Augustinas Našlėnas. Fotografuojantis siurrealistas

Augustinas Našlėnas – jaunosios kartos menininkas, studijas baigęs Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Iš pradžių domėjęsis peizažu ir daiktų fotografavimu, netrukus jis ėmėsi jungtinės, „sintetinės“ dailės idėjos. Jam norėjosi tapybą, grafiką ir fotografiją sujungti į vientisą sistemą. Būtent tai Augustiną atvedė prie skaitmeninių technologijų, kuriomis naudojasi šiandien.

A.Našlėnas tvirtino atradęs fotografiją – kaip parankiausią būdą realizuoti savo idėjas. Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu jis gyvena ir kuria Šefilde (Didžioji Britanija), ten studijuoja Hallam universitete, fiksuoja miesto kasdienybę fotografijose ir, kaip dera tikram studentui, laisvu nuo paskaitų metu darbuojasi vietiniame pub’e. Nepamiršta ir savo gimtinės – jo fotokoliažų ciklas „Rekviem posovietiniam sapnui“ pastaraisiais metais apkeliavo ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir daugelį kitų Lietuvos miestų bei miestelių. 

Be išankstinio plano 

– Ar buvo kokia nors konkreti priežastis, paskatinusi pasirinkti vizualiųjų menų, tiksliau, dizaino studijas?

– Labai pragmatiška. Tuo metu neturėjau nei finansinių, nei kitokių paskatų išvažiuoti studijuoti toliau nuo gimtųjų vietų. Esu gimęs Klaipėdoje ir užaugau netoli jos, o šiame mieste labai plataus menų disciplinų pasirinkimo nebuvo, todėl ir apsisprendžiau pasirinkti vizualiojo dizaino studijas. Meniniai dalykai man geriausiai sekėsi. Tėvas nuo ketverių metų mane pradėjo mokyti paišyti. Mano abu tėvai yra dailės mokytojai. Matyt, jau užkoduota genetiškai.

– Papasakokite, ką dabar veikiate.

– Tebestudijuoju. Pradėjau trečiuosius, paskutinius, magistro studijų metus Šefildo Hallam universite. Kadangi pasirinkau neakivaizdinių arba ištęstų (part-time) studijų modelį. Tai ta pati programa, tik viskas užtrunka ne dvejus, o trejus metus. Paskaitos ir susitikimai su dėstytojais vyksta maždaug du kartus per savaitę. Tai labai patogu, nes lieka laiko ir kitiems darbams, kurie sudaro galimybę susimokėti už mokslą.

– Galite apibūdinti savo studijas – kokį laipsnį jos suteikia, kokias disciplinas apima ar temas analizuoja?

– Siekiu menų magistro laipsnio (Masters degree in Fine Arts), o studijų programa apima šiuolaikinio meno praktiką (Contemporary Arts Practice). Mano mokslinio darbo tema – psichinio automatizmo reikšmė vizualiniame mene.

– Kas tai yra?

– Tai gali būti suprantama bei naudojama ir kaip meno terapija. Mano nagrinėjama tema turi stiprų ryšį su psichologija ir psichoanalize. Viskas prasidėjo nuo Zigmundo Freudo ir išplito su siurrealizmo judėjimu. Didelė mano magistrinio darbo dalis yra siurrealistų palikimo studijos. Esminė psichinio automatizmo mintis – kad menininkai kuria neturėdami realaus išankstinio plano. Jie nežino iš anksto, ką daro ar ką nori sukurti. Idėjos tarsi atsiranda pačios. Jos gimsta ir vystosi savaime, todėl menininkui dažnai sunku apibūdinti, kodėl jis kažką daro, kuria, kodėl priima būtent tokius, o ne kitokius sprendimus. Šiame procese labai daug lemia pasąmonė.

– Ar taip kuria  tik siurrealistai?

– Dauguma menininkų. Bet tik nedaugelis susimąsto apie tai. Tai gana dažnai pasitaikantis fenomenas, tačiau mažai tyrinėtas. Tokių dalykų dažniausiai niekas neaprašo, o kartais net nenusako žodžiais. Nuojautos būsena – dažnas reiškinys žmogaus gyvenime. Kartais tai įvardijama kaip intuicija. Ką reiškia, kai žmogui liepia klausyti „širdies balso“? Kas tai yra, iš kur jis kyla? Kaip semiotiškai apibūdinti, kas tas „širdies balsas“? Tai mūsų pasąmoninis pasaulis – sąmonės tamsioji pusė. Tai, kas slypi pasąmonėje, parodo, kokie mes iš tikrųjų esame. Priimta manyti, kad žmogaus asmenybę formuoja tik aktyvioji sąmonės dalis. Tik tuomet, kai sąmonė budri, žmogus geba koncentruoti dėmesį, spręsti problemas. Bet žmogaus sąmonę sudaro daug daugiau sluoksnių, apie kuriuos mes nieko nežinome. Tačiau tai, kas ateina, kyla, t. y. susiformuoja sąmonės paribiuose, yra labai svarbu, tik žmonės dažnai neįvertina šitų dalykų reikšmės. Dėl to, iškilus sąmoningai neišsprendžiamoms problemoms, mums prireikia psichologų ar psichiatrų, kurie padeda suvokti, jog esame daug daugiau negu iš pradžių galvojome. Mene tai ypač veikia ir pasireiškia galbūt dažniau nei kitose gyvenimo srityse. Kaip gimsta idėjos bei sprendimai jas realizuoti, kaip generuojama mintis? Apskritai, kas yra meninė praktika ir kam jos reikia? Kokią psichologinę realizaciją patiria kuriantis menininkas, kokia jo motyvacija? Šiuos klausimus mene pirmieji pradėjo kelti siurrealistai. Panašūs klausimai apima ir mano tiriamąjį darbą. 

