Fotografas Tadas Kazakevičius: nusipelnęs aukso, bet ne parodos

Grafikos dizaineris Tadas Kazakevičius, atsitiktinai paėmęs į rankas fotoaparatą, nepaleidžia jo jau septintus metus. Per šį laiką jis spėjo įamžinti daugybę nesuvaidinto gyvenimo istorijų, su kolega Dariumi Chmieliausku įkurti fotodokumentikos platformą internete „Latitude 55“, o visai neseniai – ir tapti „Auksinio kadro“ laureatu Lietuvos spaudos fotografijos konkurso portreto kategorijoje.

Tadas Kazakevičius. Asmeninio albumo nuotr.

Tadas Kazakevičius. Asmeninio albumo nuotr.

Visa tai, kaip ir meilė džiazui, kompozitoriui Dž. Geršvinui bei klarneto pamokos – po darbo arba pietų pertraukos metu. Dieną Tadas – reklamos agentūros meno vadovas, taip pat visai neseniai atsiėmęs ir „Adrenalino“ reklamos strėlės apdovanojimą. Rankose vartydama „Auksinį kadrą“, klausinėjau, kaip jie atsiranda Tado gyvenime.

Kaip norėtum būti pristatomas skaitytojams?

Kaip Tadas Kazakevičius. Fotografas humanistas ir dokumentalistas, fotoredaktorius ir… meno vadovas.

Kiek žinau, fotografija tavo gyvenime atsirado be diplomų ir universitetų?

 Fotografuoti pradėjau 2008 metais, birželį. Nesuprantu, kodėl nusipirkau fotoaparatą. Iš principo mane labai traukė technika. Pirmasis mano aparatas buvo skaitmeninis. Pradėjau fotografuoti bet ką, nesupratau, kodėl tai darau. Man tikriausiai buvo įdomiau techniniai dalykai, kaip veikia tas daiktas. Kaip ir visiems berniukams… 

Po pusės metų užsimaniau „juostinuko“. Jeigu neklystu, tai buvo „Zenitas ET“. Nusipirkau juostelių, – Anglijoje, kur tuo metu gyvenau, jomis prekiaujama vaistinėse. Išfotografavau. Man patiko, buvo labai įdomu. Tuomet pamačiau, kad kažkas į „Flickr“ (interneto svetainė nuotraukoms publikuoti. – Aut. past.) pradėjo kelti daug nuotraukų, darytų vidutinio formato juosta, kurios atrodė taip, tarsi galėtum ten įlįsti. Susidomėjau, kaip tai padaryti. 

Nusprendžiau, kad bus smagu nusipirkti „Kijevą 88“. Nusipirkau „Kijevą 88“, tuomet plačios juostos…Kaip ką daryti, nesupratau, bet įsidėjau ir išfotografavau. Pats išryškinau nespalvotus kadtus ir pamatęs supratau, kad gavau tai, ko norėjau. Nuo to karto niekada su tokiu malonumu nebeimu į rankas skaitmeninio fotoaparato. 

Užėjo noras ieškoti įdomesnių objektų. Šitaip mano fotografijoje atsirado žmonės. 

Trys išminčiai. Tado Kazakevičiaus nuotr.

Trys išminčiai. Tado Kazakevičiaus nuotr.

Kada supratai, kad gali save vadinti fotografu?

 Supratau, kad tai rimta, kai pradėjau daryti pirmąją savo seriją apie nepažįstamus senjorus („Nepažįstamieji“. – Aut. past.). Kai nufotografavau patį pirmąjį senuką, savo žmonos Ievos iš karto paklausiau, ar verta kažką daryti toliau. Ji atsakė – aišku, verta. Galiausiai daug žmonių atrado mano seriją kaip įdomų dalyką. 

Tai tapo tęstiniu projektu, kuris išmokė mane pažinti žmogų. Buvo gal 2009-ųjų pabaiga ar 2010-ųjų pradžia, kai pajutau, kad noriu fotografuoti žmones, kad jie man įdomūs. 

Tave kaip fotografą aš taip pat atradau serijos „Nepažįstamieji“ dėka. Pati stipriausia ir paveikiausia serija kartu buvo ir tavo pirmoji? 

