Tobulos šventės formatas

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose lapkričio 13 – sausio 17 dienomis vyko Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus suruošta penktoji Fotografijos šventė: buvo eksponuojama Aleksandro Čekmeniovo (Ukraina) fotografijų paroda „Užmiršta žemė“, Violetos Bubelytės darbų paroda „Monospektaklis kitaip“ ir Arūno Kulikausko paroda „Paskutinė“, kurias ir dabar galima apžiūrėti virtualiai.

Aprėpia platų spektrą

Akivaizdu, kad per penkerius metus išsikristalizavo fotografijos parodų kuratoriaus Dariaus Vaičekausko organizuojamos Klaipėdos fotošventės esmė, struktūra, sudėtis, projektų hierarchija. Iš pažiūros kiekviena šventė būna vis kitokia, tačiau keičiasi jos sudėtinių elementų santykis. Tai nėra nei bienalė, nei festivalis. Tai renginys, susidedantis iš visko po truputį: šiek tiek klasikos, šiek tiek jaunųjų, šiek tiek tarptautinių mainų, dalyvauja ir vietiniai autoriai.

Projektas jau galėtų būti vadintinas Fotošvente vien dėl to, kad besikeičiančios parodos ir autoriai jos metu nekeičia paties meno mugei artimo formato; čia kiekviena paroda veikia tarsi galerija. Nemanau, kad kiekvienais metais Fotošventėse tematika yra iš anksto nubrėžta, o autorių, personalinių ir jungtinių parodų santykis numatytas iš anksto. Žinant logistinio atsitiktinumo faktorių, kuris nuolat lydi didesnio mastelio projektus, pasirinktą pateikimo strategiją vadinčiau teisinga. Tai koncepcija, kuri labiau suvokiama kaip šiuolaikinio fotoproceso pristatymo diversifikavimas. Jei kažkas dėl vienokių ar kitokių priežasčių atkris, visada bus galima įstatyti panašią „mikroschemą“ iš po ranka turimų.

Bandau pasitikrinti savo versiją, klausdamas fotografijos kritiko Tomo Pabedinsko nuomonės, kokia yra Fotošventės ašis ir koncepcija.

T. Pabedinskas: Klaipėdoje rengiamų fotografijos švenčių esmė ir išskirtinumas Lietuvos kontekste, manau, yra didelės, išsamiai kelis autorius ar svarbią jų kūrybos dalį pristatančios parodos. Kitas svarbus aspektas – autoriai parenkami skirtingi, atstovaujantys visiškai skirtingiems požiūriams į pačią fotografiją, kiekvienas kaip kūrėjas susiformavęs vis kitokiame kontekste. Kaip pavyzdį galima prisiminti kad ir 2019 metų renginį, kuriame pristatyti techniškai ir estetiškai nepriekaištingi Arūno Baltėno darbai iš serijos „Dirbame. Esame“, anaiptol netobulą kaimo gyvenimą spontaniškai įamžinusios Rimaldo Vikšraičio nuotraukos bei JAV gyvenančio ir kuriančio Edžio Jurčio fotografijos. Panašiai ir ankstesnių metų fotografijos šventėse per kelis ryškius ir skirtingus autorius žiūrovai supažinti su skirtingomis fotografijos kryptimis – taip aprėpiamas platus kūrybinės fotografijos spektras ir išvengiama paviršutiniškumo.

I. Kazakevičius: Ar penktaisiais Fotošventės vyksmo metais galime kalbėti apie konkretų formatą, renginio žinomumą, apie jo reikšmę Lietuvos fotomeno gyvenime?

T. Pabedinskas: Jungtinės užsienio autorių parodos ar užsienio menininkų ir parodų kuratorių paskaitos – savotiškas šventiškumo akcentas. Svečių dalyvavimas į parodas leidžia pažvelgti kaip į ypatingą įvykį. Manau, sąlyginai nedidelė renginio apimtis, suderinta su plačiu ir giliu požiūriu į kūrybinę fotografiją, ir yra tas jau atpažįstamas fotografijos šventės formatas, kuris skiria ją nuo kitų Lietuvoje vykstančių fotografijos renginių. Svarbus čia ir geografinis aspektas – jis gerokai praplečia įsivaizdavimą, kad reikšmingos parodos ar renginiai vyksta tik Vilniuje ar Kaune.

Istorija be konteksto

Fotošventė šį kartą dėl mums turbūt jau įprasto, paraleline realybe tapusio karantino natūraliai skilo į dvi dalis (antrosios dalies dar laukiame). Pirmosios dalies visumą matome virtualioje erdvėje. Tikroji lieka už kadro, ir tai tik pakursto tyrinėjimo aistrą, skatina smalsumą, naują konteksto įvertinimą, net naujo kūrimą.

