Nelauki sapno. Apie menininkės Ingridos Mockutės-Pocienės drąsą būti savimi

Koronaviruso pandemijai sustabdžius gyvenimo tėkmę, griuvo daugelio menininkų planai pristatyti savo kūrybą žiūrovams, jau atidarytos parodos buvo įkalintos už galerijų sienų. Tačiau neilgam, dienai ar dviem, – tiek užteko susivokti ir pakeisti savo kūrybos pristatymo formatą. Menai ėmė keltis į virtualią erdvę, į specialiai tam sukurtas socialinių tinklų paskyras ar interneto tinklalapius, gerokai praplėtusius žiūrėtojų ir vertintojų lauką.

1_I_Mockute_Pociene_foto_Virgilijus_Jankauskas1

Fotomenininkė Ingrida Mockutė-Pocienė. Virgilijaus Jankausko nuotr.

Fotomenininkei Ingridai Mockutei-Pocienei karūnuotasis taip pat sujaukė planus dar anksti pavasarį Klaipėdoje pristatyti savo naujausius darbus – fotokoliažų ciklą „Ne pirmą naktį nelauki sapno”. Dalis būsimos parodos, perkelta į virtualybę, dar kartą patvirtino seniai žinomą tiesą apie menininkų sugebėjimą numatyti ateitį. Nors sukurti prieš metus ar dvejus, I. Mockutės-Pocienės fotokoliažai šaukte šaukia apie apokalipsę, priversdami dar aštriau pajusti žemę užklupusią negandą. Menininkė neslepia – jos gyvenime labai daug reiškia sapnai ir atsitiktinumai, kuriuos ji skaito kaip likimo ženklus, padedančius susivokti, ar teisinga linkme juda jos gyvenimas ir kūryba. O jos paroda tapo ženklu susitikti virtualaus pokalbio ne tik apie šį ciklą, bet ir apie visą menininkės kūrybinį kelią.

Kova dėl ateities

– Jūsų kelias fotografijos link buvo vingiuotas – ją tarsi atsinešėte iš savo vaikystės, nes mama mėgo fotografuoti. Tačiau studijoms pasirinkote metalo dizaino specialybę. Kodėl ne iškart fotografiją?

2_performansas_foto_Egidijus_Baranauskas2

I. Mockutės-Pocienės performansas „Mutabor“ Plaškių bažnyčioje. 2017 m. Egidijaus Baranausko nuotr.

– Iš tiesų mano kelias į menus buvo labai labai vingiuotas. Nei šeimoje, nei giminėje nebuvo nė vieno menininko. Mokykloje labai gerai mokiausi, daug skaitydavau, tačiau nebuvo su kuo komunikuoti – kalbėtis, diskutuoti. Norėjosi kažko daugiau, nei galėjo suteikti aplinka. Tai ir inspiravo norą studijuoti meną. O dar ir tai, kad man sekėsi dailė, daug metų lankiau keramikos užsiėmimus Tauragėje. Tačiau įgyvendinti šį mano pasirinkimą nebuvo lengva. Kai aštuntoje klasėje pareiškiau, kad vietoj teisininko, mediko ar kitos tuo metu prestižinės specialybės rinksiuosi menus, sulaukiau labai didelio tėvų ir mokytojų pasipriešinimo. Turėjau smarkiai pakovoti už save, net iki drastiškų ultimatumų. Man buvo labai svarbu išsikovoti tą kelią. Ir net nesvarbu, kokią dailės specialybę rinktis…

– Bet jums vis dėlto pavyko?

– Ne iš karto. Iš pradžių stojau į Kauno Stepo Žuko technikumą. Bet, kadangi neturėjau jokio specialaus pasiruošimo, o konkursai ten buvo dideli, prastai išlaikiau dailės egzaminą ir neįstojau. Todėl devintoje klasėje savarankiškai pradėjau piešti, neštis gipsą į namus, vakarais, naktimis rozetes tapyti. Vienas pažįstamas dailininkas mane konsultuodavo. Bet į Kauną važiuoti stoti jau nedrįsau. Tuo metu Lietuvoje buvo dvi stiprios aukštesniosios meno mokyklos – Kauno ir Telšių technikumai. Todėl stojau į telšiškį. Metalo dizainą pasirinkau irgi dėl to paties – žinojau, kad ši specialybė ten buvo labai stipri. Jaučiausi jai pasiruošusi, ir įstojau. Juvelyrika kurį laiką man patiko, baigusi studijas trejus metus dirbau Šiauliuose pagal specialybę. Bet paskui man ji pasidarė per siaura. Juvelyrikos specifika – dirbdamas mažai komunikuoji su žmonėmis. O aš norėjau daugiau komunikacijos. Dėl to atsirado fotografija.

