Daiktų evoliucija: viešos kėdžių istorijos

Daiktas, ant kurio kasdien įkurdiname sėdimąją, ne visada buvo toks genialiai paprastas kaip oldskūlinė rusiška taburetė (o iš tikrųjų suomiška!) ar šiandienos tendencija – sulankstoma IKEA kėdutė už kem litų.

Praeityje liko rūstūs laikai, kai ne kiekvienas varguolis galėdavo padėti savo užpakalį ant kėdės. Ši evoliucionavo ir keitėsi taip pat dažnai, kaip keitėsi laikmetis ir žmonių gyvenimo būdas. Kaip funkcinis baldas, ji žinoma dar nuo Senovės Egipto bei Antikos laikų, ir šimtmečius buvo nepaprastai puošnus kūrinys, skirtas tik kilmingųjų sėdynėms. Mums įprastas formas kėdė įgavo tik XVIII amžiaus pabaigoje, o XIX amžiuje tapo preke, gaminama pramoniniu būdu ir prieinama kiekvienam.

Nuo baroko iki art deco

[nggallery id=164]

Baroko laikais, t. y. XVIII amžiuje, susiformavo daugelis dabartinių klasikinių kėdžių formų. Pavyzdžiui, apie 1750 m. Anglijoje vietos baldininkas Thomas Chippendale davė pradžią vadinamajai Čipendeilo (angl. Chippendale) stilistikai. Tai anglų baroko ir prancūzų rokoko mišinys. Šio stiliaus kėdės, lyginant su pirmtakėmis – sunkiomis gotikinėmis ir renesansinėmis kėdėmis, – buvo lengvesnės ir praktiškesnės, tačiau jos nestokojo ir dekoro: dramblio kaulo inkrustacijų, prancūziškos aplikė (užlydytu sidabro sluoksniu), paauksuotų detalių, o gaminamos dažniausiai buvo iš riešutmedžio ir tuo metu novatoriškos medžiagos – raudonmedžio.

Tuo metu Prancūzijoje išpopuliarėjo barokinės ir rokokinės kėdės ir vadinamasis Boulio stilius, kurio pradininkas – karaliaus Liudviko XIV rūmų baldininkas André-Charlesas Boulle‘is. Tai labai puošnios kėdės, dažniausiai iš raudonmedžio ar juodmedžio, masyvių proporcijų, tačiau sąlyginai lengvos, nors ir gausiai inkrustuotos įvairiomis medžiagomis bei aptrauktos pikė – šilko audiniu su reljefiniu raštu. Kiek vėliau, jau karaliaus Liudviko XVI laikais, pradėti gaminti ir dar puošnesni, ampyro stiliaus krėslai – bergère, kuriuos gamino garsus prancūzų baldininkas Pierre-Antoine Bellangé, dirbęs pačiam imperatoriui Napoleonui.

XIX amžiuje kėdės ėmė paprastėti ir dar labiau lengvėti. Tam didelės įtakos turėjo visame pasaulyje paplitęs Meno ir amatų (angl. Arts and Crafts) judėjimas, pradėjęs visiškai naują kėdžių erą, vardu art deco. Ko gero, pačia populiariausia XIX amžiaus kėde galėtume vadinti vokiečių dizaino pionieriaus Michaelio Thonet 1859 m. sukurtą baro kėdę darbiniu pavadinimu „Nr. 14“, kuri buvo gaminama serijiniu būdu ir paplito tiek visuomeniniuose interjeruose, tiek  namų ūkiuose. Be to, ji yra gaminama iki šiol. Dizaino istorikai šią lenkto medžio kėdutę net vadina kėdžių kėde. Vien iki 1930 m. buvo pagaminta net 50 mln. šio modelio vienetų.

Modernizmo era

[nggallery id=165]

Tokio didelio kėdžių modelių pasirinkimo, kokį žmonėms padovanojo XX amžius, istorijoje niekada nebuvo.

Pirmieji modernistai daugiausiai buvo vokiečiai bei olandai, ir būtent jie siejami su modernių kėdžių eros pradžia. Pavyzdžiui, dizaineris Josefas Hoffmannas 1910 m. pristatė lakoniškų tiesių linijų kubo formos odinį fotelį „Kubus“, kuris tapo ikona ir iki šiol yra mėgstamas erdvių svetainių baldas.