Palyginkite ir pagalvokite. Teoriškai virtualas turėtų praplėsti esamą parodą. Tačiau ar mums iš tiesų svarbu, kiek ir kokių kūrinių papildomai pridės vienas ar kitas autorius, jeigu pagrindinės sudedamosios dalys nepasikeis? Juk žaidžiamas tas pats žaidimas ta pačia kortų kalade. Įsivaizduokime virtualų kazino ar pasjansą – kaip jums patogiau. Bet kokiu atveju kortų kaladę tarsi dėliojate pats, t. y. žaidžiate su savimi. Jokių nemokamų gėrimų, mamos – auklės – krupjė manekeniškos šypsenos, stebuklingų skaičių kombinacijų… Virtuale magiškasis stalo tenisas vyksta net jums nusisukus nuo žaidimo lentos. Kamuoliukas skrieja ir pats atsimuša nuo savo atspindžio. Virtualioje versijoje nėra dirginančio faktoriaus – atmosferos: erdvės, kurioje eksponuojami kūriniai, pojūčio, žiūrovų, su kuriais gali persimesti žodžiu, o kolegos ekspromto neatstos surežisuotas feisbuko komentaras; nėra kūrinių formatų skirtumo, stiklo ir pasporto, nuotraukos ir fototapeto santykio, galų gale rėmai ir etiketės dydis, jos tekstas nebesvarbūs.

Virtuale dingsta konteksto svarba, jo vietą keičia panorama. Klausimas – ar panorama gali būti informatyvi, yra daugiau retoriškas, nes šiuo atveju tai vienintelis galimas pateikimo variantas (be papildomų techninių triukų, kurie įmanomi tik virtuale).

Kitas klausimas – ar įmanoma vertinti Fotošventės parodose matomus kūrinius, neturint visos informacijos apie autorius, apie jų gyvenimo ir kūrybos kontekstą (sakykime, atsitiktinai klaidžiodamas internete pataikėte į šią parodą)? Bet kuris meno kūrinys be konteksto suprantamas vienaip, o įvertinus ar juo labiau patyrus, išgyvenus kontekstą – kitaip. Stebint visus tris parodų autorius vienu metu virtuale, peršasi du suvokimo scenarijai. Pirmasis yra tradicinis – pastudijuoti, ką, kas, kada ir kodėl veikė, kieno ir kaip buvo paveikti autoriai, kokį pėdsaką istorijoje jie paliko ir panašiai. Antrasis – visa tai įsivaizduoti žiūrint į fotografijas ir kurti alternatyvią istoriją. Pastaruoju atveju meno kūrinys gali padėti suprasti autoriaus intencijas jūsų asmenine kalba. Todėl jums belieka pasirinkti šventės akcentą – A. Kulikauską, V. Bubelytę ar A. Čekmeniovą.

Ukrainiečio fotografijos be konteksto gali atrodyti kaip jau pabodęs socialinis „gruzas“ (praeitoje šventėje matėme analogiškas R.Vikšraičio grimasas bei jaunųjų ukrainiečių bendrabutinio tipo soft core trash about). A. Kulikauskas, regis, yra turistas nomadas ir jo gyvenimo atspindžiai iš bet kurio pasaulio megapolio, sugulę į parodą, veikiausiai atrodytų panašiai.  O štai V. Bubelytė puikiai „skaitoma“ ir be konteksto. Todėl komentarui renkuosi būtent ją.

Aktyviai neaktyvus akcentas

V. Bubelytės darbai – akcentuoja ne nuogą kūną, visos jos kūrybos laikotarpiu numetamą žiūrovams kaip neišvengiamybę, su kuria reikia būti ir (susi)gyventi. Čia nėra „tradicinio“ moteriškumo, jei remtumėmės „tradicine vyriškąja“ pozicija. Na, kad būtų aiškiau – vyrai fotografai akte traktuoja moterį pigmalioniškai. Kurdami jie tarsi pasigamina sau moterį, eksplikuoja moteriškumo sampratą, ją tiražuoja, gamina sau patinkančią moteriškumo kategoriją.