– Fotografijos bandymų tikriausiai būta ir anksčiau, pavyzdžiui, studijų metais?

– Studijuojant mums fotografijos nedėstė. Bet nuolat fotografuodavau studijų, plenerų metu, arba, sakykime, savo darbus. Fotografuodavome analoginėmis kameromis, nes kitokių ir nebuvo. Ir šiaip mėgdavau fotografuoti – visą laiką būdavo šalia įvairūs eksperimentai… Turiu daugybę nuotraukų. Net esu sulaukusi pasiūlymų padaryti senųjų, popierinių nuotraukų parodą. Gal ir būtų galima, tai viena iš idėjų, kuri bręsta ir kada nors tai atsitiks.

3_performansas_foto_Rasita_Liuliene2

I. Mockutės-Pocienės performansas „Mutabor“ Plaškių bažnyčioje. 2017 m. Rasitos Liulienės nuotr.

Patekti į Ameriką

– Turėjote ir daugiau įdomių idėjų, kurios „atsitiko”. Pavyzdžiui, 2003 metais kartu su Dariumi Ukrinu sukūrėte filmą „Begėdi mielas”. Jis net buvo rodytas įvairiuose kino festivaliuose. Apie ką buvo tas filmas?

– Kinematografija yra mano aistra! Turiu slaptą svajonę kada nors studijuoti ar daugiau dirbti šioje srityje. Filmas „Begėdi mielas” buvo apie benamių gyvenimą sąvartyne. Jis pusiau dokumentinis, pusiau eksperimentinis. Mes ėjome pas šiukšlyno žmones, lankėmės jų palapinėse, kalbinome, sekėme su kamera. O sumanymas kurti šį filmą – tai atskira istorija. Su draugu turėjome idėją fixe išvažiuoti į Ameriką. Kadangi į Ameriką išvažiuoti mums, tuomet dar labai jauniems žmonėms, buvo gana sunku, sugalvojome, kad reikia sukurti filmą, nusiųsti jį į kokį nors Amerikos kino festivalį, mus pakvies, tada jau gausime vizas ir išvažiuosime (juokiasi).

– Ar planas pavyko?

– Ne, niekur to filmo neišsiuntėme, bet pats kūrimo procesas buvo labai įdomus. Nors tuo laiku jau buvo atsiradusios skaitmeninės kameros, mes tokios neturėjome ir dirbome su didžiule juostine kamera, į kurią įdedama kasetė. Paskui montavome su dviem vadinamaisiais „vidiakais”. Tai buvo labai malonus užsiėmimas. Tuomet man netrūko drąsos. Vilniuje, „Skalvijoje”, buvo pradėti rengti „Dogmos” filmų festivaliai. Einu aš gatve, žiūriu – „Skalvijos” kino teatras. Galvoju: reikia pasiūlyti filmą. Užėjau, pakalbėjau su tuomete direktore, ji sako: „Kaip gerai! Mes ieškome naujų veidų, naujų kūrėjų „Dogmos” kino festivaliui ir jūsų filmą įtrauksime į programą.” Taip ir atsiradome festivalyje, nors filmas ne visai atitiko jo kriterijų. Tik gaila, kad to filmo jau nebeturiu – kažkur pradingo besikraustant iš vienos vietos į kitą. O pamatyti tą darbą naujomis akimis net ir istoriškai būtų įdomu, nes tokių šiukšlyno gyventojų karta jau išnykusi – dabar sąvartynai jau užtverti.

Žaidimai, virtę paroda

– Jūsų pirmoji personalinė paroda „Apie moterį” buvo fotografijos ir juvelyrikos jungtis. Juvelyriką kūrėte specialiai parodai ar tai buvo studijų metų darbai?

– Kūriau specialiai parodai. Norėjau pabandyti tuo metu dar naują techniką – spaudą ant organinio stiklo, o fotografijas dėjau į juvelyrinius papuošalus. Pavyzdžiui, dideli permatomi skaidraus stiklo auskarai su vaikų nuotraukomis. Tokie buvo mano eksperimentai.

