#Laikonėra 1. Keturiolika priešaušrio valandų

ketvirtadienis 4.30–7.45 val.

penktadienis 4.30–7.40

šeštadienis  4.50–9.05 val.

sekmadienis 5.20–8.40 val.

Nebūdingi veiksmai, jeigu juos pradedi kartoti, tampa įprastais. O kartojant nuolat, jie neišvengiamai taps rutina. Neseniai man vienas žmogus pasakė, kad rutina reikalinga. Dėl psichinio stabilumo. Dėl to, kad galėtumėm jaustis saugiai, nepradėtumėm blaškytis ir neatsirastų erdvės panikai. Prieš pusmetį prasidėjusi pandemija ir kartu su ja karantinas suteikė progą tuo įsitikinti. Neįprasta būsena dėl situacijos neapibrėžtumo ir staiga pakitusios gyvenimo, bendravimo formos, iš pradžių žadinusios smalsumą, ilgainiui pradėjo kelti nerimą.

Remigijus Treigys, Benas Šarka. Laiko nėra 1. 2020
Remigijus Treigys, Benas Šarka. Laiko nėra 1. 2020

Kasdienio ritmo sutrikdymas, nuolatinių veiksmų pasikeitimas, net pasiilgtas tysojimas lovoje ilgiau nei įprastai tik pirmus kartus atrodė palaimingai. Tai leido be didesnių pastangų, lyg ir natūraliai visiems iš karto suardyti taip įgrisusią rutiną, kuri ne vieną jau dusinte dusino. Tačiau kai tai užtruko ir pradėjo ryškėti naujai besiformuojančios rutinos kontūrai, o sugrįžimas į lig tol buvusį įprastą veiksmų ratą tapo neįmanomas, atsirado diskomfortas. O po jo – savotiškas neveiksnumas, gal net apatija, kuri pradėjo trukdyti, nes beveik visą dėmesį orientavo tik į laukimą, kada tai pasibaigs.

Laiko tada neatsirado, buvo tiek, kiek buvo, ir ne daugiau. Tačiau susidarė įspūdis, kad vien dėl to, jog paskirstome jį kitaip, galime turėti daugiau. Kaip ir kėlimasis gerokai prieš aušrą, visus paliekant miegoti ir kur nors dar neišsisklaidžiusioje tamsoje įsislaptinant su pirmu, po to ir antru puodeliu kavos. Jautiesi, tarsi užbėgtum dienai už akių ir ją apgautum, kažką aplenktum. Kad ir mieguistom mintim, bet dienos šviesą pasitiktum pirmas ir išloštum kelias papildomas valandas. Puikiai žinai, kad tai iliuzija, kad tą nuvogtą nuo miego laiką reikės grąžinti jei ne šįvakar, tai rytoj. Ir vis tiek noriai įsitrauki į žaidimą. Kodėl? Jis pažeidžia įprastą ritmą ir padeda išvengti monotonijos. Taip savotiškai save pamalonini, nes susimuliuota situacija tau teigia, kad galima rinktis. Gali pats nuspręsti, kaip – įsivaizduojant ar tiesiogiai patiriant papildomo, pridėtinio laiko iliuziją – aprašyti ne tik priešaušrio valandas, bet ir laiką, kurio nėra.

Benas Šarka, Remigijus Treigys. Laiko nėra 1. 2020
Benas Šarka, Remigijus Treigys. Laiko nėra 1. 2020

Kad nustvertų reikalingą apšvietimą, į tam tikrą paros metą braunasi ir Benas. Tik jo tikslas kitas. Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Į tas pačias, o gal ir kitas, bet tokios pat trukmės valandas jis žvelgia iš kitų perspektyvų, nors taip pat savanaudiškai. Jam tai – ne papildomo laiko, prailgėjusios jo trukmės patyrimas, o būtinos šviesos fotografinei kalbai metas. Ir vis dėlto procesas panašus. Benui taip pat reikalingos konkrečios valandos, kurios sudarytų individualaus laiko patyrimo įspūdį. Tik šis laikas jam reiškia galimybę tinkamai įkrauti vaizdinį ir prasminį kuriamų fotografijų audinį. Prieš porą metų, kalbėdami apie vidurdienius ir vidurnakčius, šiuos momentus Benas su Remigijumi rinkosi kaip atspirties tašką, nuo kurio kiekvienas atskirai ir abu kartu plėtojo kasdienybės poeziją. Jau tada prasidėjo jų pokalbis apie laiką, tik jis buvo dalinamas į segmentus, atskirus paros tarpsnius. Ir nors susidarė įspūdis, kad laiko sąvokomis čia žongliruojama laisvai, bet kartu buvo akivaizdu, kad ši suskaldyto laiko mozaika turi gana griežtą struktūrą. Kas kita dabar. Ritmas suardomas, kartu su juo dingsta ir rutina. Menininkų pokalbiai, kažkada vykę tik tam tikru paros metu, dabar laisvėja ir įgyja neapibrėžtumo. Jie gali vykti bet kada, pageidautina nors kartą per dieną. Čia nepavėluosi, nes nėra sutarto laiko. Tik pernelyg uždelsus, priversi kitą laukti, o internautus nerimauti, kad ryšys tarp autorių pradėjo trūkinėti. Kaip ir anksčiau, fotografavimo procesas vyksta ten, kur tuo metu yra jo dalyviai. Fotografiniai vaizdai kiekvieną kartą ištraukiami iš nesenkančio dienos vaizdų archyvo. O jų turinys priklauso tik nuo to, ar ta diena praėjo uždarai tarp keturių sienų, ar kelyje – nuolatinėje reginių kaitoje. Tai koreguoja ne tik fotografijų turinį, bet ir autorių matymą. Žymiai įdėmiau analizuojama artima aplinka, kartais prisitraukiant ypač arti, subjektus ir objektus fragmentuojant ar išryškinant iš bendro konteksto iššokusią detalę. Naujai patiriamuose reginiuose keičiantis aplinkai, stebima per atstumą, žvilgsniu ir fotokamera aprėpiant plačiau. Tai nereiškia, kad fotografijoje atsiras daugiau turinio. Anaiptol, kartais jo čia iš viso beveik nelieka. Bet kuriuo atveju atveriama daugiau erdvės, paradoksaliai pasiūlančios autoriui netikėtą galimybę pasislėpti ir su šiuo vizualiu dariniu palikti suvokėją vienumoje. Panašu, kad tokie sprendimai parankesni Benui, kuris laiko sąvoką linkęs traktuoti kaip tam tikrus šviesos poveikio principus, o tuštumą ramia sąžine pasiūlo kaip prasmių perpildytą terpę. Jo fotografijų žiūrovas laisvas pasirinkti. Jam nebrukamos jokios sąvokos, apibrėžtys, paliekama užtektinai vietos su(si)vokimams. Bet jeigu jis bandys prabėgti šių fotografijų paviršiumi, rizikuos pasijusti apgautas. Ir Benas to neslepia.