Taip. Prieš tai dar buvo viena neįvykusi – man pikta, kad tuomet apskritai dariau tokį projektą. Su tuometiniu mano kūrybos vadovu norėjome padaryti seriją apie Londono taksistus. Jis labai stengėsi rasti įdomių siužetų, bet aš dar nelabai mokėjau tuos radinius įprasminti, dar nesupratau, ko noriu. Fotografavau maždaug taip: nueisi į renginį – nufotografuosi žmones, nuvažiuosi prie ežero – nufotografuosi vandenį, horizontą ir taip toliau. Klausimų, ką aš noriu nufotografuoti, dabar jau nebekyla. 

O ar nuo tada fotoaparatas – visuomet su tavimi, net kai eini išvesti šuns? 

Kol negrįžau į Lietuvą, nešiojausi fotoaparatą kiekvieną dieną. Dabar rečiau, bet stengiuosi kuo dažniau. Grįžęs į Lietuvą, supratau, kad čia laiko sau turiu mažiau ir nebegalėsiu tiek laiko varlinėti ieškodamas žmonių. Visada sakau, kad visa mano fotografija įvyksta arba pietų pertraukos metu, arba po darbo. 

Bet neseniai telefone atradau pirmąją programą, kurios rezultatai man patinka. Nelabai mėgstu mobiliografijos, bet nuo tada su savimi nešiojuosi ir mobilųjį telefoną. Gal po truputėlį įsivažiuosiu… Be to, mobilusis šiaip ar taip privalo būti su manimi visada – jame yra eksponometras! Be eksponometro niekur eiti negaliu, nežinosiu, kiek reikia šviesos, nors, regis, jau mintinai tai turėčiau žinoti. Tačiau kaskart fotografuodamas ir sutikęs įdomų žmogų aš taip sutrinku, jog užsišnekėjęs ko nors nesužiūriu. Dėl to visuomet darau bent po keletą kadrų. Jaučiu nežmonišką jaudulį. Tai tas pats, kas atsisėsti prie vieno stalo su nepažįstamuoju ar pakviesti merginą šokti. 

Nepažįstamasis. Vilnius. Tado Kazakevičiaus nuotr.

Nepažįstamasis. Vilnius. Tado Kazakevičiaus nuotr.

Bet tie nepažįstamieji personažai alsuoja tokiu natūralumu ir laisvumu, lyg juos pažinotum ne dešimt minučių, o dešimt metų. Nejaugi išties jauti tokią baimę prieiti prie žmogaus ir jį užkalbinti? 

Tikrai taip! Visada. Nežinau, ar bent vienas fotografas jaučia visišką atsipalaidavimą, prieidamas prie nepažįstamo žmogaus. Prieiti pire žmogaus ir užmegzti kontaktą, tokį, kad jis vėliau norėtų su tavimi bendrauti, man yra iššūkis. Kiekveną dieną turiu įsigyventi, susiimti ir tai padaryti. Tačiau šis jaudulys skatina kaskart jį kartoti. 

Kaip suprantu, prakalbinti pavyksta? 

Taip, kokius 70 procentų. Žinoma, yra ir tokių, kurie sako „ne“. 

Iš tiesų, dabar asmens privatumas, duomenų apsauga – jautrios temos, ypač fotografuojant praeivius gatvėje. 

Kai fotografuoji juostiniu fotoaparatu, žmonės reaguoja kiek paprasčiau. Jiems patiems pasidaro įdomu, ką tu su tuo darysi. Vyresni žmonės, mano manymu, ieško ausų, kas juos išklausytų. Vaikai, anūkai jau viską apie juos gerai žino, jų istorijos jiems nebeįdomios, o nepažįstamam žmogui įdomu viskas. Su kai kuriais užsimezga ryšys, bendraujame toliau. Visada stengiuosi pasiūlyti atsiųsti savo personažams jų fotografijas. Kai kurie žmonės duoda adresus, kitus tiesiog dar kartą sutinki gatvėje ir padovanoji jiems nuotrauką. 

Nepažįstamasis. Southportas. Tado Kazakevičiaus nuotr.

Nepažįstamasis. Southportas. Tado Kazakevičiaus nuotr.