4_3_I_Mockute_Apie_moteri

I. Mockutė-Pocienė. Iš ciklo „Apie moterį“. 2009. Fotografija.

– Paroda vadinosi „Apie moterį”. Kas paskatino rinktis moters temą?

– Kalbant apie pirmąjį ciklą, moters tema į kūrybą atėjo spontaniškai. Mano gera bičiulė turėjo laisvo laiko ir pasidavė pasiūlytiems eksperimentams. Kai tuos darbus fotografavome, dar negalvojome, kad jie bus parodoje – tiesiog tai buvo pažaidimai. Kai turėdavome laisvo laiko, važiuodavome į gamtą prisirinkusios įvairių atributų. Mano draugė – labai kūrybiška asmenybė ir lengvai įsijausdavo į įvairius vaidmenis.

– O kokiomis aplinkybėmis šie žaidimai virto paroda?

– Rudenį ruošiausi savo pirmajai parodai Tauragėje. Ten veikė stiprus fotoklubas, ir galerijos vadovas fotografas Romualdas Vaitkus pasiūlė surengti parodą. Turėjau idėją eksponuoti nuotraukas iš šeimos archyvo, nes jame buvo labai gerų vaikų nuotraukų. Bet nutiko taip, kad tos nuotraukos netyčia iš kompiuterio buvo ištrintos. Iki parodos buvo likę tik pora mėnesių, ir nebežinojau, ką daryti… Viena draugė, pamačiusi ciklo „Apie moterį” nuotraukas, sako: „Tau nieko daugiau ir nereikia daryti – viską jau turi.”

[nggallery id=512]

– Kokia buvo šio ciklo idėja?

– Jį sudarė 20 fotografijų, kelios iš jų – atviresnės. Tame cikle aš kalbu apie tai, kad kiekvienas iš mūsų turi begalę pasirinkimų. Sakykime, aš vienu metu pasirinkau būti menininke. Po to atėjo momentas, kai pasirinkau būti juvelyre. Po kiek laiko supratau, kad šis pasirinkimas man nepatinka, ir rinkausi kitą kelią. Ir iš tiesų visi tie keliai, mūsų pasirinkimai, galbūt egzistuoja mūsų paralelinėse erdvėse. Ir kas būtų, jeigu mes rinktumėmės kitą kelią… Nuotraukų serijoje yra viena ir ta pati moteris, tačiau jos kuriami personažai tokie skirtingi, kad po parodos manęs net klausė: „Ar tikrai čia visur viena ir ta pati mergina pozavo?” Kartais manome, kad likimą nulemia atsitiktinumai, kartais jį patys sąmoningai pasirenkame, bet galėtume būti daug kuo. Būtent apie tai yra šis ciklas, – kad mumyse slypi begalė galimybių.

Aktas – vis dar tabu

– Vėlesnio jūsų fotografijų ciklo „Susiliejimai” kūrybiniu impulsu tapo nuogas kūnas, per aktą siekėte atskleisti žmogaus tapatybę. Kas paskatino imtis šios temos?

– Kūno temos užuomazgų ir atvirų fotografijų jau buvo ir pirmojoje mano parodoje „Apie moterį”. Vieną pirmųjų ciklo „Susiliejimai” nuotraukų, vėliau tapusią parodos ašimi, buvau įkėlusi į specializuotus fotografijos puslapius internete. Ir būtent ši nuotrauka sulaukė labai daug komentarų. Nuomonės buvo labai prieštaringos: vieni rašė, kad tai pornografija, kiti – kad ji labai gera. Ir man ta nuomonių įvairovė buvo tarsi paskatinimas: štai, pasirodo, mano nuotraukos įdomios ar kelia klausimų ne tik man, bet ir dar kažkam. Todėl kūno tema ir tapo mano pasirinkimu.

5_3_I_Mockute_SUSILIEJIMAI

I. Mockutė-Pocienė. Iš ciklo „Susiliejimai“. 2015. Fotografija.

– O ar pasiruošusi mūsų visuomenė tokiems atviriems, nors ir labai poetiškiems, nuogo kūno vaizdams?

