Fotografas Donatas Stankevičius: „Stebėti irgi reikia aktyviai“

Kaunietis fotografas Donatas Stankevičius mus supantį pasaulį aštriu mąstančiu žvilgsniu stebi ir tyrinėja nuo 2008-ųjų. Donato objektyve atsiduria bedarbis jaunimas, benamiai šunys, jaunimo pataisos namų auklėtiniai. Naujausiame fotomenininko vykdomame projekte „Reselling“ (liet. ƒ„Perpardavimas“) kritinis žvilgsnis nukrypsta į meno rinkos veikimo principus bei pačią meno sampratą.

Donatas Stankevičius. Asmeninio albumo nuotr.

Donatas Stankevičius. Asmeninio albumo nuotr.

Ironiška, tačiau būtent už tai šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius 2014“ projektą pristačiusi Kauno galerija „Post“ žiūrovų buvo išrinkta geriausia renginyje. 

Interviu su Donatu pasisuko apie sąmoningą meno vartojimą ir meną kaip edukaciją. „Stebėtojo pozicija nėra bloga, tik reikia tai daryti aktyviai“, – įsitikinęs fotografas.

Meno mugėje „ArtVilnius 2014“ pristatei projektą „Reselling“, papasakok apie jį išsamiau.

Projektas – labai ilgas ir sudėtingas kūrybinis procesas, nors žmonėms, nesidomintiems šiuolaikiniu menu ir neskaitantiems anotacijų, šitaip gali ir neatrodyti. „Reselling“ – kūrinys apie meno rinką. Jis susideda iš keturių dalių: fotografijų ciklo, tiriamojo darbo, edukacinės programos ir trumpo dokumentinio filmo.

Pradžioje pasirinkau sociumą, kuris vadovaujasi tam tikromis rinkos taisyklėmis. Noriu ištirti, kaip tie žmonės reaguoja ir ką žino apie meną ir jo rinką. Tam reikėjo sukurti naują, potencialų meno kūrinį, kuriame ši socialinė grupė puikiai save atpažintų, bet drauge kūrinys turėtų statusą, verčiantį pažvelgti į jį rimtai. Žodžiu, turėjau suteikti jam vertės. Dalyvavimas tarptautiniuose fotografijų konkursuose, nuotraukų, kuriose užfiksuoti turguje parduodami daiktai ir situacijos, rodymas galerininkams, kuratoriams ir kolekcininkams kūrinius padarė sąlyginai žinomus.

Meno mugė „ArtVilnius“ buvo kitas etapas, kuriame šie darbai jau turėjo savo argumentuotą kainą. Interaktyvus stendas, kuriame mugės lankytojai, stebintys darbus, buvo filmuojami dokumentinei projekto daliai, sulaukė didelio susidomėjimo.

Vėliau panašaus formato stendas keliaus į turgų, kuriame galerininkai mėgins parduoti mano fotografijas turgaus prekeiviams bei lankytojams.

Projektas „Reselling“

Projektas „Reselling“

Taigi, fotografijas bandysi sugrąžinti į turgaus aplinką ir parduoti jas kaip meno kūrinius. Ar tokiu būdu tikiesi lavinti su meno pasauliu sąlyčio neturinčią bendruomenę?

Manau, kad rodant kūrinius turguje, natūraliai kils klausimas, kodėl darbai, kuriuose matomi to paties turgaus akcentai, kainuoja tiek daug? Kas jiems suteikė vertės ir ar ji tikra? Žmogus, įsigijęs kūrinį, negali būti tikras, ar tai iš tiesų meno kūrinys, ar tik meninė provokacija. Šiuolaikiniame mene tokių pavyzdžių apstu. Įvedžiau šią visuomenės dalį sąmoningai, juk tai irgi potencialūs meno vartotojai, tik jiems trūksta žinių.

Daugeliu savo darbų provokuoji sąmoningą suvokėjo žvilgsnį į jo paties realybę bei meną. Tavo manymu, ar Lietuvoje pakanka sąmoningų žiūrovų?

