Mados istorijos užrašai: safario stilius

Panteros, leopardai, tigrai ir kiti Pietų Azijos ir Afrikos Savanos plėšrūnai buvo tai, dėl ko XX amžiaus aristokratai ir nuotykių ieškotojai sukardavo tūkstančius kilometrų motoriniais lėktuvais, laivais, džipais, kupranugariais ir drambliais tam, kad juos ne tik pamatytų, bet ir sumedžiotų. Neįtikimai išpopuliarėjęs didžiajame kino ekrane po tokių filmų kaip „Tarzanas“, „Džiunglių Džimas“, „Mano Afrika“, laukinis safaris ir atitinkamo stiliaus kostiumas neliko nepastebėtas garsiausių pasaulio dizainerių.

Jis pateko ne tik į kostiumo dizaino istoriją, bet ir į architektūrą bei suformavo afrikietiško safario interjero stilių.

Legendinis prancūzų dizaineris Yvesas Saint Laurentas 1970-aisiais taip išpopuliarino safario švarkus, kad šie tapo karščiausia septintojo dešimtmečio mados tendencija. Pati Anglijos Karalienė Elžbieta II dar 1961-aisiais, safario Indijos provincijoje metu, karališkosios šeimos fotografų buvo užfiksuota šalia egzotiško medžioklės laimikio – nudobto tigro – vilkinti safario stiliaus švarką. Netrukus švarkai įsitvirtino mados industrijoje kaip unisex garderobo dalis. Juos dėvėjo ir vyrai, ir moterys, ir net ne džiunglėse ar Afrikos savanų platybėse, o tiesiog miestų gatvėse, pradedant Paryžiumi, baigiant Niujorku.

Karalienė Elžbieta II Indijoje

Tai laikai, kai safarių dalyviai „plėšdavo“ populiariausias cigaretes pasaulyje „Camel“, įpakuotas į legendinio dizaino pakuotę su kupranugariu ir piramide bei palme fone – vaizdu, atkeliavusiu tiesiai iš 1980 m. amerikiečių rašytojo Tomo Robbinso novelės „Still Life with Woodpecker“ viršelio. Išties šis laikotarpis buvo persismelkęs mada, įvairių prekinių ženklų kultu ir Vakarų pasaulį užkariaujančia popkultūra, kuri, nepaisant paviršutiniškumo, iš esmės turėjo labai teigiamą reikšmę dizaino kultūrai kaip šios srities industrijos variklis.

Maskuojamasis kostiumas ir nuotykių ieškotojai

Tradicinį safario stiliaus kostiumą sudaro maskuojančių chaki atspalvių drabužiai: diržu sujuosiamas švarkas su antpečiais ir užsegamomis kišenėmis su kniedėmis, taip pat kelnės arba šortai, auliniai surišami batai, legvas šalmas arba skrybėlė su smakro dirželiu ir metaline sagtimi, prie jų dar gali būti derinami įvairių laukinių gyvūnų odos elementai arba imitacijos, o taip pat ir tokie funkciniai aksesuarai, kaip oda aptrauktos gertuvės su dirželiais, pakabinami žiūronai, akiniai su odiniais apvadais ir kt.

Safario kostiumo istorijos pradžia siekia dar ankstesnius laikus nei septintasis dešimtmetis. Safario kostiumas buvo sukurtas britų karinėms sausumos pajėgoms – tolimųjų kolonijų užkariautojams, dėl to kartais šis stilius dar vadinamas ir kolonijiniu stiliumi, ypač kai kalbama apie architektūrą. Tik vėliau safario stilių išpopuliarino britų ir kitų Vakarų šalių nuotykių ieškotojai. Įdomu tai, kad dar XIX a. amžiaus pabaigoje, o taip pat ir tarpukariu, kelionės po Afriką ir laukinio žemyno užkariavimo nuotaikos buvo populiarios net tarp lietuvių aristokratų bei inteligentų.

Pavyzdžiui, lietuviškas šaknis turintis lenkų rašytojas, kilęs iš gan neįprastos totorių bajorų giminės Henrikas Senkevičius (beje, 1905 m. gavęs Nobelio literatūros premiją ir tapęs šeštuoju ja įvertintu rašytoju), dar 1891 m. keliavo po Afriką ir aplankė tuo metu kultinį archeologų maršrutą sudariusius Egiptą ir Zanzibarą. Tuo laikotarpiu archeologija, kaip ir safaris, buvo tam tikra mada, kuria mėgavosi nuotykių ir atradimų ištroškę vakariečiai.