Tuo metu pradėjo populiarėti ir olandų dizainas. 1918 m. dizaineris Gerritas Rietveldas pristatė lakuoto medžio kėdę su ranktūriais „Red and Blue“, o 1934 m. revoliucingąją „Zig Zag“ – tai minimalistinio dizaino Z raidės formos medinė kėdė be kojų, kurios stabilumą užtikrina pati jos forma. Dabar šias, beveik prieš šimtmetį sukurtas, kėdes gamina puikiai žinoma italų dizaino kompanija „Cassina“.

Tarpukariu Vokietijoje susiformavo griežtas ir šaltas modernizmas – kultinis Bauhaus stilius, kuriam būdingos itin lakoniškos formos ir šalto metalo konstrukcijos. Neblogas šio laikotarpio pavyzdys – vengrų architekto Marcelio Breuerio kėdė „Wassily“ (1925 m.), tapusi modernizmo klasika.

3-4 dešimtmečiai yra siejami ir su skandinaviško dizaino revoliucija. Tai legendinio suomio Alvaro Aalto, žmogaus, padovanojusio pasauliui ne tik daug įdomių baldų ir architektūrinių sprendimų, bet ir bene paprasčiausią kėdės versiją – keturkoję taburetę, laikai. 1932 m. pristatyta kaip funkcionalizmo pavyzdys, suomiška taburetė darbiniu pavadinimu „60“ įgavo daugybę adaptacijų bei spalvų ir gali būti laikoma tiesiog visų taburečių motina. Dabar originalius šios kėdutės modelius gamina suomių kompanija „Artek“.

Postmodernizmas ir kosmosas

[nggallery id=166]

XX amžiaus 5-tajame dešimtmetyje dizainas ėmė darytis plastiškesnis ir gerokai įvairesnis. Išmušė amerikietiško dizaino kėdžių valanda. Charlesas ir Ray Eamesai – ryškiausias šio laikotarpio ir dizaino istorijos apskritai duetas.

Jie kėdes privertė tapti lankstesnes tiesiogine prasme, mat eksperimentavo lankstydami tiek medį, tiek kitas medžiagas, suteikdami įprastam interjero atributui naujus siluetus. Taip išpopuliarėjo organiškų formų dizainas, kurį simbolizavo Eamesų kėdė „Plywood Lounge“ (1946 m.), neretai vadinama žymiausia 5-ojo dešimtmečio kėde.

Netrukus pasaulį išvydo ir dar vienas Eamesų kūrinys – kriauklės formos kėdė „Fibreglass“ (1948 m.), pagaminta iš tvirto stiklo pluošto. Vėliau pasirodė pačių įvairiausių šio modelio spalvų ir tekstūrų variantų, net ir ekstravagantiška, auksiniu laku padengta supamoji kėdutė „Golden Eames Rocking“.

Beje, pirmosios supamosios kėdės su medinėmis pavažomis pasirodė taip pat Amerikoje dar XVIII amžiuje (vadinamieji Bostono krėslai) ir labai paplito Anglijoje, kur iki šiol yra vadinamos Vindsoro kėdėmis. Originalius Eamesų kėdžių modelius dabar gamina garsioji kompanija „Vitra“, įkurta 1950 m. Šveicarijoje. Jos kolekcija aprėpia pačias garsiausias pokario kėdes, lėmusias tolimesnę šio baldo evoliuciją.

6-asis dešimtmetis tapo ne tik „Vitra“, bet ir daniško dizaino aukso amžiumi. Štai 1958 m. danų architektas ir dizaineris Arnė Jacobsenas pristatė legendinę kėdę-kiaušinį, kuri buvo sukurta „Radisson SAS“ viešbučio Kopenhagoje užsakymu, bet netrukus pradėta gaminti serijiniu būdu ir paplito pačiuose įvairiausiuose intejeruose.

„Vitra“ kartu su kita danų dizaino legenda, ryškiausia 6-ojo dešimtmečio dizaino figūra – danu Verneriu Pantonu, išleido visą ikonų seriją: plastikinę S raidės formos kėdę „Panton“, kankorėžio formos „Cone“ ir galiausiai širdies formos kėdę „Heart“, įkvėptą popkultūros ir peliuko Mikio…

O štai 7-ajame dešimtmetyje kėdės, kaip ir daugelis kitų interjero elementų, įgavo kosmines formas. Tarpgalaktinės erdvės užkariavimo laikotarpiu futuristinis stilius populiarėjo kone visose gyvenimo srityse – visi dizaineriai bei jų gerbėjai troško į savo namus įsinešti dalelę kosmoso. Prasidėjo garsiojo suomių dizainerio Eero Aarnio kėdžių-burbulų era. 1963 m. jis futurizmo gerbėjams padovanojo kėdę-kamuolį „Ball“, o kiek vėliau ir visiškai permatomą, pakabinamą burbulą-kėdę „Bubble“.

