#Laikonėra 2. Aštuonios popiečio valandos

šeštadienis   15.45–20.05 val.

sekmadienis 14.30–18.10 val.

Ieškodamas tiesioginio sąlyčio su šiandiena, neišvengiamai susiduri su karantinu. Ir visiškai nesvarbu, koks paros metas – priešaušris, popietė ar naktis. Kiekviena akimirka, viskas, kas vyksta arba nevyksta, nutinka jo fone.

Kita vertus, rašydamas apie karantiną rizikuoji tapti nuobodus, nes jis – jokia naujiena. Tokią situaciją išgyvename jau antrą kartą. Todėl panašu, kad dabartinės aplinkybės nėra palankios intriguojančio pasakojimo pradžiai. Tačiau yra viena atbraila, kuri niekaip negali suaugti su šiuo reiškiniu į visumą ir likti vien tik faktu. Tai – kintanti statistika, kasdienis susirgimų ir mirčių registravimas. Būtent ji man priminė prieš beveik dešimt metų matytą Christiano Boltanskio kūrinį „Chance“. Jo instaliacijoje, sudarytoje iš kelių dalių, buvo ir dvi švieslentės, pavadintos „Paskutinės žmonių naujienos“. Vienoje jų buvo rodomi augantys gimimų skaičiai pasaulyje (žalia spalva), kitoje – mirtys (raudona spalva). Kiekvieną vidurnaktį stabdomi rezultatai parodydavo, kad gimimų visada daugiau nei mirčių. Boltanskio kūrinys savotiškai kvestionavo vyraujančią gyvybės ir mirties sampratą, viską supaprastinant iki skaičių ir grindžiant atsitiktinumu. Jame nebuvo jokių asmeninių istorijų, dramatiškų pasakojimų, tik monotoniškas mechaninių įrenginių traškesys, periodiškai nutylantis, kai konvejeriu besisukančios nuotraukos sustodavo ties atsitiktiniu kūdikio atvaizdu. Ir švieslentėje kintantys skaičiai. To daugiau nei užteko, kad pajustum tiesioginį ryšį su realybe, kraupia ir džiugia jos akimirka tuo pat metu. Ir, žinoma, suvoktum, kiek daug lemia atsitiktinumas.

Tai, kas vyksta Remigijaus ir Beno fotografinių pokalbių metu, iš pirmo žvilgsnio, atrodo, neturi nieko bendro su aktualijomis, juo labiau statistiniais duomenimis. Šie menininkai ir toliau nevaržomi žongliruoja kasdieniais vaizdais, nepateikdami jokių konkrečių laiko apibrėžčių, juo labiau – nuoseklių istorijų. Lyg ir atsitiktinai jie paliečia tai vieną, tai kitą miesto atvaizdą, užkalbina pažįstamą, pastebi ir svetimą žvilgsnį. Retsykiais panyra į visišką tamsą ar, priešingai, – patogiai plūduriuoja tirštos pilkumos paviršiuje. Jie draugiškai baksnoja vienas kitą tik jiems suprantamomis vaizdinėmis ir tekstinėmis frazėmis. Tačiau tuo pat metu nepamiršta, kad yra stebimi. Todėl laikas nuo laiko užmezga pokalbį su žiūrovu, kartais panašų į flirtą, o kartais – į neaiškių tikslų siekiančią provokaciją. Ir visuomet sudaro  įspūdį, kad tokios diskusijos yra laisvos ir neįpareigojančios, nesiekiančios nei ką nors įteigti, nei paneigti. Tai – apsikeitimai pastebėjimais, nuomonėmis ar tiesiog pasimėgavimas žaismingais vaizdų ir žodžių sutapimais. Jųdviejų nerūpestingas jam session kartais taip įsisiūbuoja, kad nepalieka jokių abejonių dėl jo spontaniškumo, taip pat įteigia neprognozuojamą jo baigtį. Menininkų tarpusavio bendravimas ir toliau demonstratyviai grindžiamas atsitiktinumu. Vis dėlto neapleidžia įspūdis, kad egzistuoja gana stabili jungtis, užtikrinanti nuolatinį jų tarpusavio ryšį kiekvieną dieną, nesvarbu, kur jie būtų ir kas su jais vyktų.

Kai vos ne kasdieną susiduriame su ne itin daug optimizmo žadančiais ar net gluminančiais faktais, Remigijaus ir Beno internetiniai pokalbiai tampa tam tikra iliuzine terpe, kurioje įsikūrus galima jaustis gana komfortiškai. Jų siunčiami vienas kitam (taip pat ir internautui) vaizdai nėra atitrūkę nei nuo šio laiko, nei nuo jo įvykių. Jie lygiai taip pat kruopščiai seka gyvenimą, kaip jį sekė Boltanskio švieslentės. Čia taip pat kalbama apie atsitiktinumą, sutapimus ir tikimybę. Tik visa tai pateikiama žymiai talpesnėmis nei skaičių vaizdinėmis išraiškomis. O tai jau yra galimybė iš tikrovės atsirinkti tai, kas padeda gyventi ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Konstruodami savo bendravimą kaip žaidimą – nerūpestingą laiko leidimo formą, kaip ir prancūzų menininkas jie teigia, kad laimėti galima net ir nežinant taisyklių. Tik Boltanskio žaidimas priminė loteriją, kurios metu negali nieko kontroliuoti, bet būdamas gyvas jau esi laimėtojas. Remigijaus ir Beno atveju dramatizmo nėra tiek daug. Ši mintis labiau sietina su dabartine tikrove nei bičiulišku jų bendravimu. Ir gerai. Priešingu atveju pradingtų dar viena priebėga nuo niūraus realybės fono.

Skaitmeninio albumo „Laiko nėra“ II dalis.

Diskusijų platforma.

Daugiau informacijos: https://kurejusajunga.lt/