Grįžkime prie tavo fotografijos krypties. Esi humanistinės dokumentinės fotografijos puoselėtojas, minėjai, kad fotografijos grandas Antanas Sutkus – žmogus, kurio akimis norėtum matyti portretus. Ar senąją Lietuvos fotografijos mokyklos kartą įvardytum kaip pagrindinius savo mokytojus? Ar jautiesi tęsiantis jų tradicijas? 

Taip. Jau ne vienas man yra sakęs, kad randu tą jausmą, kurio ieškojo humanistai. Aš sąmoningai ieškau praeities, to, ką šiandien rasti yra sunku. Galbūt tai yra užsidarymas nuo dabarties, bet mane tai atveda prie įdomių istorijų. Man atrodo, kad taip daryti yra vertinga ir prasminga. 

O koks tavo santykis su klasikine pasaulio humanistine fotografija? 

Labai geras! Buvo toks Augustas Sanderis, vokiečių fotografas, kūręs žmonių tipologiją. Unikalus fotografas! Tačiau didžiausią įtaką man padarė „Farm security administration“ projektas. Tai – per didžiąją depresiją Amerikoje vykęs projektas, kuomet Franklinas D. Rooseveltas įkūrė paramos fondą vargstantiems žmonėms. 

Buvo suburtos pajėgos, kurios fiksavo, kaip didžiosios depresijos metu žmonės emigravo iš pvz., Oklahomos į Kaliforniją. Tokios nuotraukos, kaip Dorotheos Lange „Migrantė motina“, Walkerio Evanso ar Gordono Parkso kadrai – tai fotografija žmogui. 

Dabar man norisi rasti lygiai tą patį ar savotiškai pratęsti. Gal dabar laimi bijojimas pažinti ir nejaukumas. Juk žmonės miestuose – tokie susvetimėję. Tačiau nuvažiavęs į kaimą pamatysi lygiai tokį pat malonų bendravimą – čia žmonės vieni kitus vis dar prisileidžia paprasčiau. 

Nežinau, gal tai susiję su technologijomis ir mobiliaisiais telefonais. Mobilusis telefonas, kažkurio fotografo žodžiais, dabartiniam žmogui tampa savotišku burbulu, kuriame užsidaręs nesąveikauji su kitais. Iš savo vaikystės atsimenu daugiau kaimynų, išėjusių ant suolelio, stoviniuojančių ant kampo… Galbūt menininkų, bohemos gretose dar išlikęs noras pažinti žmogų, yra kiek mažiau susvetimėjimo, bet mieste to randu vis mažiau.

Janina. Tado Kazakevičiaus nuotr.

Janina. Tado Kazakevičiaus nuotr.

Galbūt dėl to šiuolaikiniame mene, taip pat ir fotografijoje, dažniau kalbama apie individualizmą, gilinimąsi į save? Tau tai neaktualu? 

Labiausiai man neaktualu rodyti tai, kuo žmogus nėra. 

Tačiau, vis dėlto, ką manai apie šiuolaikinę meninę fotografiją? Kūrėjai dažnai stengiasi šokiruoti, ironizuoti, vaizduoti visuomenės atstumtas grupes ir pan. Ar pats bandai parodyti pasaulį tokį, koks norėtum, kad būtų? Ar bandai atsiriboti nuo to, tikrojo?

Kartais pasikalbame su kolega Dariumi (fotografas Darius Chmieliauskas. – Aut.past.), kad jis savo darbuose mėgsta atskleisti daugiau negatyvumo, o aš – daugiau pozityvumo.

Man yra natūralu viską piešti gražesnėmis spalvomis. Amžinai romantizuoju. Pajautęs negatyvumą, tokio žmogaus nebefotografuosiu.

Iš tikrųjų, ieškant didesnės žiūrovų masės, negatyvumas yra veiksmingesnis. Tokie dėsningumai būdingi ir šiuolaikinei pasaulinei spaudos fotografijai. Problema ta, kad jei pozityvumas fotografijoje laimi, patys žmonės nori jį paneigti, sakydami, kad tai netikra, kad laimingas būti negali. 

Kas dar, be jau minėtų kūrėjų, tave inspiruoja ir daro įtaką tavo fotografijai? 

