Prie sienos susitinka Angelina Banytė ir Banksy
|
Birželio 28-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius pristatė Angelinos Banytės parodą „Monumentalumas tyloje”, skirtą monumentalistės 70-mečio jubiliejui, jos milžiniškam kūrybiniam palikimui paminėti ir kartu plačiau pažiūrėti į meno kūrinių saugojimo, išlikimo, jų vertinimo šiuolaikinio meno kontekste klausimus. Parodą kuruoja Neringa Poškutė-Jukumienė, multimedijų projekto autorius – Gintautas Beržinskas.  Angelina Banytė Šiomis dienomis matome lėtą įvairių dalykų nykimą, nors kartais gali būti ir labai sunku tai pastebėti – nuolatos esame perspėjami, kad Antarktidoje tirpsta ledynai, po truputį skęsta miestai, pas mus lėtai byra Kuršių nerijos kopos. Kur kas greičiau pradingsta meno ir kultūros objektai – gaisrui pasiglemžus dalį Paryžiaus Dievo Motinos katedros, prancūzų visuomenėje pasigirdo pasiūlymų nerestauruoti stogo autentiškomis medžiagomis, o padaryti šiam istoriniam statiniui „euroremontą”. Meno kūrinių išsaugojimu užsiima galybė organizacijų ir institucijų, tad bent teoriškai turėtume jaustis saugūs dėl kultūrinio palikimo ateities kartoms, tačiau tas saugumas apgaulingas, nes realybė visada yra šiek tiek atšiauresnė trapiems dvasinės kultūros objektams. Ko gero, ne vienas socialiniuose tinkluose matėte nuotraukas iš Klaipėdos, kuriose buvo matyti, kaip remontuojant Paryžiaus Komunos gatvėje esantį baseiną darbininkų nepagarbiai pievoje buvo numestas skulptoriaus Algirdo Boso 1976 m. sukurtas bareljefas „Plaukikai” (architektas R. Lajus). Plaukiko figūra gulėjo veidu į žolę ir atrodė, kad skęsta užmarštyje. Tokie liapsusai nutinka vis dažniau: remontas pasiglemžė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos Bauhauzo interjero akcentus, ironiška, bet būtent artėjant Klaipėdos Bauhauzo jubiliejaus minėjimo renginiams. Šis naikinimo iš nežinojimo fenomenas nėra būdingas vien mūsų laikams – dar sklando legendos apie milicininkus, pasigalandančius biliardo lazdas į vieną iš A. Banytės freskų. „Barbarism begins at home” („Barbarizmo išmokstame namuose”) 1985 m. dainavo britų grupė „The Smiths”…  Angelina Banytė, “Jūros dugnas” (fragmentas). Palanga, “Gintaro” sanatorija, 1975–1976 m. Parodos pavadinimą galima suprasti dvejopai: jis tiesiogiai nurodo į kuklios, jautrios, nepretenzingos asmenybės didelių gabaritų ir užmojo darbus, kurie verti būti pamatyti ir įvertinti, o kartu tarsi leidžia suprasti, kad apie monumentaliosios tapybos palikimą nepelnytai nutylima, neskiriama pakankamai dėmesio edukacijai apie ją, kūrinių išsaugojimui, o prie kai kurių sieninės tapybos kūrinių net nebeįmanoma prieiti – jie užstatomi sienomis, tad nebelieka galimybės atsitraukimui ir kokybiškam jų suskaitmeninimui, freskos apkabinamos plačiaekraniais LCD monitoriais ir t. t. Turbūt sunku būtų įsivaizduoti tokį ekraną, primontuotą prie Michelangelo Siksto koplyčios lubų freskos. Gaila, tačiau dažnai tai, kas sava, yra nuvertinama ir atsimenama gerokai per vėlai. To kaina – negrįžtamai prarasti istoriškai vertingi meno kūriniai. Per keturis kūrybinio darbo dešimtmečius, prabėgusius Klaipėdoje, A. Banytė sukūrė nemažai sieninės tapybos objektų, ne vieną jų – kartu su bendraautoriais. Dailininkės kūrybos siena užpildytų daugiau kaip 1000 kv. metrų plotą, ir tai yra parodos esmė. Menininkei sieninės tapybos darbai buvo ir tebėra malonūs kūrybiniai iššūkiai – ji iki pat šiol toliau dirba savo srityje, kurdama naujas freskas ir net pati pagal poreikį restauruodama savo darbus, atliktus prieš daug metų. Kūrėjai tai – visai ne milžiniškos fizinės ištvermės ir kruopštumo reikalaujantys projektai, o savirealizacija ir kūrybinis džiaugsmas. Angelinos Banytės darbai įgyja dar didesnę meninę vertę dėl laiko nuotolio, skiriančio