Tai kas yra tas kūnas, kokią misiją jis atlieka V. Bubelytės kūryboje? Jeigu jau kalbame apie kūną ir moterį jame, tada skambinu menotyrininkei Laimai Kreivytei, sakau, kad turiu problemų su V. Bubelyte, kad Klaipėdoje vyksta penktoji Fotošventė. Sakau – labiausiai sudomino V. Bubelytės „Monospektaklis kitaip“, tas „stalo tenisas“ su istorija, su savimi, sparingas su veidrodžiu (nebūtinai jis turi būti matomas fotografijoje, jis yra… ten už skraisčių, užuolaidų, jis tikrai yra), kur po kiekvieno atmušto smūgio borchesiškai išsikreipia mūsų bandymas įvertinti žiūrovų – spektaklio – autorės žiūros trajektoriją. Stebiu V. Bubelytės autoaktus. Kūnas „suorganizuoja“ aplinką, surežisuoja kompoziciją ir dingsta. Kur dingsta tas kūnas?

L. Kreivytė atsakė, jog „svarbiausia, kad „moteris – idėja“ nedingo“, ir pasikalbame apie JAV fotografę Francescą Woodman ir menotyrininkės Erikos Grigoravičienės 1999 m. tekstą „Tarp gyvo ir negyvo kūno“.

Tai, prie ko F. Woodman buvo tik prisilietusi ir a priori užčiuopusi karjeros užuomazgoje, V. Bubelytė išgrynino etapais per ilgą laiką. Teatrališkumą, gestą, figūros manekeniškumą.  Visa F. Woodman ir V. Bubelytės kūryba – tai gyvenimu virtęs selfis. Įdomu, kaip viskas būtų susiklostę, jei ne tragiška ankstyva Francescos žūtis? Įsivaizduokite socialiai angažuotą V. Bubelytės variantą. Tokią išvadą leidžia daryti feministinio judėjimo JAV rezonansas mene ir tai, kad F. Woodman kūrybai būdingas vienišumo, ekspresyvios savianalizės, neišlukštento liūdesio ir melancholijos kartėlio, nevilties kokteilis. Įprastai tokiomis dozėmis jį vartoti jaunam žmogui nebūdinga.

Abiejų autorių kūrinius galima pavadinti netikėtais kūno įvykiais (ne veiksmais su kūnu) keistose erdvėse. Šį veiksmą suponuoja suspausta, net ne kamerinė, o buitiškai „užspausta“ fotokadro erdvė, kurią deformavo kūno ir daiktų santykis, judesio „užlaikymo“ efektas.

Nors kalbame apie performatyvumą, t. y. veiksmą, V. Bubelytė Lietuvos akto žanro semantikoje yra išskirtinė pačiu aktu – kaip veiksmu. Veikiau ne veiksmu ir eksploatuojamo kūno neaktyvumu. V. Bubelytė išlieka pasyvi, leidžia tekėti pasaulio įvykiams tarp jos ir veidrodžio – tai įrodo keturių dešimtmečių eksperimentas su savimi.

Leisiu pasiskolinti kelias citatas iš E. Grigoravičienės anksčiau minėto teksto, kuriame ji apžvelgė 9–10 dešimtmečių sandūros lietuviškojo akcionizmo tradiciją. Į šį laikotarpį patenka ir V. Bubelytės kūryba. Nors ji pati performansų neatlikinėjo, V. Bubelytės kūrybą galima traktuoti kaip autoperformansą, visą gyvenimą besitęsiantį monospektaklį. „Kūnas lietuvių kalboje asocijuojasi su palaikais, ne su seksualumu. Lietuvių menininkams aktualus ne tik instinktų ir juslių išlaisvinimas, bet ir išsilaisvinimas iš kūno kalėjimo, vadinamas dvasingumu“, – teigė menotyrininkė.

V. Bubelytės kūryboje akcentuojant konceptualumą, tenka pastebėti, kad ji nebuvo tokia nuosekli, kaip prancūzų kilmės lenkų tapytojas Romanas Opalka, kuris visą gyvenimą tapė – rašė skaičius didėjančia tvarka, juos ištaręs įrašydavo ir save dokumentuodavo, taip žymėdamas laiką. Fotomenininkės kūrybą pažymi fotografijos data, numeris (nes kitų atskaitos taškų, pvz., interjero pokyčių, fotografijose nėra), o laiką mena kūnas. O kokia galėtų būti pačios autorės intencija? Veikiausiai, toliau cituojant E. Grigoravičienę, – „stovėjimas, gulėjimas, – kūniško suvokimo ir situatyvumo konstanta, pasaulio turėjimo būdas ir sąlyga“.

P. S. I. Kazakevičiaus projektas „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas gavus Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją kultūros ir meno kūrėjams.

DURYS, 2021 sausis, Nr. 1 (85)