Apie kūrybą gyvenime ir gyvenimą kūryboje

Liepą Klaipėdoje buvo atidarytos net trys Vyto Karaciejaus personalinės parodos. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos galerijoje „13 L“ buvo galima apžiūrėti vieną svarbiausių autoriaus fotografijos ciklų „Smėlio legenda“ (1994–2010), Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje iki rugsėjo pradžios veikė jo studijų metais (1973–1974) tušu nupieštų piešinių ekspozicija. Kol kas paskutinis fotomenininko darbų ciklas „LDK buvimo ženklai“ (2016–2018) eksponuotas Pilies muziejuje (MLIM).

Renginių metu pristatytas ir naujausias V. Karaciejaus fotografijų albumas „Jutimai“ (sud. D. Ruškienė, V. Karaciejus, išleido „Druka“), konkurse „Klaipėdos knyga 2020“ pelnęs gražiausios knygos apdovanojimą. Visa tai – puiki proga retrospektyviai apžvelgti uostamiesčio vizualiuoju metraštininku tituluojamo fotomenininko kūrybą.

Mato ir vaizduoja grožį

Į Klaipėdą V. Karaciejus atvyko beveik prieš pusšimtį metų ir jau tada atsivežė nemenką meno pasaulio pažinimo bagažą. Nuo pat vaikystės jis piešė, tapė, netruko ir artimiau susipažinti su fotografija. Nors jaunystėje planavo tapti dailininku, aplinkybės klostėsi taip, kad vis daugiau laiko praleisdavo pasaulį stebėdamas pro fotoaparato ieškiklį. Be abejonės, tam turėjo įtakos ir naujos pažintys. Pirmaisiais jo mokytojais, supažindinusiais su fotografijos pagrindais, buvo lyrikas, romantikas Rimantas Dichavičius ir taikomosios fotografijos pradininkas Lietuvoje Povilas Karpavičius. Šių fotomenininkų įtaka, jų požiūris į fotografiją tiek estetiniu, tiek technologiniu atžvilgiais V. Karaciejaus kūryboje jaučiama iki šiol. Narystė Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, atsakingojo sekretoriaus pareigos ką tik įsteigtoje Klaipėdos sekcijoje (dabar – Klaipėdos skyrius) padėjo jam įsitvirtinti ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos fotografijos lauke. Atvėrė parodines erdves ir tuometėje Sovietų Sąjungoje.

Apžvelgiant ligšiolinę V. Karaciejaus kūrybą, akivaizdu, kad fotografuodamas jis niekada nefokusavo savo dėmesio į sociumo problemas. Nematyti čia nei visuomenės skaudulių, nei paties autoriaus dramatiškų atsivėrimų. Klaipėdietis fotomenininkas niekada nevaikščiojo socialiniais paribiais, nepersekiojo su savo fotoaparatu benamių, nesilankė pas degraduojančius ar skurstančius žmones, netykojo nei budelių, nei aukų. Jo fotografija, sakytum, apeidavo visas temas, kurios galėjo sudrumsti harmoningą, beveik idilišką, šiek tiek melancholišką jo pasaulį. Šio autoriaus darbuose neaptiksime nieko panašaus į tai, kas galėtų sukelti neigiamas emocijas. Tokio turinio jis nefiksavo, nekonstravo savo kūriniuose, nesvarbu, kad ir kas tai būtų – realistiški vaizdai ar visiškai perkurta tikrovė. V. Karaciejus visur ne tik matė, bet ir vaizdavo grožį. Skirtingose vietose ir situacijose įvairiais pavidalais pasireiškiančias, bet lygiai taip pat vertingas jo apraiškas. Grožio prisipildo fotografo fiksuojamas miestas. Visomis savo spalvomis išsiskleidžia miškuose, laukuose, pajūryje ir smėlynuose. Juo spindi ir fotografuojamų žmonių veidai.

Estetas, siekiantis kokybės

V. Karaciejus neabejotinai yra estetas. Fotografinio vaizdo meninį suvokimą kažkada perėmęs iš R. Dichavičiaus, ilgainiui jį subrandino iki labai aiškiai artikuliuoto vizualaus pranešimo. Fiksuodamas bet kokią informaciją, šis autorius siekia pateikti ją kuo estetiškiau. Visa vaizdo sąranga jo fotografijoje orientuojama į estetines kategorijas. Kiek joje lieka autentiškumo ir kiek vaizdas pasipildo subjektyvizuotomis įžvalgomis, jau kitas klausimas. Tačiau akivaizdu, kad, rinkdamasis bet kokią temą, bet kokį objektą ar subjektą, grožį V. Karaciejus konstruoja visuotinai priimtinomis sąvokomis. Todėl jo fotografinė kalba lengvai suvokiama ir priimama, būtent to jis ir siekia.