Remigijus Treigys, Benas Šarka. Laiko nėra 1. 2020
Remigijus Treigys, Benas Šarka. Laiko nėra 1. 2020

Kurią laiko patyrimo formą galima būtų priskirti Remigijui? Jo pa(si)renkamą laiką sunkiausia tyrinėti, nes labai dažnai jo iš viso neįmanoma nustatyti. Įprasta, kad Remigijus savo fotografijoje ne tik fiksuoja, bet papildomomis priemonėmis ir koreguoja ar net keičia laiko patirtis. Tokiu būdu tai užmaskuodamas, tai visiškai atverdamas savo darbų prasmes. Bet tai vyksta ne šįkart. Dabar jo fotografija yra kitokia, joje labai dažnai iš viso nelieka laiko. Autorius pašalina bet kokius ženklus, kurie galėtų jį išduoti. Jis tikslingai kreipia savo fotografinę kalbą į dvejonių teritorijas. Remigijus neneigia laiko, jis verčia abejoti jo aktualumu. Neformuluoja konkrečios žinutės, tačiau turi konkretų adresatą – Beną, kuriam gali siųsti miglotus, abstrahuotus, daugiasluoksnius ir dviprasmiškus pranešimus, o šis ne tik juos iššifruos, bet ir netrukus atsakys. Kartais autoriai taip mikliai susikeičia vietomis ir raiškomis, kad sunku net pastebėti, ir pradedi painiotis, kol galiausiai supranti, kad autorystė, raiška, turinys, prasmės, žmonės, žymiai dažniau nei jie pasirodančios skulptūros – nesvarbu, nes tai – tik priemonės, galimybės, progos kalbėtis apie tai, kas vienodai rūpi abiem. Apie laiką.

Tampa aišku, kodėl bičiuliškai artimas, asmeniškas pokalbis, vykstantis tarp dviejų menininkų, nebuvo įslaptintas nei anksčiau, nei dabar. Nebuvo ir maskuojamas. Tam nėra jokios būtinybės. Šis bendravimas, kaip ir buvęs prieš tai, vyksta atvirai socialiniame tinkle. Jis be jokių apribojimų gali būti komentuojamas, kopijuojamas ar tiesiog ignoruojamas. Autoriai sukuria atvirumo įspūdį, bet taip iš tikrųjų nėra. Erdvė tarp jų kalbėjimo vaizdais (o kartais ir žodžiais) gal ir pakankama, kad būtų galima įsiterpti fiziškai, bet joje neužsibūsi. Tiesiog pajunti, kad ji jau uzurpuota ir bent jau prasminiu lygmeniu priklauso tik jiems.

Jau prašvito. Tai – ketvirtas toks ankstyvas rytas. Atsiranda grėsmė pradėti formuotis naujai rutinai. Vakar šviesą pasitikau kartu su varnų krankimu, kieme jų buvo visas būrys. Tai nebuvo įprasta, nes anksčiau šią teritoriją kontroliuodavo kirai. Jie man patinka labiau, nes primena vištas, kurios, kaip ir jie dabar, vaikystėje vaikščiodavo po kiemą. Vasaros pradžioje mačiau, kaip vaikai gainiojo jų jauniklius. Buvo gražu. Šįryt varnų nėra. Pro atidarą langą girdėti pratisas kirų riksmas. Vis tiek jį uždarau, nes rytais jau šalta. Dabar praverstų dar vienas puodelis kavos, bet laiko tam jau nėra.

Skaitmeninio albumo „Laiko nėra“ I dalis.

Diskusijų platforma.

Daugiau informacijos: https://kurejusajunga.lt/ ir ČIA.

Parašykite komentarą