Atmintis iš maišo. Klauso Richterio paroda „Bajorai“ „Si:said“ galerijoje

Nesuprantu žmonių, kuriems patinka fotografija.

Fotografija yra trumpa mirtis. 

Ne veltui fotografijos istorijos pradžioje gyvieji fotografuodavosi su mirusiais arba jų atvaizdais – nuotraukose visi esame toje pačioje plokštumoje ir laike, vienodai mirę, ištempti laike, pasibaigę ateičiai.

Lietuviškas žodis „nuotrauka“ tiksliai apibūdina proceso esmę – fotografuodamiesi esame nutraukiami ir užfiksuojami. Ateik, nutrauksiu tave. Lyg matytum kertamą galvą. Šiurpu.

Dar labiau bijau, kai fotografuoja užsieniečiai.

Net tie, kurie jau vietiniai.

Tie pavojingiausi. Jie gerai mus pažįsta ir netiki euroremontiniais mūsų gyvenimo fasadais, eina per juos kiaurai. Jie gali nieko nesakyti, kai pasiūlom kibirą vietoj tualeto, bet iš akių matyti, ką galvoja. „Kam fotografuojate tai, kas atrodo liūdna ir apleista, – priekaištaujame jiems, – kodėl gi nesusitelkus į grožį? Jeigu norite, mes galėtume parodyti, kas gražu, auga, klesti, progresuoja. Nenorite?“

Dar pavojingiau, kai prie nuotraukų jie prideda komentarus. Du dešimtmečius romų gyvenimą Lietuvoje fiksavusio Andrew Mikšio fotografijų parodos BAXT Nacionalinė Mažvydo biblioteka netgi atsisakė autoriui nesutikus keisti parodos pristatymo teksto, kurį galite perskaityti čia.

Mes nenorėtume matyti ryšio tarp prieš kiek daugiau nei pusę amžiaus vykusių masinių žudynių ir šiandieninio kasdienio marginalizavimo, nuolatinio žmonių stūmimo į paraštes.

Jeigu mes kritiškai vertiname socialinę fotografiją ir tekstus, tai tuo ginkdie nenorime ko nors cenzūruoti, mes tik norėtume, kad būtų gražu. Socialinė fotografija irgi galėtų būti graži taip, kaip mes įsivaizduojame. Mes norėtume pasiginčyti, jei kas sakytų, kad esame atbukę nuo tikrovės ir jos nematome.

Klauso Richterio paroda „Bajorai“ „Si:said“ galerijoje (veikė 2020 m. lapkričio 6–27 d.) Klaipėdoje iš pirmo žvilgsnio jau gal net per graži.

Bajorai – kaimas Rokiškio rajone, Kriaunų seniūnijoje, kur nuo 2017 m. gyvena fotografas, gimęs ir užaugęs Vienoje. Parodoje eksponuojami darbai – menininko kaip Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno programos magistranto baigiamasis darbas. Prieš persikraustydamas gyventi į Bajorus 2017 m., jis gyveno Berlyne, Vokietijoje, 2016 m. baigė Ostkreuzo fotografijos mokyklą. Baigiamasis darbas ten – dokumentinės fotografijos ciklas „Cikoria“ apie romų bendruomenę Vengrijoje.

Klausas Richteris fotografuoja paraštėse estetizuodamas tai, ką esame išstūmę iš Lietuvos prekinio vaizdo.

Grožis yra žiūrinčiojo akyse, todėl nuo jūsų priklauso, ką pamatysite ir pajusite jo fotografijose.

Žmonės savo namų aplinkoje. Ką matote, apleistumą, o gal žmogaus autonomiją, minimalistinį gyvenimą, nepereikvojantį Žemės resursų, kuris dabar juk siekiamybė?

Skerdžiama kiaulė. Egzotiškas ritualas, išlikimo padiktuota būtinybė, o gal žaidimas?

Daiktai gamtos peizažuose. Prarasto laiko ilgesys ar hipsterio fantazijos, nes gražu, bet nebeaišku, kur tie daiktai gali būti pritaikomi, jų aplinka ir paskirtis išnykusi.

Senos nuotraukos sujungtos koliažuose. Prisiminimai, kurių nebėra kam saugoti, o gal tokios pat vertės dokumentas, kaip Gedimino laiškai, kurių adresatai juk irgi sudūlėję?

Nuotraukos perkeltos ant tekstilės, tarsi ant maišo. Maišas – atskiras parodos objektas.

Jei iš sovietinio laiko reikėtų ištraukti vieną medžiagą, vieną faktūrą, ar tai nebūtų maišas? Šiurkštus maišo jausmas liečiant, jo kvapas. Forma, kuri tarsi nesvarbi, svarbus tik turinys. Kam svarbu maišas? Jis panaudojamas ir išmetamas. Į jį sudedi tai, kas vertinga, jame gali paslėpti, su juo gali pavogti, parduoti. Karlas Richteris estetizuoja maišą. Medija yra pranešimas. Maišas yra laiko jausmas, kurį atsimeni kūnu.

Gal estetizavimas yra vienas iš būdų užmegzti santykį su pasauliu ir būti jame savam? Nėra geresnio būdo priartėti prie žmogaus nei vartant jo jaunystės nuotraukų albumą. Fotografas Bajoruose savas. Jis ne tik fotografuoja ten, jis kalbasi su žmonėmis.

Ar esame savi, jei minties eksperimento būdu persikeliame į Klauso Richterio socialinės fotografijos bandymus?

Būti savam Lietuvoje yra daug būdų. Pastaruosius dvejus metus dirbu viename gražiausių Lietuvos regionų. Jo ežerai reklamuojami, namai prie jų gali kainuoti ir milijoną, yra ir pigesnių, žmonės kuriasi ten, leidžia savaitgalius ir sako, kad jaučiasi savi. Automobilis – būtinybė, nes autobusas gali važiuoti į vieną pusę antradienį, o atgal – ketvirtadienį, o kai kurie kaimai viešuoju transportu apskritai nepasiekiami. Jeigu gimei ten ir sulaukei senatvės, bet vaikų su mašinomis neturi arba jie niekam tikę, ar esi ten savas, jei sulinkęs, skaudančiais sąnariais tūnai įkalintas savo gryčioje su vaizdu į milijoninį ežerą? Tavo nuotraukų albumas lentynoje, kartu su gyvenimu, bet pats gal esi išvietintas be iškėlimo, be deportacijos – tiesiog išstumtas į paraštes.

Žmonės miršta, nekilnojamas turtas iš jų išsilaisvina. Albumai keliauja į krosnis.

Todėl Klauso Richterio paroda svarbi.

Ji atsako į klausimą, kurį jaučiame – ką daryti su nuotraukomis, saugančiomis prisiminimus žmonių, kurių nebepažįstame? Tai atminties klodai, kurie priklauso mums visiems – ir tiems, kurie čia gimėme, ir tiems, kurie čia prigijome. Kuo mažiau atbukę, kuo mažiau prie tikrovės pripratę esame, tuo ryškiau vieni kitus matome. Visi esame susiję, visi tam pačiam maiše.

Jei nematote ryšio, išbandykite seną būdą – nusifotografuokite šalia Klauso Richterio nuotraukos. Pamatysite, kad esate tame pačiame laike, kaip jo fotografijų herojai, lygiai taip pat ištempti laike, nutraukti, mirę ateičiai, todėl amžini.

Klauso Richterio paroda „Bajorai“ „Si:said“ galerijoje. Remigijaus Treigio nuotr.