O štai garsus lietuvių keliautojas ir geografas, Lietuvos geografų draugijos prezidentas Kazys Pakštas, 1930–1931 m. laivu keliavęs aplink Afriką, net nusprendė įkurti lietuvių koloniją Madagaskare. Nors šis utopinis planas niekada nebuvo įgyvendintas realybėje, teatro režisieriai Rimas Tuminas ir Arvydas Dapšys  įgyvendino jį teatro scenoje – 2004 m. statytame spektaklyje „Madagaskaras“ pagal dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, kurioje pasakojama apie utopinę idėją įkurti Lietuvos koloniją egzotiškoje saloje.

Safaris kyla į mados olimpą

Nuo 1950-ųjų safari stilius pradėjo plisti kasdienėje aprangoje ir prie to neišvengiamai prisidėjo žymūs menininkai, pavyzdžiui, jį labai mėgęs rašytojas Ernestas Hemingway‘us. Safario kostiumas taip pat labai išpopuliarėjo tarp fotoreporterių, fotografų, operatorių ir režisierių, kuriems jis tapo patogia darbine uniforma filmuojant ir fotografuojant ne studijoje.

1970-aisiais safari stilius pasiekė prêt-à-porter mados olimpą, ir buvo populiarus ne tik Europoje, Amerikoje, bet ir Australijoje, o pavyzdžiui, Indijoje safario kostiumas tuo metu net buvo dėvimas kaip verslo apranga. Žinoma, kone labiausiai dėl tokio safario kostiumo populiarumo yra kalti prancūzų mados dizaineriai – jau minėtas Y. S. Laurentas ir Tedas Lapidus‘as, kuris safario kostiumą pakylėjo iki haute couture (liet. aukštosios mados) ir buvo pirmasis, ant moteriškų drabužių uždėjęs militaristinius antpečius.

Tuo tarpu 1967 m. Y. S. Laurentas, įkvėptas Marakešo ir visos Afrikos kultūros, pristatė pirmąją kolekciją su Afrikos primityviojo meno motyvais, o po metų sukūrė ir šios kolekcijos tęsinį bei pirmuosius safario stiliaus švarkus, kurie atsidūrė kultiniame mados žurnale „Vogue“. Pagrindiniu safario reklaminiu veidu tapo garsus to laiko modelis Veruschka, kilusi iš Karaliaučiaus. Aštuntajame dešimtmetyje safario kostiumą toliau populiarino aktorius Rogeris Moore‘as, vilkėjęs jį keliose iš eilės „Džeimso Bondo“ serijose. Vėliau safaris išėjo iš mados, tačiau, pasirodo, tai buvo tik laikinas reiškinys…

Sugrįžimas ir ukrainiečių agentė Spalko

Cate Blanchett

Safaris į madą sugrįžo Australijoje ir vėlgi didžiojo kino bei mados dizainerių dėka. Prieš keletą metų aktorė Cate Blanchett, suvaidinusi kietąją ukrainiečių agentę, brangenybių medžiotoją Iriną Spalko filme apie Indianą Džounsą, vėl priminė apie safario stilių. Po filmo premjeros ji, vilkėdama modernų safarį, nusifotografavo garsiosios mados fotografės Annie Leibovitz fotosesijoje „Vanity Fair“ žurnalui, o netrukus ant mados sostinių podiumų pabiro ir modeliai, vilkintys safario stiliaus drabužius.

Modernizuotą safario tendenciją į mados savaites ir fast fashion (liet. greitoji mada) parduotuves sugrąžino ir šiuolaikiniam miestiečiui adaptavo „Michael Kors“, „Max Mara“, „Dsquared2“, „Missoni“ ir daug kitų garsių mados namų. Laukinė Afrika su safario elementais tebėra aktuali 2014 metų mados tendencijų dalis, tačiau dar įdomiau tai, jog šiemet ji veržiasi ir į interjerus. Afrikietiškas safaris – viena iš pagrindinių šio sezono dekoro tendencijų.

Iliustracijos: „Banana Republic” žurnalas, Vogue.it, Scanpix