Fotomenininkas Edis Jurčys – apie kaitą gyvenime ir kūryboje
|
Klaipėdoje 2021-ųjų spalį vyko net trys fotomenininko Edžio Jurčio (JAV) fotografinę kūrybą pristatantys renginiai. Klaipėdos knygų mugėje organizuotas pokalbių vakaras su autoriumi, pranciškonų vienuoliu broliu Benediktu ir menotyrininke Danguole Ruškiene (pokalbį vedė Sondra Simana). KKKC Parodų rūmuose atidaryta naujausius autoriaus fotografijų ciklus pristatanti paroda „Būties nerimas“ (kuratorė – D. Ruškienė). Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje pristatytas neseniai išleistas E. Jurčio fotografijų albumas „Būti šalia“ / „Being Near“ (sudarytojai – E. Jurčys, D. Ruškienė).  Renginius organizavo ir albumą išleido Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka, kuriai pernai E. Jurčys neatlygintinai perdavė dalį savo fotografijų archyvo. Biblioteka saugo klaipėdiečių menininkų archyvus, taip pat inicijuoja ir vykdo jų kūrybos sklaidą. Iš Klaipėdos paroda (ir albumas) keliaus į Šiaulius, Vilnių, Kauną ir kitus šalies miestus. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė. Apie E. Jurčio fotografiją kalbėta ir rašyta išties nemažai. Pirmieji straipsniai ir interviu Lietuvos spaudoje pasirodė dar 1995 m., kai jis į Lietuvą atvežė vieną svarbiausių savo fotografijos ciklų „Gyvenimas su AIDS“ (1992–1994). Vėliau JAV gyvenantis lietuvių fotomenininkas kaskart savo naujausius fotografijų ciklus pirmiausia pristatydavo gimtinėje, o šias parodas paprastai lydėdavo nemenkas atgarsis vietinėje žiniasklaidoje. Šįkart norime paliesti ne tik fotografiją. Su fotomenininku kalbamės apie pokyčius gyvenime ir kūryboje, apie Amerikos ir Lietuvos panašumus bei skirtumus. Taip pat ir apie lig šiol nepristatytą dar vieną E. Jurčio kūrybos sritį, kuri, kaip paaiškėjo, jam yra antroji po fotografijos.  Svajoja grįžti į Lietuvą– Klaipėdoje gyvenote iki 1980 m. Po to išvykote į Kazachstaną tarnauti sovietų armijoje, baigęs tarnybą – į Maskvą, o nuo 1989 m. išvažiavote gyventi į JAV. Kaip jaučiatės atvykęs į Klaipėdą šiandien, atvažiuojate į ją ar sugrįžtate? Ar jūs vis dar klaipėdietis, ar jau kito pasaulio žmogus, stebintis šį miestą prašalaičio ar net turisto žvilgsniu? Ką naujo pastebite dabar Klaipėdoje, Lietuvoje? – Aš tikrai nenoriu čia jaustis kaip turistas. Klaipėda yra mano gimtasis miestas. Ir aš į Klaipėdą grįžtu kaip klaipėdietis. Per tuos 40 metų, kai išvykau, Klaipėda išties pasikeitė labai stipriai ir tai nėra vien architektūrinis pasikeitimas, kad čia viskas pagražėjo. Didžiausias pasikeitimas man, kad šiame mieste jau neturiu tiek draugų, kiek jų buvo tada. Daug kas išvažiavo, kiti mirė. Kai grįžtu kažkuriam laikui – savaitei ar mėnesiui, kad darbuočiausi pas brolį Benediktą ir čia įgyvendinčiau įvairius projektus, man atrodo, kad Klaipėda yra ta vieta, kurioje turiu būti, kuriai priklausau. Kad šis miestas yra mano miestas ir aš noriu jame gyventi. Kita vertus, suprantu, kad, jeigu grįšiu į Klaipėdą visam laikui, ją matysiu jau kitaip. Ar aš tikrai ją priimsiu tokią, kokia ji yra? Ar ji ir tada bus man svetinga ir graži? Juk laikui bėgant pradės ryškėti minusai, susidursiu su problemomis. Ką aš veiksiu grįžęs, kur dirbsiu ir iš ko gyvensiu? Visiškai neaišku, kur tada būtų mano vieta šiame mieste. Daug kas man dabar užduoda tą klausimą: „Ar nori grįžti?