– Ne, akto fotografijoms mūsų visuomenė dar nepasiruošusi. Pati susidūriau su problema, kad daug kur bibliotekose, kultūros namuose nesutiko eksponuoti šios parodos būtent dėl žanro. Nebuvo klausimų, ar tai meniška, ar nemeniška, bet sulaukdavau atsakymų, kad į tas įstaigas ateina vaikų, todėl nuogo kūno rodyti negalima. Nors mano pozicija yra priešinga: menas galėtų tapti puikia edukacijos priemone ir padėtų šviesti visuomenę. Aš pati, augindama savo vaikus, susiduriu su faktu, kad moksleiviai palikti patys susirasti atsakymus į jiems kylančius klausimus. Esu domėjusis ir skaičiau, kad užsienyje kai kuriose šalyse yra lytinio švietimo pamokos, o Lietuvoje nieko panašaus nėra. Daugelis tėvų, užaugę stagnacinėje visuomenėje, dar nepasiruošę kalbėtis su vaikais apie žmogaus kūną. Manau, kad reikėtų padėti vaikams suprasti, kad akto menas nėra pornografija. Žinoma, ta riba gali būti labai trapi, bet geriau jau parodyti vaikams nuogus kūnus žinant, ką mes rodome, negu palikti juos vienus interneto auklėjimui ar tarpusavio pokalbiams. Nes neaišku, ką jie ten ras.

[nggallery id=513]

Nepasiduoti sielvartui

– Kūno temą tęsėte ir dar viename savo cikle – „Mutabor”. Tik šįkart jis – po uždangomis. Kai kas šias jūsų fotografijas lygina su tapyba. Man jos atrodo labai kinematografiškos – visos tos klostės kuria tarkovskišką atmosferą. Kokią paslaptį slepia tos marškos?

– Tas ciklas gimė man pačiai labai sudėtingu laikotarpiu. Per dvejus metus aš atsisveikinau su savo mama ir tėčiu. Tuo pačiu metu, jau sergant mamai, gimė mano jaunėlis sūnus. Buvo labai sunku ir fiziškai, ir psichologiškai. „Mutabor” man susijęs su mirties ir gimimo, egzistencijos temomis, atsisveikinimu su tėvais. Pamenu, kad buvau jau įpusėjusi darbus, kai viena draugė parašė žinutę: „Tavo mama apsilankė mano sapnuose, ir ji labai didžiuojasi tuo, ką tu darai.” Iš tiesų sapnai man yra labai stiprus gyvenimo papildinys. Aš pati labai daug sapnuoju, ir paskutinis mano darbų ciklas susijęs su sapnais. Draugės sapnas man buvo inspiracija ir patvirtinimas, kad einu teisinga linkme. Mes dažnai susiduriame su tuo, kad šeimoje kažkam mirus, į jo vietą ateina nauja gyvybė. Niekas mirtimi nesibaigia… Mes turime jį savo širdyje, savo artimuosiuose, savo vaikuose – tąsa egzistuoja. Tai susiję ir su tikėjimu anapusybe. Man ji egzistuoja, man ji yra tikra. Apie tai ir kalbu „Mutabor”: nepasiduokime sielvartui. Palaidojus savo artimuosius, būna juodas periodas, kai tampa sunku gyventi. Bet supranti, kad gyvenimas yra šalia, tu turi brangių žmonių, kuriems esi labai reikalingas. Ir tai yra dėl to paties tikslo, dėl ko gyveno ir tavo tėvai. O ta širma fotografijose – tarsi simbolis, kad mes lyg ir bandome suprasti tą anapusybę, bet nė vienas nežinome, kas ten yra. Paroda labai daug keliavo, ji susilaukė ir ašarų, ir apsikabinimų, ir atgarsių kituose, ir susijaudinimo: kaip gerai, kad tu apie tai kalbi.

6_3_I_Mockute_Mutabor

I. Mockutė-Pocienė. Iš ciklo „Mutabor“. 2017. Fotografija.

– „Mutabor” buvo eksponuota daug kur, net Kėdainių krematoriume… Ko gero, ten ši paroda turėjo didžiausią ryšį su žiūrovais mirties akivaizdoje?