Kitas šio fotografo kūryboje ne mažiau reikšmingas momentas, kurį akcentuoja ir pats autorius, – fotografijos atspaudo kokybė. Kūryba, V. Karaciejaus teigimu, turi prasidėti nuo labai gero amato išmanymo. Tik tada, anot jo, kai nevaržo amato dalykai, atsiranda gebėjimas laisvai kurti ir rutininis darbas tampa emocijomis, dvasios švente, dalele, pakylėta nuo kasdienybės, taip pat ir nuo paties amato. Būtent tokį autoriaus požiūrį į fotografiją jam įskiepijo P. Karpavičius. O ir vėliau aplinkybės susiklostė taip, kad tam tikras kokybės pamokas jis gavo dirbdamas Lietuvos jūrų muziejuje iš tuomečio muziejaus vadovo Aloyzo Každailio. Todėl ir dabar V. Karaciejus fotografijoje pirmiausia siekia aukšto techninio lygio, nuolat tobulina įvaldytas technikas ir noriai eksperimentuoja su naujomis, šiandieninėmis technologijomis. Taip per daugybę metų nuo analoginės fotografijos buvo nukeliauta iki skaitmeninių manipuliacijų, nuo šviesai ir chemikalams jautraus fotopopieriaus – iki sintetinės drobės. V. Karaciejui visada buvo svarbu, kad jo fotografija būtų ištobulinta, užpildyta iki pat kraštų tiek formos, tiek turinio požiūriu, kur profesinis meistriškumas lieka kaip garantas, užtikrinantis meninę fotografijos kokybę.

Peizažo meistras

V. Karaciejus fotografijoje pirmiausia atsiskleidė kaip urbanistinio peizažo meistras, Klaipėdą vaizdavęs tik iš dalies realybės padiktuotomis formomis, nes čia pat vaizdą koreguodavo kruopščiai atrinktais pačios tikrovės dėmenimis. Todėl jo Klaipėda – jau kitokia, atitrūkusi nuo turistinio atviruko, įprastų reprezentacinio vaizdo konstravimo principų. Šis miestas – paslaptingas ir neapčiuopiamas, su ūkų tirpdomais statinių siluetais, kintantis nuo mažiausio šviesos blyksnio anksti rytą ar temstant, kai žibintų šviesos liežuviai slysta senu grindiniu kur ne kur užgriebdami namų sienas. Klaipėda V. Karaciejaus fotografijoje dar neprisipildžiusi gyvybės, nepabudusi arba jau pradėjusi grimzti į snaudulį. Čia nelieka žmogaus, nors jo buvimas kažkur netoliese jaučiamas nuolat. Tokie autoriaus sprendimai leidžia išvengti kasdienės rutinos įspūdžio ir miestą parodo kaip savarankišką organizmą, nepaisant istorinių aplinkybių ir kitų peripetijų, išsaugojusį ryškų savotiško atsiskyrėlio, tūnančio mįslingoje vienumoje, charakterį. Modernios architektūros ir senieji pastatai, kaip ir Danės krantinė, tiltai paukščiais nusagstytais turėklais, aštriabriauniai laivų korpusai, viskas čia – vienodomis sąlygomis – skendi ūkų įslaptintose teritorijose ar jų atvaizdą deformuojančiuose vandenų raibuliuose. Fotografijoje išsaugodamas pakankamą kiekį informacijos, V. Karaciejus formuoja labai savitą uostamiesčio atmosferą. Be jokių papildomų aiškinimų galima suprasti, kad tai – miestas, kuriame beveik visus metus tvyro tiršta drėgmė, oras svaigiai gaivus, o dažni vėjai neleidžia pamiršti netoliese banguojančios jūros.