Muzika. Kartais galvoje ji sukuria labai daug minčių ir sąsajų. Kelionės, kurios man visada dovanoja naujų pažinčių ir istorijų. Tarkime, nuvažiavus į užsienio šalį man visada yra įdomu pamatyti, kaip pro langą atrodo kurio nors namo interjeras. Galvoje savaime dėliojasi istorija. Gali nuvažiuoti ir į Lietuvos užmiestį ir išvysti dar įdomesnius siužetus. Žmonės vidury dienos ilsisi, o vakare bando apravėt bulves… 

Kaip Petrą į laukus lydėjom. Tado Kazakevičiaus nuotr.

Kaip Petrą į laukus lydėjom. Tado Kazakevičiaus nuotr.

Ar kai tai pastebi, fotografuoji? 

Taip, tačiau nefotografuoju visai nepažįstamų žmonių – tik tuos, kuriuos tuoj užkalbinsiu arba jau užkalbinau. Stengiuosi išplėšti istoriją. Tokį žmogų gali lengvai interpretuoti. Šiaip, fotoaparatu neklaksiu. 

Galėtum vienu sakiniu įvardinti, kokie yra žmonės, kuriuos tu fotografuoji? 

Žmonės, kurie savo akyse nešasi istoriją, kurią aš norėčiau papasakoti. Žmones, kurie priverčia mano širdį ir vaizduotę šokti, – šypsosi. 

Žmonės, jų gyvenimo istorijos… Fotografija tau – pagrindinė priemonė pažinti pasaulį? 

Atrodo, kad taip. Jeigu kažkur bėgdamas noriu sustoti ir pamatyti daugiau, nei matau savomis akimis, pažiūriu pro objektyvą. Kiekvienam nefotografuojančiam siūlyčiau nusipirkti paprastą seną fotoaparatą ir kartais pasižiūrėti pro jo akutę. Viskas dramatizuojasi, tarsi matytum kiną. 

Mr & Mrs Manyan. Tado Kazakevičiaus nuotr.

Mr & Mrs Manyan. Tado Kazakevičiaus nuotr.

Daug laiko praleidai Jungtinėje Karalystėje. Tavo serijose daug nelietuviškų veidų ir herojų. Man, kaip žiūrovei, daug įdomiau žiūrėti į tavo fotografijas, kai jose – ne tik veidų, lyčių, amžių, bet ir rasių bei kultūrų įvairovė. Tiki, kad tai praturtina tavo kadrus? 

Būtent dėl to man buvo taip smagu grįžti į Lietuvą. Buvau jos jau pasiilgęs. Kaimai ir jų žmonės man pasidarė dvigubai įdomesni. Anksčiau aš jų irgi nesureikšmindavau. Pirmiausia, Lietuvoje yra natūralu turėti kaimą. Anglijoje kaimo nebėra. Yra tik kaimeliai, kuriuose gyvena tokie pat faini, modernūs, progresyvūs žmonės. Viskas suvienodėję. Tuo tarpu jų rasių, kultūrų ir istorijų įvairove aš galbūt jau persisotinau. Sakyčiau, čia atvirkštinis dalykas. Lietuvoje man gerai, nes anų istorijų jau esu sotus. 

Kalbėdamas apie kaimus iš tiesų primeni Lietuvos fotografus  humanistus. Juk jie prieš kelis dešimtmečius elgėsi lygiai taip pat – važinėjo po nykstančius kaimus ir viską fotografavo. 

Būtent. Tos gyvenvietės nyksta iki šiol. Šis virsmas, turint galvoje emigracijos skaičius, mano manymu, truks dar dešimt metų. Tuomet mes irgi tapsime modernūs, kaip ir likusi modernioji Europa. Tas dalykas mane labai jaudina, daug apie jį galvoju, jaučiuosi už tai atsakingas. 

Tadai, tu ne tik fotografuoji klasikiniais juostiniais aparatais – atrodo, vertini klasikinį stilių ir gyvenime? 

Tikriausiai taip. Norėčiau kas naktį sapnuoti dalelę XX a. pirmosios pusės laikotarpio ir iš kiekvienos nakties parsinešti po vieną fotojuostelę. Kadangi man taip neišeina, varlinėju po Vilniaus kiemus, Lietuvos kaimus… Man fotografija yra būdas keliauti laiku. Tai – sentimentalumas, romantizavimas.