“ Taip, noriu, bet tas grįžimas yra labai sunkus. Apsisprendimas yra sunkus. Stabdo abejonės, ar būsiu patenkintas tuo naujai susikurtu gyvenimu čia. Vis dėlto svajoju grįžti į Lietuvą ir apsigyventi prie ežero, ramybėje, daug laiko praleisti gamtoje, miške, plaukioti baidarėmis, rinkti uogas ir, žinoma, daugiau laiko skirti kūrybai, fotografuoti ir parašyti vieną kitą eilėraštuką. Aš labai ilgiuosi ne tik Lietuvos gamtos, bet ir senamiesčių, nesvarbu, Klaipėdos, Vilniaus ar Kauno. Man reikia senos miestų architektūros, kuri kvėpuoja gilia istorija, nusibodo Amerikos didmiesčiai. Daug kas čia kitaip nei Amerikoje. Pasiilgstu to.  – Užsiminėte apie draugus. Kad nerandate tų, kurie čia buvo anksčiau. Tai – neišvengiami procesai, su kuriais susiduriame savo gyvenime. Bet juk kiekviena viešnagė Klaipėdoje ir Lietuvoje jums suteikia naujų pažinčių, susipažįstate su vis kitais žmonėmis. Ar tuos žmones vadinate draugais? – Kai atvažiuoju, visas džiaugsmas, kad susirandu naujų draugų. Ir tai man įkvepia gyvybės, buvimo Lietuvoje grožio. Tai skatina ir norą grįžti, būti čia, nesvarbu – Klaipėdoje ar Vilniuje. Aš visada atvykęs susitinku ne tik su senais, bet ir su naujais draugais. Tai nėra vienkartinės pažintys. Jeigu su kažkuo kalbuosi atvirai, tas žmogus jau yra artimas man. Taigi jis mano draugas ir ryšio nutraukti su juo tiesiog nebegaliu. Nes jeigu jausčiau kažkokį atstumą tarp mūsų, barjerą, aš tiesiog negalėčiau kalbėti apie save, apie tai, kas yra mano viduje, kas mane jaudina. Aš matau iš žmogaus akių, ar man su juo užtenka išgerti kavos ir šiek tiek šnektelėti, ar norėčiau su juo ištisai vaikščioti prie jūros ir kalbėtis be pabaigos. Tie draugai man labai brangūs ir aš su jais palaikau ryšį, nors išvažiuoju ir grįžtu po metų ar dvejų. Bet kai atvažiuoju į Lietuvą, bandau susirasti juos vėl. Man to reikia. Be portfolio – nė žingsnio– Pasakojote, kad atvykęs į JAV neturėjote nieko, tik mylimą žmogų. Atvažiavote be savo portfolio, kūrinių, tik su įgūdžiais, kurių neturėjote kaip pristatyti. Kaip tada dėliojosi dalykiniai ir asmeniniai santykiai su žmonėmis? Kaip susiradote reikalingus žmones, draugus? Ar sunku įgyti amerikiečių pasitikėjimą? – Pirmieji trys mėnesiai Los Andžele, Santa Monikoje buvo labai sudėtingi. Bendravimas buvo toks netikras, amerikoniškas. Labai neįdomus, be jokio gylio. Tuo metu susirasti draugą buvo tikrai sunku. Amerikiečiai visi labai užsiėmę. Jie pasveikins tave, kad atvykai. Viskas atrodo gražu, pilna aplinkui žmonių, bet iš tiesų jie tavęs nemato. Kitą dieną eini pro šalį, jie pasakys „labas“ ir viso gero. Toks labai formalus, šaltas bendravimas pas juos. Buvo sunku priprasti prie tų žmonių. Galbūt dar ir dėl to, kad aš į Ameriką atvykau iš Rusijos, kur žmonės dar nuoširdesni nei Lietuvoje. Amerikoje nieko panašaus nėra. Norint atsigerti kavos su draugu, reikia tartis prieš kelias dienas. Visas jų mąstymas yra tik apie darbą ir pinigus. Susitikti prie kavos puodelio reiškia laiko švaistymą, o to jie negali sau leisti. Man tai atrodė labai keista, absurdiška.  