V. Karaciejus pelnytai laikomas Klaipėdos metraštininku, puikiai užčiuopiančiu miesto pulsą ir taikliai įvaizdinančiu jo būtį, tačiau pats visada teigė, kad svarbiausia jam yra gamta. Artimą ryšį su ja nuo pat vaikystės fotomenininkas išsaugojo ir atvykęs gyventi į miestą. Panašu, kad tai – prigimtinė V. Karaciejaus erdvė, kurioje jis puikiai jaučiasi ir kaip žmogus, ir kaip kūrėjas. Pajūrio peizažas, jūra, kopos neabejotinai užima svarbiausią vietą V. Karaciejaus kūryboje. Fotografuodamas gamtą, kaip ir urbanistinio peizažo atveju, savo dėmesį jis koncentruoja į taikliausiai akimirkos nuotaiką charakterizuojančius vaizdus. Todėl neretai leidžia sau pažeisti tradiciniam peizažui būdingą vaizdo sąrangą. V. Karaciejaus fotografijoje – upės ir jūros vandenys, bangos, įspūdingoje kovoje intensyviai talžančios betoninius bangolaužius ar kitas kliūtis, trukdančias joms pasiekti krantą. Kitur jūros vandenys šiek tiek aprimsta, atsitraukia, bet vis dar kunkuliuoja savo sūkuriuose, susipriešinančiose bangų kryptyse. Ir čia tiesiog jauti jūros trauką horizonto link, kur ji pasibaigia ir prasideda dangus. O jis – jau paukščių, tankiai siuvančių debesis, stichija. V. Karaciejaus jūrą ne tik matai, bet ir girdi griausmingą ošimą, sumišusį su kirų klyksmu, jauti jos sūrų vandenį burnoje ir stiprius vėjo gūsius, nubloškiančius į kadro pakraštį ne tik neatsargius paukščius, bet ir kasdieniškas mintis.

Kopos ir portretai

Gamta V. Karaciejaus fotografijoje subtiliomis ir kartu turtingomis išraiškomis atsiskleidžia ne tik marinistinės tematikos darbuose. Atskirą ciklą sudaro kopų tema. Jį autorius fotografavo daugiau nei 15 metų. V. Karaciejus vienas iš pirmųjų Klaipėdos krašte neįprastai parodė šias smėlio kalvas, fiksuodamas jas ne tradiciškai, kaip peizažą, o atskleisdamas jų monumentalumą ir skulptūriškumą. Savo fotoaparato objektyvą nukreipdamas tai į mikroskopinę smiltį, tai į įspūdingų mastelių vėjo suformuotus darinius, tai į beribes erdves, jis bandė išsiaiškinti šio unikalaus reiškinio esmę. Dirbdamas čia, V. Karaciejus skubėjo fiksuoti pirminio impulso inspiruotus vaizdus, mainais gaudamas įvairialypį ir daugiaprasmį vaizdą. Kai kada jis išryškindavo tam tikrą fragmentą, akcentuodavo netikėtą detalę, kartais įprastu vidutiniu planu peržvelgdavo plačius ir vaizdingus smėlio masyvus. Taip formavosi naujas kopų matymas, tačiau ir dabar buvo akcentuojama dekoratyvioji landšafto pusė. Spalvotoje autoriaus fotografijoje nubalusios kopos, patamsėję jų ruožai keičia įprastas gamtos spalvas, klaidindami ieškant pirminio atpažįstamumo. Įdėmus žvilgsnis į kruopščiai vėjo supūstas formas mezga asociacijas, užuominas į materialius žmogaus, o ne gamtos sukurtus objektus. Tačiau visuomet lieka akivaizdu, kad pagrindinis šio kūrinio scenarijaus autorius – gamta, režisierius – šviesa, o fotografas – aktorius, įkūnijantis jam patikėtus vaidmenis. V. Karaciejaus vaidmuo čia organiškai susijęs su juo pačiu, todėl puikiai tiko jo kūrybinei raiškai ir šia tema padėjo jam atsiskleisti kaip ypatingą įžvalgą turinčiam kūrėjui.

