Baigtis, įkūnijanti gyvybę. Ginto Kavoliūno paroda „Nature morte“
|
Klaipėdos parodų rūmuose vasario pabaigoje išeksponuota Ginto Kavoliūno personalinė paroda „Nature morte“. Deja, dėl užsitęsusio karantino šią parodą daugiau nei tris savaites buvo galima pamatyti tik virtualiai. Ir tik nuo kovo 24 d. ji atidaroma tiesioginiam susitikimui su žiūrovu.  G. Kavoliūno fotografiją vienareikšmiškai derėtų priskirti tiems kūriniams, kurių peržiūra kompiuterių ekranuose visiškai netinkama. Tokios fotografijos apžiūrėjimui ne tik pageidautinas, bet tiesiog būtinas gyvas kontaktas. Surengti parodą karantino metu, tikintis, kad galerijas netrukus atidarys, buvo rizikinga, ir ta rizika pasiteisino tik iš dalies. Žiūrovai pirmai pažinčiai su G. Kavoliūno fotografine kūryba turės vos penkias dienas. Nedaug, bet vis dėlto – galimybė tiesiogiai apžiūrėti senaisiais fotografijos metodais sukurtus autorinius atspaudus. Gyvenimas ir mirtis – dvi kraštutinės ribos, du skirtingi poliai, kurie labiausiai išryškėja vienas kito fone. Ir jie abu sutelpa į gamtos sąvoką, kur gimimas, gyvenimas ir jo baigtis nuosekliai išsidėsto vienoje trajektorijoje, atidarydami ir uždarydami gyvenimo ciklą. Atidus gamtos reiškinių stebėjimas suteikia žinojimą ir kažkuria prasme – galimybę susitaikyti su tuo, kas yra neišvengiama. Kad ir kaip stengtumeis, baigties fakto išvengti nepavyks, anksčiau ar vėliau tai atsitiks. Tačiau visada gali paieškoti priimtino varianto, kaip tai suvokti, kokiomis priemonėmis ir kokia kalba apie tai kalbėti. Siekdamas prasiskverbti giliau, užčiuopti egzistencijos esmę, G. Kavoliūnas naudoja lėtą fotografavimo procesą teikiančias technologijas. Objektų fiksacijos jo fotografijoje tampa šamaniška gamtos įkūnijimo galia, magiškai traukiančia prie jos ištakų, kur laikinumas yra akivaizdus, o gyvybė laisvanoriškai sudaro kontraktą su mirtimi. Stebėtina, bet tai nekelia įtampos, nė kiek nebaugina, todėl priimama kaip savaime suprantama. Fotografijoms pasirenkami objektai – atpažįstami, daugumai įprasti, bet kartu reikalaujantys paaiškinimo. Skirtingos ne tik priemonės, naudojamos jiems atvaizduoti, bet ir priežastys, nulėmusios autoriaus sprendimus. Beveik visiems parodoje eksponuojamiems ciklams jis renkasi skirtingus fotografijos kūrimo būdus. Didesnė jų dalis – jau retai naudojami, kadaise praeityje fotografų naudoti metodai, kurie tam tikra prasme irgi galėtų būti laikomi mirusiais. Taigi, pokalbiui apie amžinybę, gyvenimą ir mirtį šis fotomenininkas pasitelkia archajišką fotografinę kalbą, kuri tarsi įrodo, kad pri(si)kelti naujam egzistavimui vis dėlto įmanoma. G. Kavoliūnas savo darbuose įvaizdina kelis skirtingus baigties ar jos nujautimo momentus. Beveik prieš dešimt metų pradėtame kurti analoginės fotografijos cikle (Ant palangės, 2012–) atsargiai užsimenama apie gyvenimo iliuziją. Sidabro želatininiuose atspauduose – vazoninės gėlės ir gana ankštai jas įrėminantys interjerai – įprastas, niekuo neypatingas reiškinys. Žmogus į savo namus atsineša gabalėlį gyvybės, kad galėtų sau artimoje aplinkoje stebėti natūralius gamtos procesus. Tai panėšėja į pastangas susikurti gyvybės oazę ten, kur natūraliomis sąlygomis ji nebūtų įmanoma. Kambarinės gėlės, viena vertus, sujungia juos auginančius žmones į bendrą pomėgį turinčiųjų grupę, kita vertus, išryškina kiekvieno jų skirtybes. Būtent antrasis aspektas autorių domina labiau. Nefiksuodamas žmonių tiesiogiai, jis imasi kurti jų portretus užuominomis, per vazonuose auginamus augalus ir į kadrą papuolančius aplinkos fragmentus. Vadovaudamasis šiomis kukliomis charakteristikomis, autorius pasiūlo susidėlioti gėlių augintojų