Užtruko 12 metų

A.Našlėnas. Altorių šešėliai. 2012, 400×300 cm.

– Kas jums pačiam yra kūrybinis procesas? Gal tai irgi psichologinė savirefleksija?

– Savo darbo įžangoje rašau, kaip aš pats per meninę praktiką suvokiau, kad yra kažkas daugiau anapus sąmoningo suvokimo ribų. Kai pradėjau studijuoti Klaipėdoje, po pirmųjų metų teko patirti nemenką nusivylimą.

– Moksluose ar asmeniniame gyvenime?

– Galima sakyti, jog nepasitenkinimas studijų kokybe buvo paskutinis lašas. Tuomet pradėjau ieškoti saviraiškos alternatyvų. Blaškiausi negalėdamas apsispręsti ir pasirinkti savo krypties, o studijos akademijoje nesuteikė konkrečių paskatų ar nuorodų. Tuomet atradau fotografiją – kaip parankiausią būdą realizuoti savo idėjas. Buvo kelios motyvuojančios priežastys. Pirmiausia mano mamos domėjimasis fotografija ir jos sukauptos analoginės fotografijos priemonės. Taip pat patraukė Klaipėdos menininkų fotografų ratas bei jų veikla. Aš visuomet sekiau, kas vyksta Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, stengiausi susipažinti su jos nariais ir bandžiau įsitraukti į tą ratą. Žinojau, kad fotografija yra kažkas įdomaus. Rūpėjo, ką daro „tie“ žmonės „ten“. Pradėjau fotografuoti bei savarankiškai domėtis fotografija, ieškoti aparatūros. Pats ryškinau bei spausdinau nuotraukas, kaupiau inventorių. Buvo labai įdomus procesas. Sutikau daug gerų žmonių. Daug patarimų ir pamokymų gavau iš dabar jau išėjusio anapilin fotomenininko Arvydo Stubros. Taip pat didelė bičiulystė sieja su Algirdu Darongausku, kurį iki šiol laikau savo mokytoju.

Fotografavau tuo metu viską be atrankos, kas tik pasitaikydavo. Niujorko menininkas, gatvės fotografijos pradininkas Garry’s Winograndas sakė fotografavęs vien tam, kad pamatytų, kaip atrodo nufotografuotas pasaulis. Aš elgiausi panašiai ir neturėjau jokio aiškaus plano, ką veiksiu su tomis nuotraukomis – ar rodysiu jas kažkam, ar ne. Vėliau panašų susidomėjimą sužadino skaitmeninės technologijos. Jos sudomino kaip naujas, neišbandytas vizualinės kūrybos modelis. Smalsumą kėlė dvejopas šio reiškinio vertinimas – vieni labai džiaugėsi ir priėmė šią naujovę, kiti atvirkščiai – kritikavo ir vengė jos.