Biurų era

[nggallery id=167]

 

Lygia greta su kosminiu ir organišku dizainu vystėsi ir kitoks – ergonomiškas – dizainas, be to, pradėta mąstyti ne tik apie kėdžių pavidalą, bet ir apie jų techologiją, baldo santykį su žmogaus kūnu.

Revoliucingojo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje pasaulyje buvo tiek daug biurų ir juose dirbančių žmonių, kad atėjo laikas tikrai rimtai apsvarstyti biuro kėdės patogumą. Dar 1956 m. jau minėtas Eamesų duetas labai pagerino biurų darbuotojų gyvenimą sukūręs legendinį kėdžių duetą „Eames Lounge Ottoman“. Tai itin komfortiški, oda aptraukti krėslai su ratukais, skirti sunkiai plušančio „ofisinio“ poilsiui. Šie krėslai yra gaminami iki šiol.

1970 m. ergonomika tapo labai svarbiu projektavimo aspektu. Gaminant kėdes pradėti naudoti ratukai, kėdžių atlošai ir sėdynės aukštis tapo reguliuojami, buvo įdiegti porankiai. Kėdės tapo estetiškos, bet labai paprasto dizaino, ir, žinoma, atitinkančios bendruosius ergonomikos reikalavimus. Ko gero, labiausiai nusipelnęs žmogus šioje srityje yra amerikietis Hermanas Milleris, visą gyvenimą kūręs būtent biuro baldus. Jo kompanijos 1994 m. į rinką paleistas biuro kėdės „Aeron“ modelis net ir praėjus 20-čiai metų tebėra pripažįstamas vienu iš ergonomiškiausių biuro kėdžių srityje.

XXI amžius: eklektika ir naujasis futurizmas

[nggallery id=168]

Viskas, kas šiuo metu vyksta dizaine, neturi jokių rėmų ir standartų, tad galime rinktis kokio tik norime stiliaus bei laikotarpio kėdes ir net maišyti jas tarpusavyje. Brito Tomo Dixono „Fan“ (2011 m.) – moderni 18-ojo amžiaus Vindsoro stiliaus kėdžių versija, belgų dueto „Studio Job“ plastikinė gotikinio stiliaus kėdės versija „Gothic“ (2010 m.), olando Maarteno Baaso „sudegusi“ klasikinė prancūziška kėdė „Smoke“ (2002 m.), vokiečių dizainerio Konstantino Grcico ikoninė kėdė „Magis“ (2004 m.) iš raižyto aliuminio ar garsioji prancūzo Philippe‘o Starcko baro kėdė „Kong“, šiuolaikinė Versalio rūmų kėdžių interpretacija, – visos jos puikiai tiks eklektiškame interjere, net prie valgomojo stalo.

XXI amžiaus inovacija – kėdės, kurios apgaulingai atrodo tarsi pripūstos ir neturi aiškių formų. Pavyzdžiui, olando Marcelio Wanderso sukurta baro kėdė „Monster“ (2012 m.) atrodo tarsi pripučiama, tačiau iš tiesų yrai minkšta ir elegantiška baro kėdė su gera eklektikos doze. Garsaus danų gamintojo „HAY“ kartu su jaunu perspektyviu architektu Oscaru Zieta sukurta kėdutė „Plopp“ (2009 m.) apskritai atrodo tasi pripučiamas žaislas, bet iš tikrųjų yra pagaminta iš lakštinio plieno, taikant novatorišką FIDU technologiją, ir yra labai lengva bei neįtikimai tvirta.

O štai vienas įdomiausių šių metų dizainerių – jaunasis kinas Zhoujie Zhangas, gyvenantis Didžiojoje Britanijoje, įkvėptas belgų dizainerio Maarteon de Ceulaerio taikomų organinių formų, Londono dizaino savaitėje pristatė itin įspūdingas organiško dizaino veidrodines kėdės „Mirror“, kurių kiekviena pagaminta rankomis iš nerūdijančio plieno ir 100 mini veidrodėlių, išgautų skaitmeniniu būdu. Jas jau dabar galime vadinti ateities dizaino kėdėmis.

Parašykite komentarą