– Jie turi labai gražią erdvę – šiurkštaus pilko betono parodų salę, ir, kadangi žmonės ten turi daug laiko, kol sulaukia artimųjų, tuo metu laukiamojoje salėje vyksta parodos. O ši tematika, manau, ten puikiai tiko. Prieš tai paroda buvo eksponuota ir Bernardinų bažnyčioje, dar prieš tai buvo vienos dienos ekspozicija Plaškių bažnyčioje, tuomet aš atlikau performansą. Jis buvo nufilmuotas ir sukurtas filmas, kurį vėliau rodžiau kartu su paroda. Tokios sakralios vietos, susijusios su mirtimi, su gimimu, su tikėjimu, atliepia ir užaštrina kūrinių idėją.

[nggallery id=514]

Apokaliptiniai sapnai

– Sakėte, kad jūsų gyvenime labai daug reiškia sapnai. Jie ir inspiravo naująjį fotokoliažų ciklą „Ne pirmą naktį nelauki sapno”, kuris turėjo būti pristatytas šį pavasarį parodoje?

– Taip, paroda turėjo vykti Klaipėdos kultūros fabrike, bet dėl karantino teko ją nukelti. Tikėjausi, kad paroda vis dėlto įvyks, ir įvyks gyvai, ne tik virtualiai. Nes darbai buvo paruošti, tereikėjo tik atspausdinti ir pakabinti. Juos turėjo papildyti keli videofilmai ir poezija. Mano lūkesčiai pildosi – dalį ciklo žmonės jau gali pamatyti Kultūros fabrike.

– Vis dėlto dar anksčiau pamačius tai, kas buvo paviešinta „Facebook” grupės „Neatšaukti atidarymai” paskyroje, buvo sunku patikėti, kad tie darbai sukurti ne šiomis dienomis, kai žemę užklupo koronaviruso pandemija… Kada juos pradėjote kurti?

– Šį ciklą kuriu porą metų. Pirmieji koliažai atsirado 2018-aisiais. Kai pradedu naują ciklą, iš pradžių skiriu daug laiko pasiruošimui. Pirmieji darbai – tai gana ilgi ir sunkūs ieškojimai, praeina daug laiko, kol kažką padarau. O paskui pagrindinis ciklo kūrinys „atsitinka” labai greitai. Taip buvo ir kuriant šį ciklą. Pirmieji darbai gimė prieš dvejus metus, o pernai pavasarį beveik visus kitus sukūriau gal per porą savaičių. Ateina kaip pliūpsnis, pagauni tą bangą, ir jeigu spėji su ja… Aš tada irgi pajutau, kad štai – ateina ta energija ir reikia ją išnaudoti, nes paskui tiesiog tau nebebus duota. Tiesa, turėjau dvejonių, ar tikrai gerai, ar teisingai darau, ar darbai nėra per žiaurūs… Bet atėjo suvokimas, kad negalima bėgti nuo to, ką savyje talpini, neigimas niekam nepadeda. Jis nepadeda išsivalyti. Išsivalymas ir yra pripažinimas to, ką mes turime, – ir gero, ir blogo, ir kažkokių negerų nuojautų.

7_3_I_Mockute_Ne_pirma_nakti_nelauki_sapno

I. Mockutė-Pocienė. Iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. 2019. Fotokoliažas.

– Šio jūsų ciklo kūriniai išties apokaliptiniai… Sapnuojate pranašiškus sapnus?

– Tie darbai nėra tiesioginė mano sapnų transliacija, tam tikri fragmentai atitinka, bet nesiekiu visiško režisūrinio tikslumo. Taip, paskutiniu metu, ypač prieš šitą nelaimę, turėjau daug vidinių perspėjimų, kad artėja kažkas labai labai negero… Manau, kad mes visi turime tą šeštąjį pojūtį, tik kiti gal nelabai kreipia dėmesio, nemoka ar nenori atpažinti. O dėl parodos – na, sapnai kartais ir pildosi.

– Būsimos parodos anotacijoje rašėte, kad projektas byloja ne tik apie jūsų asmenines, bet ir visos mūsų tautos kolektyvines patirtis, akcentavote industrijos ir gamtos priešpriešą. Ar nemanote, kad dabartiniame pandemijos kontekste šio ciklo suvokimo ribos gerokai prasiplėtė?

