Ar mūsų kūnai priklauso mums? Pokalbis su fotografe Neringa Rekašiūte

Spalio 30 dieną „Oslo namuose“ Vilniuje nebuvo kuo kvėpuoti. Mažoje parodų salėje spaudėsi didelė minia, susirinkusi į parodos „Mes. Moterys“ atidarymą. Apie kūną, jo grožio kultą ir nuo to priklausančią moters savivertę projekte prakalbo ne tik jo organizatorės, bet ir dalyvės – 12-a moterų, sutikusių apnuoginti kūnus ir savo kompleksus – nusifotografuoti su apatiniais drabužiais. 

Socialinį projektą-parodą sumanė trys vilnietės: komunikacijos specialistė Modesta Kairytė, aktorė, televizijos ir radijo laidų vedėja Beata Tiškevič-Hasanova bei jauna fotografė Neringa Rekašiūtė. 

Socialinį projektą-parodą sumanė trys vilnietės: Projekto sumanytojos: komunikacijos specialistė Modesta Kairytė (k.), fotografė Neringa Rekašiūtė, aktorė, televizijos ir radijo laidų vedėja Beata Tiškevič-Hasanova. Tomo Lukšio nuotr.

Projekto sumanytojos: komunikacijos specialistė Modesta Kairytė (k.), fotografė Neringa Rekašiūtė, aktorė, televizijos ir radijo laidų vedėja Beata Tiškevič-Hasanova. Tomo Lukšio nuotr.

Fotografė moteris nuo 20 iki 50 metų įamžino tarsi rytinio tualeto pozoje, laisvai stovinčias prieš veidrodį. Nuotraukose – pirmas momentas ir jį lydinti emocija, kai veidrodyje jos pasižiūri į save (savo kūną). Šalia nuotraukų – kiekvienos jų liudijimas, kodėl sutiko dalyvauti, ką joms reiškia toks žingsnis, galiausiai, koks jų požiūris į savo kūną. 

Ne visi aprašymai papildo vaizdus gilesnėmis ar tiesiog naujomis prasmėmis, ne visi stebina originalumu. Tačiau 12-a projekto dalyvių – savitos asmenybės, skirtingos tiek savo amžiumi, tiek gyvenimiška patirtimi. Paroda „Mes. Moterys“ – tai kartu ir socialinis projektas, skatinantis diskusiją apie grožio kultą, o kai kurioms moterims – dar ir tiesiantis kelią į savęs priėmimą. 

Neringa, kokios reakcijos sulaukėte iš publikos, atėjusios į parodos atidarymą? 

Parodos atidarymas buvo palaimingas katarsis su beprotybės prieskoniu. Beprotybės dėl to, kad dar ryte kabinome nuotraukas, o apsvaigęs nuo konjako elektrikas įstatinėjo rozetes. O tada vakare staiga ta visą dieną kuopta erdvė atgijo, ir tai buvo magiška. Prieš atidarant duris žmonėms, su manimi anksčiau pasitvarkyti dar atėjo mama. Tai ji pirmoji ir apsiverkė peržiūrėjusi nuotraukas ir perskaičiusi istorijas. Suplūdus žmonėms, prie manęs dar kelissyk priėjo verkiantys žmonės – dėkojo už parodą. Nežinau, ar galėčiau įsivaizduoti geresnį įvertinimą. Aišku, nustebino ir tiek daug prisirinkusių žmonių, kai kurie jų net nebetilpo. 

Papasakok plačiau, apie ką yra jūsų projektas? Kitaip tariant, viskas, ką norėjote juo pasakyti? 