portretus, pabandyti perprasti jų pasaulio suvokimą. Ši fotografija – be žmogaus, bet apie jį. Popieriaus lakštuose – tik augalai ir jų buvimo vieta, įvardinta pavadinime. Daugiau – jokių nuorodų, pasakojimų, tik atsiverianti erdvė spėliojimams ir apmąstymams. Gyvybės pratęsimo iliuzija, dar labiau primenanti apgaulingą pažadą,išryškėja ir cianotipijos atspauduose (Žydroji nuotaika, 2014), kuriuose – nuskintos, rūpestingai sumerktos gėlės. Veiksmas, vėlgi nulemtas žmogaus pasirinkimo – laikinas sprendimas, suvokiant situacijos efemeriškumą ir iš anksto užprogramuojant baigtį. Nieko tragiško čia autorius neįžvelgia. Tai – tik dar viena pastanga suteikti daugiau gyvybės artimai aplinkai. G. Kavoliūnas šią situaciją išnaudoja žaidimui. Cianotipinio proceso metu visi gėlių žiedai nudažomi vienodai mėlynai. Skirtingas jų spalvas išduoda tik autoriaus palikti užrašai. Tokiu būdu įgyjama galimybė gėlę pamatyti savaip, pačiam „nuspalvinant“ matomą atvaizdą. Tai – provokacija, būdas pažaisti vaizduote ir mėlyname atspaude pabandyti įžvelgti skirtingas spalvas, kartu naujai permąstant įprastas, kasdienes aplinkybes. Kitas autoriaus pasiūlymas pasigilinti į laikinumą ir amžinybę – simboliškas gyvasties suteikimas naikinamam augalui (Arbaro, 2016–2019). Čia taip pat neapsieinama be žmogaus įsikišimo. Kalbama apie medžius, tiksliau, jų ūglius, kurie išauga žmogaus teritorijoje ir trukdo įprastai jo veiklai (pvz., šienaujamos pievos, daržai). Būtent žmogus nusprendžia, kur medžiai gali netrukdomi augti ir kur jie turi būti sunaikinti. Cianotipinės jaunų medelių fotogramos – savotiška reinkarnacija. Išrovęs juos, autorius šiems augalams suteikia kažką panašaus į pomirtinį gyvenimą – amžinybę popieriaus lakšte. Taip nuosekliai tęsiama diskusija apie pažeidžiamumą, kažkieno nulemtus sprendimus, tariamas galimybes ir išlikimo iliuziją. Kur kas anksčiau įvykusi mirtis įvaizdinama rentgeno plokštelėse. Jose – žinomomis ir neaiškiomis aplinkybėmis, su žmogaus įsikišimu ir be jo žuvę arba nudvėsę paukščiai bei gyvūnai (Post mortem, 2019). Tai – skulptūriški, išraiškingų formų šių padarų kaukolių atvaizdai. Tam tikra prasme tai – dabartiniai, pomirtiniai jų portretai. Kartu – ir užuomina į praeitį, kaip buvusios gyvybės liudijimas ar jos trapumo demaskavimo momentas. Groteskiško šokio su nebūtimi istorijos pasakojamos šlapio kolodijaus plokštelėse. Čia fiksuojamos ant kelio dangos automobilių sutraiškytos varlės, išdžiūvusios jų kūnų liekanos (Šokis lietuje, 2019–). Amžiams judesyje – šuolyje ar rėpliojime sustingusios išraiškingos gyvūnų pozos, gruoblėtos jų odos faktūros išgrynintame fone tampa itin mįslingos. Atitrūkusios nuo tragiško įvykio vietos, netekusios baigties fakto įrodymo, jos tampa tarsi savarankiškais simboliais, reiškiančiais nors ir dalinę, bet amžiną išlikimo tikimybę. G. Kavoliūnas imasi nelengvos užduoties – iš gyvenimo atrinkti ir į kūrinį perkelti skirtingas – ištinkančios ar jau ištikusios mirties išraiškas. Tolimesnes, artimesnes jos užuominas ir patį baigties faktą iliustruojančius momentus. Tai – jo variantas suvokti ir apmąstyti pabaigą, mirtį pateikiant kaip dar vieną, nors ir simbolinę galimybę pratęsti egzistenciją. Pervesdamas baigtį į vis kitas formas, eliminuodamas nemalonias, su ja kylančias asociacijas (irimo, smarvės, etc.), autorius estetizuoja pačią jos idėją, savotiškai adaptuoja tradiciniams grožio / gėrio suvokimams. Galbūt tai galėtų tapti vienu iš būdų prisijaukinti nežinomybę, o gal paskatintų ieškoti kitų sprendimų, kaip sumažinti atstumą tarp skirtingų – gyvenimo ir mirties polių, kad jie taip ryškiai nekontrastuotų. Nuorodos:  |