Jeigu sutampa interesai, susidraugauti įmanoma. Kai tu atspindi tai, kuo jie domisi, pvz., fotografija arba tango, gali susirasti savo žmonių ratą, bičiulių. Tada bendrauji, bet bendrauji jau per tą sritį, kad ir fotografiją ar šokį. Pliusas dar ir tai, kad aš buvau užsienietis, o tai jiems buvo egzotika. Dėl tos priežasties gauti darbą man buvo ir sunkiau, ir lengviau. Vieni mane samdė komerciniams užsakymams vien dėl to, kad buvau užsienietis. Jiems atrodė, kad padarysiu kitaip, gal įdomiau ar geriau. Juk esu iš Europos, nors tuo metu gerai nemokėjau anglų kalbos, buvo sunkiau susikalbėti. Kitiems atrodė, kad aš jiems iš viso nereikalingas, aš emigrantas ir geriau su manimi neprasidėti, juolab nemokėjau profesinės kalbos. Ir jiems nerūpėjo mano įdirbis, patirtis, sugebėjimai, kūrybinė kokybė. Į tai jiems buvo nusispjauti. Be to, neturėjau ir portfolio, taigi jie į mane net nežiūrėjo. O portfolio aš pradėjau kaupti iš karto nuvykęs į Ameriką, nes Lietuvoje ir Rusijoje to nereikėjo. Greitai supratau, kad tai – mano duona, turiu turėti gerą portfolio. Neužtenka mokėti, reikia turėti ir kaip save pristatyti. Ir tai Amerikoje turi padaryti labai greitai. Atsivėrė tikra Amerika– Jūsų pasauliai keitėsi – Lietuva, Rusija, Amerika… Neišvengiamai keitėtės ir jūs. Kaip kito jūsų fotografija? Rusijoje fotografavote mažiau, nes didesnę dalį laiko dirbote operatoriumi. Bet Amerikoje jau ieškojote aštresnių sociumo pjūvių, prie kurių Lietuvoje nebuvote priartėjęs. Įdomu, ar tai lėmė jūsų asmeninė branda, ar vietos ir socialinio konteksto pasikeitimai? – Lietuvoje aš tik pradėjau fotografuoti, pradėjau augti fotografijoje. Mačiau, ką daro Romualdas Požerskis, Antanas Sutkus, ir tai buvo labai gražu. Žinoma, man tai turėjo įtakos, bet būnant Amerikoje pasidarė svarbiau tai, ką aš pamačiau ten. Būtent ten supratau, ką noriu ir ką turiu padaryti. Tos temos mane labai jaudino. Supratau, ką turiu fotografuoti. Susidūrimas su benamiais, AIDS ligoniais, su neįgaliaisiais man kažkaip priminė Lietuvą. Nors to aš nemačiau nei Lietuvoje, nei Rusijoje, bet tai man kažkaip buvo susiję su ankstesniu gyvenimu. Tai man atrodė labai aktualu. Supratau, kad noriu į tai pasigilinti, paanalizuoti daugiau ir pasidalyti visa ta informacija su lietuviais. Pirmiausia visa tai norėjau atvežti ir parodyti čia. Kaip pranešimą, kad žmonės negalvotų apie Ameriką taip, kaip aš galvojau, kad ten labai lengva ir gera gyventi. Kol esi Lietuvoje, nežinai, kas yra Amerika. Visi mes ją idealizavome. Tik kai atvyksti į tą šalį ir pradedi nuo nulio, atsiveria tikra Amerika. Kai turi dirbti po 12 valandų, dviejuose darbuose. Taip yra ir šiandieną. Pavyzdžiui, net geri aktoriai ten dirba ir kitus, papildomus darbus. Visi tie dalykai mane sukrėtė, ir aš pradėjau pažintį su Amerika per fotografiją. Pradėjau landžioti po atokiausias miesto vietas, ieškoti kito, tikro gyvenimo. Taip susipažinau su benamiais, su įvairiomis socialinėmis grupėmis. Mezgiau su jais kontaktus, mokiausi bendrauti, nes tie žmonės nemėgsta būti fotografuojami. O kai sužino, kad tu esi užsienietis, jie iš tavęs dar ir pinigų nori. Todėl iš pradžių reikėjo išmokti bendrauti, kartais nupirkti cigarečių ar alaus. Tik per tų žmonių pasitikėjimą aš priėjau prie tų projektų ir sukūriau šiuos ciklus. Kitaip nebūčiau nieko padaręs.  