– Taip, visiškai sutinku. Dabar ta paroda nuskamba kitu garsu, atsiskleidžia kitu kampu. Tos mano nuojautos, pasąmonės pliūpsniai rodo tik tai, kad mes visi, visa žmonija nuėjome per toli, kenkdami sau, naikindami gamtą. Manau, kad žmonija dabar patirs daug sukrėtimų, bus ir politinių perversmų, gal ne Lietuvoje, bet jų bus. Apskritai tokios nelaimės parodo, kas yra kas, mus visus tarsi apnuogina. Vieni daro gerus darbus, siuva kaukes, savanoriauja, aukoja medikams ir panašiai. Šalia to tarpsta nusikalstamumas, noras pasipelnyti, politiniai žaidimai. Bet turiu vidinio tikėjimo, optimizmo, kad mes pasimokysime.

[nggallery id=515]

Tarsi padiktuoti

– Minėjote, kad ciklą „Ne pirmą naktį nelauki sapno” papildys poezija. Kas tai?

– Tai vienas kertinis ankstyvosios mano kūrybos eilėraštis „Balsas žemyn”, kurį aš paėmiau kaip fabulą visai parodai. Jis taip pat apokaliptinis, sukurtas labai seniai, kai man buvo gal 16, gal 20 metų. Gerai prisimenu tą jausmą, kai pabudau vidury nakties ir jį man tarsi kažkas padiktavo – tiesiog užrašiau. Nebuvo atsisėdus kurtas, konstruotas. Jį man padiktavo ir nė vieno žodžio neišbraukiau.

– Ar teberašote eilėraščius?

– Dabar esu labai susižavėjusi haiku, tai trumpos momento, nuojautų, emocijos išraiškos. Bet ta mano poezija nebėra tokia, kokia buvo anksčiau. Tuomet labiau gilinausi į literatūrą, kai pasirinkau tapti menininke, net kilo klausimas, gal stoti ją studijuoti. Tada daugiau rašiau ir to momento rašymas man dabar atrodo stipresnis. Nes kiekvienoje profesijoje reikia daug dirbti. Kas dar man patinka tuose senuosiuose mano eilėraščiuose, – juose daug archajiškumo, gyvybės, nenuglaistytos tiesos, juose, tarsi sapnuose, labai daug kas atėję iš pasąmonės. Man būdavo momentų, lyg kažkas vestų ranką. Turiu tų eilėraščių gerą pluoštą, ir jie tokie šiurpinantys. Labai ilgai šią patirtį nešiojausi, svarsčiau – kiek galima rodyti, kiek negalima. O dabar atėjo metas, kai išdrįsau. Išdrįsau ir su savo fotografijomis, koliažais, ir su eilėraščiais.

7_7_I_Mockute_Ne_pirma_nakti_nelauki_sapno

I. Mockutė-Pocienė. Iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. 2019. Fotokoliažas.

– Gal tai galima pavadinti menininko branda? Nes menas ir neturi būti nei gražus, nei patogus, tik prireikia laiko tai įsisąmoninti. Bet kita bėda, kad toks menas – ne komercinis. O juk menininkas ne tik kūryba sotus – jam ir duonos reikia…

– Na, dėl duonos dažnam menininkui yra sunku – tokia realybė… Savo fotografijų beveik neparduodu – esu pardavusi tik vieną darbą. Galiu ištraukti iš archyvo ir eksponuoti net ir pirmąją savo parodą. Kad užsidirbčiau duonai, užsiimu komercine fotografija. Tačiau nesu viena pati, namuose – trys vaikai, mums visiems išgyventi padeda mano vyras. Kai tuokėmės, jis pasakė: „Mano svajonė buvo turėti žmoną menininkę.” Labai pasisekė, kad mano antroji pusė ne tik skatina kurti, jis, nors nėra menininkas, – pirmasis mano kritikas, jeigu jam patinka, vadinasi, gerai (juokiasi).

– Kalbant apie jūsų komercines arba nuotraukas iš renginių, pastebėjau, kad žmonių portretai jose – labai šilti, sugebate atskleisti gerąsias, gražiąsias žmogaus puses. Iš kur tas sugebėjimas pamatyti jį tokį gražų?

