Fotoobjektyvumas. Fotografijos šventė Klaipėdoje

Aktorius Jamesas Deanas mirė prieš 64 metus, bet kitąmet galėsite jį išvysti skaitmeninėmis technologijomis atgaivintą naujame filme apie Vietnamo karą. Po šios naujienos kino bendruomenė pradėjo diskutuoti apie tokio elgesio etiškumą, tačiau teisiškai prie to negalima prikibti, nes velionio šeima sutiko leisti filmo kūrėjams naudoti jo atvaizdą.

Rimaldas_Viksraitis_Ingridos_Mockutes_foto4

Rimaldo Vikšraičio fotografijų paroda „Vienkiemių godos“. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Panašu, kad greitai į mūsų duris pasibels prancūzų filosofo Jeano Baudrillard’o išpranašauta hiperrealybė. Nebeliks nieko tikrai autentiško. Pripažinkime: jau dabar įdomūs veidai viešojoje erdvėje po truputį nyksta – pradedame masiškai panašėti, stengdamiesi įtikti dirbtiniams grožio standartams, kiekvieną trūkumą užglaistydami šimtais filtrų ir efektų. Tampa svarbu įamžinti tai, kas tikra, kol dar turime šiek tiek laiko.

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) lapkričio 15 d., penktadienį, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius pakvietė į jau ketvirtą kartą rengiamą Fotografijos šventę. Jos metu buvo atidarytos trys parodos: Edžio Jurčio „Ieškojimai”, Rimaldo Vikšraičio „Vienkiemių godos” ir Arūno Baltėno „Dirbame. Esame”.

Jau daug metų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančio Edžio Jurčio fotografijų paroda „Ieškojimai” – tarsi gero filmo sustabdyti kadrai (menininkas yra baigęs kino operatoriaus mokslus, aštuonerius metus dirbęs televizijoje ir iki šiol užsiima kino operatoriaus veikla). Autoriaus fotografijų centras – žmogus. Jo darbai suskamba naujai dėl vietai neįprastų kontekstų ir motyvų: tamsiaodžių žmonių vaizdavimas, rodeo pasirodymai, taip pat kelionių po įvairius pasaulio kraštus kadrai. Jo nuotraukos kartais atrodo artimos fotožurnalistikai, bet kartu išsiskiria jautriai išlaikomu pagarbiu atstumu. Atrodo, bent intuityvus leidimas fotografuoti buvo duotas. Pasak menininko, fotografija prisideda prie abejingumo mažinimo pasaulyje.

Kertinė šių metų fotografijos šventės ašis yra Rimaldo Vikšraičio fotoparoda „Vienkiemių godos”, vaizduojanti Lietuvos provincijos dekadansą. Kaip ir amerikiečių fotografo Rogerio Balleno Pietų Afrikos Respublikos apylinkėse fotografuotų vietinių žmonių skurdžios buities ir ryškių charakterių studijoje, Vikšraitis, bendradarbiaudamas su subjektais ir atlikdamas objektyvų įvykių metraštininko vaidmenį, leidžia savo fiksuojamoms figūroms tapti egzistencinės dramos veikėjais. Tautos gaivalai rodomi be jokių pagražinimų, matome visus tamsiausius jos momentus. Bet tai nėra visiškos tamsos pasaulis, greičiau šešėlinė būtis. Beviltiškose situacijose įstrigę žmonės, greičiausiai dėl iš kartos į kartą pereinančio skurdo, priklausomybių, gal net negydomų psichinių sutrikimų, nuotraukose neretai šypsosi nelyg visas pasaulietines viliones įveikę budistai vienuoliai, viso ko tuštumoje ir beprasmybėje atradę prasmę (prasmės nebuvimą). Gerdami ir rūkydami distiliuotą chaosą, šie žmonės atrodo lyg užsilikę civilizacijos užribiuose, ten, kur arklys tempia automobilį, ožka ganosi virtuvėje, o vaikas pozuoja kamerai su cigarete dantyse. Tačiau tai ne poza, tai vyksta iš tikrųjų. Televizijos kanalai ciniškai išnaudoja šią žmonių grupę, žiūrimiausiu metu kiekvieną dieną transliuodami jų konfliktus ir romanus kaip savotišką degradacijos pornografiją, nes kažkam malonu stebėti kito žmogaus skausmą ar pažeminimą.

Vikšraičio darbų personažai neišstatomi pajuokai ar visuotiniam pasišlykštėjimui – jiems palikta žmogiškojo orumo galimybė. Aktuose pagautas groteskiškas kūnų geidulingumas spinduliuoja veik gyvulišką vitališkumą. Jų nuoširdumas, skaudus autentiškumas pastatytas kaip stiprus kontrastas dirbtinai sugeneruotai „gyvenimo būdo” kultūrai, kurios vartotojai esame, net jei nenorime to pripažinti.

Apžiūrėjus iš 135 fotografijų sudarytą ekspoziciją „Vienkiemių godos” ir įžengus į kitą parodinę salę apima lengvas šokas – nors Arūno Baltėno „Dirbame. Esame” nuotraukos irgi nespalvotos, tad bent spalviškai perėjimas nėra toks kardinaliai rėžiantis akį, jose neberandame tokio mizantropinio pasitenkinimo ieškant žmonių veiduose feliniško cirko atšvaitų. Staiga nustembi – tai normalūs, atsakingi ir nuspėjami žmonės. Tokie kaip mes, savo gyvenimo būdu ir kasdienybe daug artimesni mūsų patirčiai, bet perėjus Vikšraičio fotografinę skaistyklą nauji veikėjai kelia nepasitikėjimą ir netikrumo jausmą – ką jie slepia? Nors dauguma šios parodos fotografijų sukurta 2016–2017 m., savo darbo vietose užfiksuoti įvairių profesijų žmonės asocijuojasi su sovietmečio aistra vaizduoti darbo žmones, bet tai, matyt, tik dėl Vikšraičio laukiniškumo poveikio. Turbūt todėl patrauklesnis už balerinas atrodo malkų skaldytojas, bebrų gaudytojas ar net duobkasiai, fotografijos aprašyme sakantys, kad „Darbo kaip pasitaiko. <…> nevienodai miršta žmonės, ne nuo mūsų priklauso.” Įdomu, kad viename fotografijos aprašyme patologas pasakoja, jog medicinos studentai nebesimoko anatomijos iš realių kūnų – tai dabar vyksta naudojantis kompiuteriais. Kūnai ir veidai skaitmeninami, analizuojami atrandant vidurkį atitinkantį, išvestinį biologinės rūšies atstovą. Trys fotografijos parodos yra dar ne apie juos.

[nggallery id=495]

Parodos veikia iki 2019 m. gruodžio 15 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

7MenoDienos_grey_JPG

Parašykite komentarą