranką ar prievolę (nes kiti taip daro), o kaip montažo variantą. Iki šiol, įskaitant 2020 m. parodą, buvo derinami veiksmai tariantis – kaip, kas, kur bus eksponuojama, pateikiama. Gal vertėtų surinkti autorių „baseiną”, netaikant jokio, net minimalaus atrankos praeinamumo kriterijaus, ir iš jo leisti kuratoriams pristatyti savo parodos vystymo scenarijus, juos derinti tarpusavyje.

4. Pateisinti neišvengiamą apžvalginės parodos žanrinę ir stilistinę eklektiką, paverčiant ją parodos taktika ir akcentuoti kaip neišvengiamą meninio gyvenimo, tolerancijos, politkorektiškumo dalį. Suteikti kai kuriems autoriams daugiau erdvės ir improvizacijos laisvės, eksponuoti daugiau jų kūrinių, net leisti susikurti erdves parodinėse erdvėse.

5. Parodos kuratoriai pasiūlo po vieną kūrinį, atitinkantį, jų nuomone, parodos „parametrus”. Atsispiriant nuo šių darbų, pradėti vystyti parodos koncepciją, tada skelbti konkursą arba jo neskelbti ir jau vėliau pradėti kurti ekspoziciją. Neretai subjektyvus vizualinis sprendimas gali padiktuoti tolesnę konceptualią seką.

Vietoje epilogo

Vietoje epilogo siūlau frazę iš parodos pranešimo spaudai: „Ar šiais laikais, kai manomės esantys patys laisviausi ir nesuvaržyti, dar reikėtų kalbėtis apie priklausymą kam nors, kad ir kas tai būtų: organizacija, socialinis sluoksnis, profesionalų sambūris ar net etninė grupė?..” Ir pabandyti dar kartą.

P. S. I. Kazakevičiaus projektas „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis” finansuojamas gavus Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją kultūros ir meno kūrėjams.

DURYS, 2020 rugsėjis, Nr. 9 (81)