Nesu tas, kuris turi teisę spręsti. Mano begalinis noras yra, kad žmonės nuolat ko nors mokytųsi. Visas pyktis yra iš nežinojimo. Jei pamėgintume nors kiek įsigilinti į dalykus, kurie gal neliečia mūsų tiesiogiai, neabejoju, kad ilgainiui tos žinios praverstų ir kitur.

Projekto „Reselling“ pristatymas meno mugėje „ArtVilnius"

Projekto „Reselling“ pristatymas meno mugėje „ArtVilnius”

Nuo ko ir kodėl prasidėjo tavo kelias į fotografiją?

Dvyliktoje klasėje laikiau dailės egzaminą. Be meno istorijos, reikėjo rinktis ir praktinės dalies atlikimo techniką. Buvau išvargęs nuo teptuko, spalvų, tušo. Pamėginau fiksuoti vaizdus. Neblogai pavyko.

Buvai susijęs ir su mados bei teatro fotografija. Kaip atsitiko, kad pasirinkai būtent socialinės fotografijos sritį?

Su teatru draugauju iki šiol. Madoje liko įdomūs tik labai išskirtiniai sumanymai, kurių neatsisakau. O dėl socialinės fotografijos nežinau. Nėra ji tik socialinė. Na, bent jau ne tokia, kokią pripratę matyti Lietuvos fotografijos mokyklos gerbėjai.

Rašytoja ir fotografijos meno kritikė Susan Sontag rašė: „Neretai koks nors dalykas labiau jaudina fotografiniu pavidalu, o ne tuomet, kai jį iš tikrųjų patiriame“. Ar savo kūrybiniame kelyje teko tai patirti?

Nežinau, ką tiksliai ji turėjo omenyje, nes čia galima kalbėti ir apie aplinkybių falsifikavimą vaizdais ir apie momentinį įspūdį, kuris neretai būna stipresnis už visą tolesnę patirtį atitinkamoje situacijoje. Aš linkęs atskirti fotografinį vaizdą nuo unikalios patirties. Tiek bandydamas įsijausti į situaciją, tiek ir mėgindamas sukurti panašų vaizdą.

Projektas ƒ„Reselling“

[nggallery id=191]

Renkiesi temas, kurios tau pačiam labiausiai rūpi, manydamas, kad būtent šitaip gali keisti pasaulį?

O kas man belieka? – juokiasi. – Renkuosi temas, kurias pats sutinku, kur viską patiriu iš esmės. Kartais jau žinau atsakymą ir bandau jį teisingai išartikuliuoti pasitelkdamas vaizdus, o kartais suprasti padeda pats kūrybinis procesas.

Kokia tavo žinutė fotografijų žiūrovams?

Žinutė priklauso nuo darbo konteksto. O kaip žmogus visada siekiu paaiškinti, kad patys geriausi dalykai visada yra šalia mūsų. Tik jie mums yra tapę savaime suprantami ir mes jų dažnai nevertiname, nepastebime.

Fotografijoje dažnai lieti skaudžias temas, pasakoji anaiptol ne džiugiausias gyvenimo patirtis. Ar tenka kovoti su liūdesio priepuoliais? O galbūt socialinė fotografija priverčia tapti vien stebėtoju? Jei taip, ar gerai jautiesi šiame vaidmenyje?

Kaip ir minėjau, nesu tas klasikinis socialinės fotografijos puoselėtojas. Nekuriu fotografinių naratyvų, kuriuose dauguma akcentų negatyvūs ar dramatiški, tirtštai piešti juoda bei balta spalvomis. Kuriu tai, kas tuo metu pačiam rūpi, kuo gyvenu. Ir tai nebūtinai liūdina. Stebėtojo pozicija irgi nėra bloga, bet stebėti reikia aktyviai.

Iš ciklo „Made Corrections“

Iš ciklo „Made Corrections“

Kiek trunka tavo kūrybinis procesas – tiek idėjinis, tiek techninis?

Priklauso nuo sumanymo. Dabar dažnai greta fotografijos naudoju garsą ar videomeną. Neretai tai atima daug laiko. Bet ne tiek techninė pusė, kiek apmąstymai, kaip teisingai atrasti ir sudėlioti visumą, kurią noriu pateikti. Kaip dalykus, kurie yra svarbūs man pačiam, teisingai ištransliuoti, kad juos suprastų ir žiūrovas.