– Manau, kad kiekvienas žmogus yra labai gražus. Mes visi turime vidinio grožio… Mano mama buvo charizmatiška asmenybė, labai mylėjo žmones, matyt, iš jos tai paveldėjau. Nors dažnai ir nukenčiu dėl savo patiklumo, nes esu linkusi pasitikėti žmonėmis. Tačiau esu sutikusi daug daugiau gerų ir gražių žmonių, ir manau, kad pasaulis yra gražus ir žmonės yra labai gražūs. Ko gero, mes piešiame tą paveikslą, kurį turime savo viduje. Ir tas kuriamo žmogaus portretas kartu yra autoriaus autoportretas. Jeigu mano viduje yra tikėjimas žmogumi, gal tai ir atsiskleidžia nuotraukose? Kita vertus, jei kam nors nepatinka kokia nors nuotrauka ir man parašo žinutę su prašymu ją ištrinti, aš taip ir padarau. Nes kiekvienas žmogus skirtingai reflektuoja save, o aš nenoriu savo darbais kitiems sukelti neigiamų emocijų. Galbūt man tas portretas atrodo labai įdomus, bet jei žmogui nemalonu į jį žiūrėti, gerbsiu jo nuomonę ir niekada to portreto viešai nerodysiu. Manau, kad svarbiausia yra nenusižengti pačiam sau, savo požiūriui.

7_4_I_Mockute_Ne_pirma_nakti_nelauki_sapno

I. Mockutė-Pocienė. Iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. 2019. Fotokoliažas.

Balsas žemyn

Ne pirmą kartą pilnaties naktį
Nelauki sapno
Nes ten bijai sutikti savo priešą
Dvasios priešą
Gilioj tamsos erdvėj skleidžiasi
Laukimo kvapas
Laukti ryto – tik tiek
Jo sulaukus tu trokšti vėl
Nakties skambėjimo
Tikrasis gyvenimas yra naktis
Ji kalba
Tūkstančių praregėjimų balsu
Nes tu lieki vienas
Ir nuogas
Juk tada gali sugerti ir priimti
Jeigu nori
Amžinybės vandenis
Mirties upė – išmintis
Ir gerai yra rytas
Pamatyti vėl pasaulį savo vietoj
Niekas tavęs nepagrobė
Kita erdvė liko anapus miego vartų
Ateik silpnybės akimirką
Prie garuojančio sapnų akivaro
Ir tu nebeteksi atminties
Pojūčiai bus aiškūs kaip katės
Ar karvės
Nes mintis mirs
Tu neišdrįsi – žinau
Tu bijai
Savo pavidalų ir šešėlių
Geriau yra būti realiam
Liesti daiktus
Šildytis rankas
Juk ilgai kovojai čia
Nejaugi eisi kovoti dar ten
Juo labiau kad poilsio nebus

Ingrida Mockutė–Pocienė

VIZITINĖ KORTELĖ

Ingrida Mockutė-Pocienė gimė 1974 m. Tauragėje.
1990–1995 m. Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje studijavo meninį metalo apdirbimą.
1998–2002 m. – metalo meno ir juvelyrikos bakalauro studijos Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete.
2009–2014 m. – Tauragės fotografų klubo „Fotojūra” narė.
Nuo 2009 m. dalyvauja parodose.
2009–2014 m. dalyvavo Tauragės fotografų klubo „Fotojūra” narių jungtinėse parodose Vokietijoje, Tauragėje, Plungėje, Pagėgiuose, Raseiniuose.
Personalinės parodos:
2009 m. – „Apie moterį” Tauragėje, Palangoje, Telšiuose.
2010–2011 m. – „Gyvenimas – žaidimas” (bendraautorė – Neringa Poškutė) Pagėgiuose, Tauragėje, Birštone, Akmenėje.
2012 m. – „Tas saldus žodis – teatras” (bendraautoris – Tadas Zakarauskas) Tauragėje, Telšiuose, Pagėgiuose.
2015–2016 m. – „Susiliejimai” Šiauliuose, Palangoje, Tauragėje, Telšiuose, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.
2017–2018 m. – „Mutabor” Vilniuje, Tauragėje, Klaipėdoje, Sovetske, Kaliningrade (Rusija) ir kitur.
Nuo 2014 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje.

DURYS, 2020 gegužė Nr. 5 (77)

Kultūrpolio P.S. Ingridos Mockutės-Pocienės fotokoliažų paroda „Ne pirmą naktį nelauki sapno” veikia Klaipėdos kultūros fabrike (Bangų g. 5A, Klaipėda) iki 2020 m. birželio 30 d. Parodą aplankyti galite darbo dienomis nuo 9 iki 17 val. Parodos pristatymas, susitikimas su autore ir filmo peržiūra – birželio 12 d., penktadienį, 17 val.

Parašykite komentarą