Ir man keliaujant po kitas šalis, viskas vyksta labai panašiai. Jos pačios man padiktuoja temas. Niekada nesu išvykęs į kelionę kaip turistas, poilsiautojas. Aš nežinau, ką tai reiškia. Man poilsis yra fotografuoti, išeiti į gatves, vienkiemius, į kažkokius atokius kampelius, kur nėra turizmo, bet yra gyvenimas. Aš noriu matyti tikrą gyvenimą. Todėl ieškau probleminių, naujų socialinių temų, kurios paprastai yra slepiamos, kurias pačios šalys linkusios ignoruoti. Man įdomiausia ir yra tai, ko mes dėl vienokių ar kitokių priežasčių nematome. Bandau tokias temas užčiuopti ir Lietuvoje. Ieškau jų. Randu, bet man trūksta laiko, mano kelionės per trumpos. Jų metu atsiranda labai daug kitų reikalų. Aš jau esu pradėjęs fotografuoti naujus ciklus Lietuvoje. Man norisi probleminių, aktualių dalykų. Noriu surasti tai, kas dar nepastebėta, bet vyksta. Įlįsti, suprasti ir nufotografuoti. Kuo sunkiau aptikti ir užfiksuoti, tuo ta medžiaga man vertingesnė. Nenoriu dabar apie tai daug kalbėti, bet jau esu užčiuopęs kelias temas. Tam reikia dar laiko, tegul tai auga. Rūpi visuotinės problemos– Naujas temas, tiesa, atskleistas Amerikoje, pristatėte ir KKKC Parodų rūmuose vykusioje parodoje. Tai – pastarųjų dvejų metų jūsų darbai. Čia nespalvotą fotografiją pakeitė spalvota. Iš jūsų fotografijos pradingo žmogus, jo atvaizdo nebeliko. Bet, mano manymu, jūsų fotografija keičiasi tiek, kiek keičiasi pats pasaulis. Jūs ir toliau kalbate aktualiomis temomis, tik tai jau vyksta kiek kitaip. Ką pats apie tai manote? – Kai šiandien vyksta tokie globaliniai pasikeitimai, mano misija – kaip metraštininko, fotografo dokumentininko. Aš fotografija rašau savo dienoraštį. Tik rašau ne apie save, o apie kitus. Apie tai, ką pastebiu ir kas man atrodo svarbu. Žinau, kad tai bus vertinga rytoj, nes tai yra istorija. Visi parodoje Klaipėdoje eksponuoti ciklai sukurti pandemijos metu, per pastaruosius dvejus metus. Po kurio laiko žmonės pamirš apie visus tuos įvykius – pandemiją, socialinius konfliktus, protestus Portlande, kai daugelis žymiausių verslo įmonių buvo užsibarikadavusios. Man pačiam įdomiausia fotografuoti tai, kas keičiasi. Nors žmonių čia nematome, bet vis tiek jie egzistuoja, nes šie reiškiniai, įvykiai atsitiko dėl žmonių. Aštri socialinė problema, iškilusi, kai buvo nužudytas George’as Floydas, yra ne tik apie jį. Ji, ko gero, buvo aktualiausia, nes visa tai – apie žmonių teises, apie vis dar egzistuojantį rasizmą. Kita aktuali tema – klimato kaita. Ir vėl žmonės. Nors jų irgi nematome, bet jie yra visur. Žmonių sprendimų pasekmės, iš to kylantys gaisrai, žmonių kaltė. Stebime ir tai, kaip jie atsigauna, keliasi iš pelenų. Šiandien gal labiau mane domina ne lokalios temos, o tai, kas vyksta pasaulyje, globalinės problemos. Norisi apie tai kalbėti garsiai. Aš ir ateityje planuoju gvildenti klimato kaitos temą. Galbūt vėl važiuosiu į tas pačias vietas, kur sudegė kaimai, bet jau pradėjo grįžti ir kurtis žmonės, tęsiasi gyvenimai. Noriu matyti tai, atrasti grožį, stebėti, kaip pelenus keičia atsitiesiantis gyvenimas. Kita vertus, noriu parodyti, kad klimato kaita – didžiulio masto problema ir visi esame atsakingi už tai.  