mus nuo freskų sukūrimo. Dėl anuometinės (po studijų baigimo 1974 m. iki nepriklausomos Lietuvos laikotarpio) freskos sėkmės, kurią lėmė vadinamoji menų sintezė, kai labai svarbus tapo dailės integravimas į architektūrą, menininkė galėjo save visapusiškai realizuoti, o dabar tokie užsakymai yra retenybė – vienetiniai, mažesnio formato ir privačiose erdvėse. Anot A. Banytės, sieninės tapybos fenomenas kažin ar kada sugrįš. Monumentalistė juokaudama sako, kad šiandien sukurti tokias freskas būtų beveik neįmanoma, nes šiuolaikinės statybos pastatuose, kuriuose gausu stiklo ir metalo, „nebėra sienų”, o ir dažų pigmentai gerokai pabrangę, juos reikia atsivežti net iš Italijos.  Angelina Banytė, “Gamtos dovanos” (fragmentas). Palanga, “Pušyno” sanatorija, 1978 m. Parodos kuratorė nenuėjo lengviausiu keliu ir nepasirinko A. Banytės molbertinės tapybos, freskų eskizų ar fotografijų eksponavimo – menininkės sukurtų freskų skaitmeniniai atspaudai, įamžinti pasitelkus multimedijas, perkelti ant KKKC Parodų rūmų sienų realiu dydžiu (1:1). Tokiu būdu paroda suteikia galimybę lankytojams suvokti kūrinių mastelį, tapytojai būdingą koloritą, stilių, monumentalumą, suprasti sieninės tapybos vertę – tarsi „kalnas ateitų prie Mahometo”. Parodos idėjinį lauką pastiprina kartu demonstruojamas videodarbas „Fresco”, kuriame apie A. Banytės kūrybinį palikimą ir freskos fenomeną bei jos šiuolaikinės destruktyvios egzistencijos situaciją kalba Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos pirmininkė Gerda Antanaitytė, menotyrininkė Rūta Jakštonienė, kolekcininkas Edmundas Kolakauskas ir dailėtyrininkė Ieva Pleikienė. Pastaroji sako, kad sovietmečiu sukurto meno refleksiją lemia nepalanki tarpinė būsena, kai laiko distancija yra per trumpa, kad būtų istorija, ir per ilga, kad būtų dabartis, tačiau nuvertinti tuo laiku kurto meno nederėtų, nes kūrėjai vis tiek sugebėdavo apeiti cenzorių primetamas temas ir kurdavo pagal savo vertybinius įsitikinimus. Kyla klausimas, ar menas juda ta kryptimi, kurią nubrėžė grafito meno atstovas (irgi savotiškas monumentalistas) Banksy, kai pernai aukcione už 1,4 mln. dolerių parduotas jo kūrinys visų dalyvių akivaizdoje savaime susinaikino. Susinaikinimo momentas buvo parodytas Banksy oficialioje „Instagram” paskyroje su prierašu „Nyksta, nyksta – nebėr…” Taip menininkas apsidraudžia nuo ateityje jo kūriniui galinčio grėsti irimo, blukimo, užmaršties, jis valdo tai, ką sukūrė, nuo pradžios iki paties kūrinio sunaikinimo. Galima net pajuokauti, kad nuo šiol kiekvienas paveikslas turėtų būti su galiojimo laiku ir atėjus tam tikrai datai pats susinaikinti, nes nežinia, kaip kūrinys bus traktuojamas pakitus sociopolitinėms aplinkybėms (pavyzdžiui, ketinimai griauti P. Cvirkos paminklą) ar kaip jis bus (ne)saugomas atsižvelgiant į naujas kultūros politikos gaires. Šias abejones ir nerimą apie kūrinio ateitį sieja vienas klausimas – kas pirmas: meno objektas ar socialinė sąveika, kurią tas objektas generuoja. Sunku numatyti ateitį, bet šiuo atveju daug lengviau suplanuoti destrukciją. Dažniausiai jubiliejinės parodos praeina ramiai ir nebando kelti aštrių klausimų – iškilmingai pagerbiami menininkai vėl greitai nugrimzta atmintyje, o jų darbai atsimenami tik metinėse parodų suvestinėse. „Monumentalumas tyloje” – kitokia paroda, nes ne tik parodo įspūdingo dydžio ir grožio A. Banytės darbus, bet ir paviešina skaudžią ir net kiek gėdingą meno kūrinių nesaugojimo situaciją, taip pat pradeda dialogą apie freskos fenomeną ir jos galimybes sugrįžti į šiuolaikinės architektūros erdves. Visų laikų Banytės ir Banksiai, vienykimės! Laikas susitikti prie sienos. 
Paroda „Monumentalumas tyloje” KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veikia iki liepos 28 d.
|