Mūsų paroda „Mes. Moterys“ – tai tikro, natūralaus moters kūno vaizdavimas ir grąžinimas į viešąją erdvę. Kasdien gatvėse, stenduose, vitrinose, internete, televizijoje ir spaudoje matome nugludintus standartizuoto moters grožio pavyzdžius. Tai tarsi masinė hipnozė, ir ji veikia moteris, ir ypač jaunas mergaites. Tai neteisinga, dėl to moterys turi daug psichologinių savęs vertinimo ir priėmimo problemų, valgymo ir sveikatos sutrikimų. Tai, kaip Beata gražiai parašė, nuolatinis bėgimas į tobulos moters rėmus. O juk akivaizdu, kad daugumai merginų ir moterų niekada nepavyks atrodyti taip, kaip iš tų pasakiškų nuotraukų. Taip jau yra. Ir tai neturėtų atimti brangios gyvybinės energijos: tą energiją jos gali panaudoti darydamos milijoną nuostabių, save kuriančių dalykų: įminti Visatos mįslę, išmokti mandarinų kalbą, pastatyti filmą, išrasti vaistus nuo epideminės ligos, atidaryti organiško maisto krautuvėlę ir t. t. Todėl mūsų paroda – tai tarsi raganiškas stiprybės ir savo kūno šventimas tarp moterų ir vyrų.

Projekto „Mes. Moterys“ fotografijos

Projekto „Mes. Moterys“ fotografijos

Ar teko išgirsti neigiamų atsiliepimų? Kokie jie ir dėl ko? 

O, tai aišku. Bet aš nesigilinu į neigiamus komentarus, tik į konstruktyvią kritiką. O jos daug susilaukiau iš savo draugų: ir taip turėjau progą permąstyti viską ir įsitikinti, ar aš teisingame kelyje. Kritika iš esmės buvo labai teisinga: kodėl akcentuojamos tik moterys, ar taip mes nekuriame supriešinimo tarp lyčių? Taip pat daug kas kibo dėl to apsinuoginimo – kodėl jo reikia, ar jis nėra tik provokacijos forma? Tačiau aš daug mąsčiau apie šią kritiką ir supratau, kad tos moterys daro didelę paslaugą kitoms moterims ir mergaitėms, kovojančioms dėl „tobulo kūno”. O istorijos šalia nuotraukų padeda mums pajusti dvasinį moters apsinuoginimą, kuris ir yra svarbiausias.

Pirmą kartą pažiūrėjusi į tavo fotografijas prisiminiau kosmetikos kompanijos „Dove“ prieš 10 metų pradėtą projektą apie tikrąjį moters grožį. Panašios koncepcijos projekte apsinuoginusios fotografavosi įvairaus amžiaus ir rasių moterys, neatitinkančios standartiškai gražaus kūno stereotipų. Kampanijos tikslas buvo pakeisti moters grožio suvokimą. Ar projektas „Mes. Moterys“ – kuo nors kitoks?

Na, galbūt jis panašus tuo, kad švenčia įvairovę, bet „Dove“ – tai masinės prekybos korporacija. Jų tikslas vis tiek galiausiai yra nukreiptas į prekybos apimčių didinimą. Beje, „Dove“ susisiekė su mumis ir norėjo mus remti. Bet mes nesutikom. Mes neparduodam nieko. Mūsų ne toks tikslas. Manau, kad ir nuotraukos labai skyrėsi nuo „Dove“ kampanijos – žinau tik tą vieną, kur daug skirtingų apimčių/rasių/amžiaus moterų viename kadre. O mūsų konceptas – tai veidrodyje su savimi susitinkanti moteris, pamatanti savo atvaizdą. Tai gan intymi, vieniša akimirka. Ir, aišku, didžiausias skirtumas – tai kiekvienos moters istorija šalia nuotraukos. 

Kiek laiko prireikė nuo idėjos sumanymo iki įgyvendinimo? Papasakok apie visą projekto procesą. 

Panašu, kad trijų savaičių. Spalio 11 dieną susitikome su moterimis fotostudijoje ir ten praleidome visą dieną kalbėdamosi ir fotografuodamosi. O spalio 30-ąją jau įvyko paroda. Viską padarėme savo jėgomis, nes mums padėjo daug geranoriškų žmonių. 

Projekto „Mes. Moterys“ fotografijos

Projekto „Mes. Moterys“ fotografijos

Kai pasaulyje, anot 2010 m. atlikto tyrimo „The Real Truth About Beauty: Revisited“, gražiomis save laiko tik 4% moterų, „Mes. Moterys“ tartum siūlo prisiminti, kad kūnas nėra moters grožio rodiklis, o išvaizda – laimės garantas. Vis dėlto visos trys parodos organizatorės telpa į vadinamojo šių dienų grožio etalono rėmus. Kiek pati esi patyrusi savo grožio įtaką sėkmei? O gal, būdama graži, taip pat randi dėl ko kompleksuoti? 