Po maudynių. Tado Kazakevičiaus nuotr. „Auksinis kadras-2014“

Po maudynių. Tado Kazakevičiaus nuotr. „Auksinis kadras-2014“

 Grįžkime į šiuos laikus. Neseniai vykusiame Lietuvos spaudos fotografijos konkurse vienas iš Tavo sukurtų portretų buvo pripažintas „Auksiniu kadru“. Sveikinu! Ar kas pasikeitė, gavus šį apdovanojimą? 

Taip, padidėjo atsakomybė! Pirmiausia sau pačiam. Jaučiu, jog kažką parodžiau, galbūt pradėjau kitaip atrodyti kitų akyse. Turiu viską daryti dvigubai geriau. Rodos, net elgtis turiu kur kas rimčiau ir savo kūrybą interpretuoti kitaip… 

Ar laimėjimas nebuvo paskatinęs minčių, jog būtų smagu visą laiką skirti vien fotografijai? 

Žinoma. Visada pasvajoju apie fotografo darbą. Tačiau man būtų sunku prisiversti komercializuoti kūrybą. O daryti vien tai, ko nori pats, Lietuvos situacija neleidžia… Įdarbinęs savo hobį, turėsi susirasti naują. 

Esi surengęs savo fotografijos parodų? 

Nebuvo. Dar nesijaučiu nusipelnęs. Be manęs paties, niekas šios iniciatyvos dar nesiėmė. O man jos trūksta. Entuziazmo nestokoju tik fotografuodamas. Tikiu retrospektyvinių parodų, kurios apžvelgia ilgalaikį autoriaus kūrybinį kelią, o ne pristato epizodus, prasme. Tokios išeina tik vieną, geriausiu atveju – kelis kartus gyvenime. Nesinori jų panaudoti per anksti. Galų gale, ar labai reikalingos asmeninės parodos, kai yra jungtinės? Kitas dalykas, būtent dėl to ir norime kurti virtualias platformas, tokias, kaip „Latitude 55“. 

Tavo ir D. Chmieliausko įkurta internetinė dokumentinės fotografijos platforma „Latitude 55“ ne tik eksponuoja kokybiškas lietuvių dokumentines serijas, bet ir skatina fotografus tobulėti patarimais ir konsultacijomis. Ar tau pačiam kūryboje svarbi kitų nuomonė? 

O kam ji nesvarbi? Tik labai tvirtai žinant koncepciją nuo pat savo projekto pradžios, galima visiems kartoti, neva jie nieko nesupranta. 

Man žmonių nuomonė visada buvo svarbi. Tik klausdamas, domėdamasis ir stebėdamas kitų darbus, žinodamas, į ką gali atsiremti, gali tobulėti. Kaip fotografas, užaugau fotoplatformoje, kur nuolat susidūriau su komentarais, pastabomis, vertinimais… Dabar tokie dalykai man mažiau svarbūs. Bet konstruktyvi kritika ar pagyrimas žmogų skatina judėti, tobulintis, mokytis, o gal ir pakeisti savo požiūrį. Žinoma, nereikia leistis būti pernelyg veikiamam kitų nuomonių. Bet šiais laikais būti lanksčiam reikia. 

Kokie yra artimiausi tavo planai? 

Išvažiuoti į dviejų savaičių fotoekspediciją. Vienas pats su fotoaparatu važiuosiu į Aukštaitiją. Tikiuosi, kad po tos kelionės turėsiu ką parodyti ir kuo pasidalinti.

3 komentarai

  1. gintare

    Aciu. Labai graziai ir zmogiskai pristatyta Tado Kazakeviciaus kuryba.

  2. Egle Folkyte

    Tadai, daviau paskaityti šį straipsnį tėveliams ir pati perskaičiau. Labai Tavimi didžiuojamės ir linkime kūrybinių sparnų, kurie pakylės dar aukščiau. Sėkmės 🙂

  3. dalius

    Sveikinu nuosirdziai…fotografijos tiesiog pakerejo. Linkejimai ir Tau ir Tavo Ievai…be kurios , matyt, nebutu buve taip kvapa uzimanciai…

Komentuoti: Egle Folkyte Atšaukti atsakymą