Tavo fotografijų cikle „Socialinė atskirtis: bedarbiai“ užfiksuoti jauni darbo neturintys žmonės. Ciklas „Made Corrections“ rodo Kauno nepilnamečių pataisos namuose kalinčių jaunuolių kasdienybę. Ar bandai meno pagalba padėti žmogui pasikeisti? Kaip nusprendi, ar tau pavyksta?

Tokie projektai veikia kaip edukacija, aš tuo tikiu. Žmonės pamato kitus, o juose – ir save. Vėliau tai atsikartoja jau kitose situacijose, mums patiems nepastebint. Ta mano vaizdais išsakyta patirtis persiduoda žiūrovui. Gal kas nors pradės labiau vertinti tai, ką turi, o kas nors nepadarys rimtos klaidos. O ar tai tikrai yra menas, gali parodyti tik laikas ir tūkstančiai aplinkybių.

Kotryna. Iš ciklo „Socialinė atskirtis: bedarbiai“

Kotryna. Iš ciklo „Socialinė atskirtis: bedarbiai“

Ar sutinki, jog menininkas – ribų tyrinėtojas? Kaip jas suvoki?

Jei ribos disciplinuoja, tai gerai. Bet jei ribos trukdo gyventi, reikia kažką keisti.

Ar yra temų, kurių fotografijoje nelgvildentum?

Kiekviena tema ar koncepcija turi savo potencialų kūrėją ir žiūrovą. Negaliu teigti, kad ko nors nesiimčiau. Gal tiesiog vienus dalykus jau esu išaugęs, o kitiems – dar nesubrendęs.

Kuris tavo projektas susilaukė daugiausia visuomenės dėmesio?

Galiu pasidžiaugti, kad kol kas visi mano projektai susilaukė daugiau ar mažiau dėmesio. Turėjau galimybių juos parodyti tiek gimtinėje, tiek svetur, tas grįžtamasis ryšys labai svarbus. Gero vėjo gūsį žmonėms įpūtė projektas „Nobody’s dog“. Tuo metu „Made Corrections“ sulaukė kontroversiškų reakcijų.

Dabarties meno kontekste beveik privaloma kritinė nuostata. Tavo žvilgsnis į gyvenimą ne per objektyvą lygiai toks pat kritiškas?

Esu kritiškas pats sau. Sveika savianalizė – tai galimybė tobulėti. Kritikuoju ir mane supančią aplinką. Ne visada esu teisus, bet tai suprasdamas irgi augu.

Ar gyvenime bei kūryboje laikaisi disciplinos?

Stengiuosi, bet aplinkoje daug veiksnių, kurie neretai išbalansuoja. Gyvenimas – truputėlį sunkus reikalas.

Neseniai lankeisi didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d’Arles“. Ką ten veikei?

Tai vieta, kurioje per keletą dienų gali aplankyti gerokai per šimtą parodų, sutikti aktualiausius ir įdomiausius fotografijos žmones. Taip pat labai mėgstu gilintis į eksponavimo kultūrą, o vakarais paragauti prancūziško vyno, – juokiasi.

Paroda ar meno kūrinys, palikęs didžiausią įspūdį?

Žaviuosi prancūzų kilmės menininku JR, su kuriuo ir pačiam teko galimybė dirbti. Jo projektas „Inside out“ nepalieka abejingų.

Ką laikai didžiausiu savo kūrybiniu pasiekimu?

Žmones, kuriuos esu sutikęs: gerus, kurie liko mano draugais, ir blogus, kurie leido suprasti, kaip pačiam nereikėtų elgtis.

Kur artimiausiu metu galima pamatyti tavo darbų?

Ką tik grįžau iš Gruzijos. Tbilisyje esančioje šiuolaikinio meno meno galerijoje „Container“ atidaryta mano personalinė paroda „On the bus stop“. Tai labai didelio formato fotografijų, garso ir vaizdo junginys. Paroda veiks iki rugsėjo vidurio. Kviečiu aplankyti šalį ir parodą.

Parašykite komentarą