Tai žinoma, juk nepasitenkinimas savo kūnu yra diegiamas nuo mažens: reikia gėdytis, slėpti, o vėliau pradedam stengtis kažkaip atrodyti – kažkaip, kaip priimtina pagal grožio kanonus. Aš asmeniškai esu mažo ūgio. Todėl tikrai neatitinku gražios moters standarto. Grožio įtakos sėkmei niekada nepatyriau. Aš nesu viena iš tų apdovanotų moterų. Bet aš patyriau bendravimo, įsiklausymo, pozityvumo, sunkaus darbo įtaką savo sėkmei. 

Ką tau reiškia (tavo) kūnas? 

Mano kūnas man yra vis dar mįslingas reiškinys. Aš juo džiaugiuosi, jis man suteikia formą, ir aš galiu prisiliesti, apkabinti mylimus žmones, patirti malonumą ir skausmą. Bet kūnas – tai tokia „loaded“ sąvoka. Ar mūsų kūnai priklauso mums? Kartais abejoju, ypač moterų atžvilgiu. Moters kūnas – tai tarsi nuolatinė kovos vieta: tarp tradicijos ir modernybės, tarp religijos ir sekuliarumo… Taip ilgai moteris buvo vaizduojama mene kaip pasyvus ir dažniausiai nuogas pasigėrėjimo objektas vyrui – šeimininkui. Aišku, viskas jau labai pasikeitė. Bet Lietuvoje trūksta tokių projektų, kaip mūsiškis. Na, bent man taip atrodo. 

Visuomenės spaudimas tilpti į normas liečia ir kitą lytį. Juk ne vienas vyras tyliai kenčia žinodamas, kad „tikras“ vyras neturėtų jaudintis dėl savo išvaizdos. Turėti kūno sampratos problemų reikštų grėsmę jų vyriškumui. „Mes. Moterys“ – emociškai puiki, reikalinga paroda-projektas. Tačiau kyla klausimas, kodėl akcentuojamos tik moterys? 

Norėtųsi, kad vyrai išdrįstų apie tai prakalbėti patys. Aš kalbu apie tai, su kuo geriausiai identifikuojuosi. Noriu padėti moterims. Toks mano tikslas.  

Neringa Rekašiūtė. Tomo Lukšio nuotr.

Neringa Rekašiūtė. Tomo Lukšio nuotr.

Studijavai ir gyvenai Londone. Ar teko susidurti su šia tema už Lietuvos ribų? Ar manai, kad kūno recepcija ten kažkaip skiriasi? Tavo manymu, kiek paroda aktuali būtent Lietuvos moterims? 

Ši tema aktuali Vakarų pasauliui. Neseniai skaičiau tyrimą, teigiantį, kad musulmonės moterys turi daug pozityvesnį savo kūno suvokimą negu mes. Galbūt taip yra dėl to, kad kūnas ten nėra toks sureikšminamas. Kita vertus, Iranas vadinamas nosies plastinių operacijų sostine. Pridengti plaukai išryškina veido bruožus. Tad nepasitenkinimas savo kūnu turbūt yra universalus dalykas.

Tavo pačios herojai, kurių turiniu, o ne forma žaviesi? 

Žaviuosi menininkėmis Ana Mendieta, Frida Kahlo, Marina Abramovic, Yayoi Kusama, fotografėmis Mona Kuhn ir Newsha Tavakolian. Šiuo metu tai – kertinės mano etapo menininkės. 

Ar ateityje visos trys žadate imtis panašių projektų? O gal pati turi naujų idėjų? 

Tikrai taip. Šiuo metu dirbu ties projektu „Islamas Lietuvoje“. Ten irgi bus labai daug moterų. O su Beata irgi esame sumaniusios naują projektą, kurį po truputį judiname. Šis bus daug daugiau jėgų ir laiko reikalaujantis – mūsų temos tampa sudėtingesnės. 

Paroda „Mes. Moterys“ nuo lapkričio 10 d. iki gruodžio 10 d. veikia Vilniaus kino teatre „Pasaka”.

3 komentarai

Parašykite komentarą