Šiek tiek vėliau V. Karaciejaus fotografijoje įsitvirtino portreto žanras. Puikiai suvokdamas čia gyvenančių žmonių svarbą miestui, jo istorijai, jis savo archyve sukaupė šimtus uostamiestyje kuriančių ir dirbančių klaipėdiečių portretų, taip gerokai praturtindamas jam brangaus miesto paveikslą. Tai – realistiškos kasdienybės akimirkos iš rašytojų, teatralų, dailininkų, kapitonų ir kitų žmonių gyvenimo, dažniausiai kadre suformuojant aiškias nuorodas į jų profesinę veiklą. V. Karaciejus jau seniai įrodė, kad geba būti visoks: jautrus ir atidus stebėtojas, įgudęs vaizdų manipuliatorius, taiklus reportažo kūrėjas ar objektyvus dokumentalistas. Nors nemažai jo sukurtų portretų yra surežisuoti, tai nesutrukdo fotografui pasiekti tikrumo, atpažinti ir užfiksuoti būdingiausias portretuojamųjų išraiškas. Jo herojai – panirę į apmąstymus, sustingę prieš vaidmenį, patogiai įsitaisę krėsle ar draugiškai žvelgiantys į objektyvą. Visi šie žmonės – pažįstami, artimi, mylimi ir niekada nematyti, kaip ir skirtingos miesto vietos, pastatai, pateikiami tomis pačiomis sąlygomis, su ta pačia autoriaus atida ir įžvalga.

Laiko sandūros

Prieš kelerius metus, 2016-aisiais, V. Karaciejus trumpam atsitraukė nuo jam įprastų temų ir atsigręžė į šalies istoriją. Tai susiję su jo kelione į Vakarų Baltarusiją, turint tikslą aplankyti išlikusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis, rezidencijas ir jų liekanas. Tai inspiravo jį naujam fotografijų ciklui, kuris ir pristatė Lietuvos didybę liudijančius istorinius objektus, ir, pridėjus šiandieną liudijančių elementų, įvaizdino praeities ir nūdienos sandūras.

Gerai apgalvoti autoriaus sprendimai pernelyg realistiškam turiniui tikslingai suteikė mistifikuotą laiko atstumo įspūdį. Architektūra, buvę didingi statiniai ar šiandien stūksantys griuvėsiai papildyti nedideliais, kartais vos pastebimais gyvybės ženklais: žaliuojančia žole, medžiais, balandžiais. Nespalvotus pozityvus perklodamas su spalvotais, vaizdą dėliodamas iš dviejų ar trijų sluoksnių, fotomenininkas įžiebė šiems griuvėsiams gyvybės, sukūrė kažką panašaus į judesį, laipsnišką vaizdų kaitą ir taip fotografiniam vaizdui suteikė gylio. Manipuliuota ne tik spalvomis, tokie realybės iškarpų persidengimai papildė vienas kitą tiek formos, tiek turinio atžvilgiu, istorinius faktus pratęsdami iki nūdienių apmąstymų. Taip įspūdingoje Puslovskių rezidencijoje Kasavoje pro langą ištryško ne šviesos, o žydros upės srovė. O Naugarduke ant didžiulės kalvos išlikusias Vytauto Didžiojo pilies dalis sujungė galingas saulės šviesos srautas. Gali būti, kad būtent taip atrodo ta akimirka, kai praeitis visa savo jėga įsilieja į dabartį ir ateina suvokimas. Buvusio, esamo ir tam tikru požiūriu būsimo laiko.

Dabar jau galima teigti, kad V. Karaciejui pavaldžios kone visos ir gyvenimo, ir laiko formos. Šiandieninių technologijų įgalinti vaizdo manipuliavimo triukai tik dar labiau paryškina autoriaus minčių vingius ir liudija jį esant nuolat ieškantį, drąsų eksperimentatorių. Kita vertus, kad ir perkurdamas tikrovę, ją vienaip ar kitaip modifikuodamas, jis visuomet lieka ištikimas jį dominančioms būties, laikinumo, tikrovės ir fikcijos santykio temoms. Visos jos susipina paslaptingo, kasdieniško ir šventiško miesto akimirkose, skirtingus metų laikus iliustruojančiuose gamtos peizažuose, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių veiduose, net primirštoje šalies istorijoje. Jo fotografiniai pranešimai skaidrūs, be posluoksnių ar itin sunkių minčių. Jis nevengia transliuoti grožio įprastomis sąvokomis ir visiškai nesibaimina dėl to, kad tai gali nuskambėti nuobodžiai ar banaliai. V. Karaciejus kitiems duoda tai, ko reikia jam pačiam. Jis kuria šviesą.

DURYS / 2021 rugsėjis / Nr. 9 (93)