Žodžiai sugrįžta vaizdais– Minėjote, kad rašote eiles. Gal galime prisiliesti ir prie šios jūsų kūrybos formos? Ar eiles rašote tik tada, kai neturite po ranka fotoaparato, t. y. vizualinę iškrovą keičiate verbaline? – Taip, kai keliauju ir neturiu fotoaparato, bandau užsirašyti tai, ką matau. Visada turiu knygutę, užsirašau ir medituoju prie tų kelių eilučių. Ir man po metų ar dvejų tie žodžiai sugrįžta vaizdais. Jie padeda prisiminti matytus dalykus, patirtas emocijas, jie veikia kaip fotografija. Tarkime, kelionių Rusijoje metu parašytos eilės rusų kalba, kad ir kur būčiau, man primena tas vietas tuo laiku, kai aš ten buvau, – kalnus, Kurilus. Tokia pat gyvybe dabar ir sugrįžta. Laikas grįžta į tą pačią vietą, grįžta prisiminimai. Man svarbu užsirašyti, ir aš tai darau lig šiol, tik dabar jau lietuvių kalba. Nemanau, kad tekstas man galėtų pakeisti fotografiją, bet aš galbūt norėčiau rimčiau pastudijuoti pačią literatūrą, rašymo stilių, nes man labai trūksta literatūrinių išsireiškimų. Lietuvių kalba skaitau tik tiek, kiek parsivežu knygų iš Lietuvos. Elektroninių knygų neskaitau, tai ne man. Paskutinė knyga, kurią perskaičiau, buvo „Mano vardas Marytė“ (Alvydo Šlepiko romanas – aut. past.). Tai fantastiška knyga, kiekvienas sakinys parašytas taip giliai, tokios metaforos… Man svarbu mąstyti ir rašyti savo kalba, nes tada lengviau išreikšti, ką jaučiu. Anglų kalba man yra svetima, nors ją gerai moku. Negalėčiau tų eilių vadinti dienoraščiu, niekada dienoraščio nerašiau. Tos 3–4 eilutės – tik vizualūs mano prisiminimai vienai emocijai išreikšti. Tie tekstai visuomet mane lydėjo, kad ir kur būčiau, – traukinyje, lėktuve ar autobuse. Keliaudamas aš visada įdėmiai stebiu ir užsirašau tai, ką tuo metu pajuntu. Man patinka rašyti ir sakraline tematika, ir kitomis temomis. Tame yra ir humoro, viskas kaip mano fotografijoje. Tie patys dalykai, tik jau ne vaizdu, o žodžiu. Rašau sau, kol kas nieko nesiruošiu su tais tekstais daryti, todėl galiu būti nuoširdus ar net sentimentalus. Jie tiesiog ateina iš vidaus ir aš juos užrašau, nes man jų reikia. Tai yra mano vizualiniai prisiminimai ir tiek.  Edis JURČYS // Ką baltas tuščias lapas jaučia, Kai prieš akis tu jį laikai? Rašai, braukai, trini ir vėl rašai. Kai žodžiai šitaip sunkiai gaudžia – Ką baltas tuščias lapas jaučia? // Aš įkvėpiau tave Ir iškvėpti nenoriu. Geriau mirsiu. // Kiauros džinsų kišenės, Ant kelio pabiro saulėgrąžos, Paukščiai suka ratus. // Karaliau, Ant kokio siūlo tu laikais? Tiktai nekrisk! Arti, arti šalia tavęs aš būsiu. // Esu lyg drobė, prisegta prie virvės. Vėjas pučia, plaka mane. Liekit dažus, tapykit! Saulėj išdžius mano atvaizdas. // Luvro muziejuje Žiūrėjau į Picasso moteris. Jos manęs nepastebėjo. // Rašau, kai galiu Prie žvakių šviesos, Rašau, kai geriu Prie atdaro lango. Praeiviai, kaimynai mėto žvilgsnius O man kas… Rašau, kai geriu Prie atdaro lango. // Mano rankos nusėtos pigmentais, Kūno raukšlės – kaip gerai išdžiovintos žuvies, Įdubusios akys nužiūri kiekvieną. Minčių painiava ir šalta arbata. // Pageltę ūsai, pirštai, dantys… Vis vien jam, mirs kada. Algos nėra, ji pragerta Į penktą… Sunkiai lipa laiptais. Nepyk, Maryte! Tave myliu. Pro langą dūmų kvapas sklinda Praeiviai dairos, šnibžda sau kažką. // Lašinių ir agurkų puota Vyno taurė pilna Tu esi pagirta, bet dar negirta. // Pirštų dėmės Nuo žemės darbų Ant maldaknygės lapų. DURYS, 2021 lapkritis, Nr. 11 (95) |