Kaip minėjau, nebuvo minčių kažką konkretaus veikti su analoginėmis priemonėmis kurta fotografija. Išvykdamas iš Lietuvos išsivežiau sukauptą 2 000 negatyvų archyvą. Tuo metu buvo galimybė pamatyti vokiečių siurrealisto Maxo Ernsto koliažus, ir jie man paliko didžiulį įspūdį. Savo koliažams jis naudojo XIX a. medicinos ir mokslo enciklopedijų iliustracijų iškarpas, taip pat kitų menininkų darbų – pavyzdžiui, Gustave’o Doré graviūrų – fragmentus. Natūraliai man kilo mintis pabandyti panašiai elgtis su savo fotografijomis. Žinojau, jog M.Ernstas savo koliažus reprodukuodavo, kad nebūtų matyti fragmentų sujungimo linijų. Aš savo koliažus nusprendžiau daryti kompiuteriu, nes tai suteikė plačiausias elementų derinimo galimybes. Tik sudėliojęs penketą tokių koliažinių kompozicijų pastebėjau, kad ten gimsta pasakojimas, kad tie vaizdai kuria savo naratyvą. Tos kompozicijos atkūrė mano vaikystės prisiminimus ar detales, kurias aš pats buvau primiršęs. Prisiminimai atgijo išvydus užuominas sulipdytuose iš atsitiktinių vaizdų darbuose, ir tai mane labai nustebino. Staiga pamačiau istoriją, pasakojančią apie vaiko, užaugusio pirmuoju posovietiniu dešimtmečiu, išgyvenimus ir patirtis. Nustebau, kad kažkas apčiuopiamo ir konkretaus atsiranda iš visiškai nesuplanuotų ir netikėtų dalykų. Mus mokė labai pragmatiškų profesinių dalykų ir kaip juos įgyvendinti: sumąstai idėją, eskizuoji, surandi priemones ir realizuoji. Apie atvirkštinį procesą nebuvo kilusi jokia mintis. Tik tuomet, kai tai atradau per savo asmeninę praktiką, supratau, jog tai jokia naujovė ir net turi savo pavadinimą – psichologinis automatizmas. Tuomet ėmiausi studijuoti, analizuoti, gilintis ir praktikuoti šią kryptį. Visas šis procesas užtruko maždaug 12 metų nuo tos dienos, kai paėmiau į rankas fotoaparatą. 

Kas lemia kūrybiškumą 

A.Našlėnas. Rekviem posovietiniam sapnui XVIII, 100×50 cm.

– Ar galėtumėte įvardyti mokslinius tyrimus, kuriais rėmėtės gilindamasis į psichologinį automatizmą tiek savo kūryboje, tiek mene apskritai?

– Daugiausia šis reiškinys buvo tyrinėtas 8-ajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje JAV (Kalifornijos) mokslininkų ir psichologų, kuriems vadovavo Donaldas MacKinnonas. Buvo parašyta keliolika studijų, remiantis eksperimentais ir daugybės žmonių apklausomis, siekiant nustatyti, kas lemia kūrybiškumą, kodėl vieni žmonės atrodo labiau kūrybingi už kitus, ir pan. Kokie procesai ar sąlygos padeda atsiskleisti kūrybiškumui? Tyrimai parodė, jog visa tai susiję su pasąmone – kuo labiau išlaisvinta, atverta pasąmonė, tuo lengviau priimami kūrybingesni, originalesni ir taiklesni sprendimai. Kūrybiškumui skleistis padeda atvira, staigių kritinių sprendimų nereikalaujanti aplinkos atmosfera ir jos lemiama sąmonės būsena. Originalūs, išradingi sprendimai neįmanomi patiriant didelį stresą ir baimę. Todėl ir šiandien žmonėms, patiriantiems daug streso, patariama užsiimti fiziniais pratimais ir meditacija. Mokoma, kaip susikurti privačią erdvę, kur bent valandą per dieną būtų galima pabėgti nuo rutininio klegesio ir skirti dėmesio savo psichologinei būklei. Korporatyvinės jogos praktika moko valdyti sąmonės būsenas šiuolaikinio verslo pasaulio situacijose. Tai vis dažniau taikomos pasąmonės išlaisvinimo formos.

Man pačiam labiau įdomu, kokie psichologiniai procesai vyksta kuriančio menininko pasąmonėje. Kokios būsenos egzistuoja, kaip jas galima suvaldyti ir kokios iš to kyla patirtys.

– Ar daugelis menininkų tai pripažįsta arba stengiasi kurdami stebėti savo sąmonės permainas ir įtakas?

– Antrame bei trečiame praėjusio šimtmečio dešimtmečiais Prancūzijoje tuo užsiėmė beveik kiekvienas menininkas. Siurrealistų grupės taip pat egzistavo Londone, Berlyne, Briuselyje, Prahoje. Pokariu susidomėjimas šiais dalykais persikėlė į JAV, kur vyko anksčiau minėti tyrimai.

Iš visų XX a. pradžios avangardo judėjimų vienintelis siurrealizmas buvo sėkmingas. Reikia nepamiršti, kad siurrealizmas buvo ne tik meninis, bet ir sociopolitinis judėjimas. Tik menininkai turėjo daugiausia laiko, pasiryžimo ir jėgų kovoti, galvoti ir siekti šio apibrėžimo įgyvendinimo. Siurrealizmas prasidėjo kaip protestas prieš Pirmojo pasaulinio karo padarinius. Šovinizmo ir radikalaus nacionalizmo stiprėjimas Europoje prognozavo gresiančias dideles nelaimes, ir šio judėjimo tikslas buvo atverti žmonių akis, padėti susivokti, kas vyksta. Didindami susidomėjimą ir gilindami žinias apie psichologinius procesus, tų dienų intelektualai tikėjosi pažadinti žmonių sąmoningumą ir galbūt gresiančių kruvinų įvykių dar būtų buvę galima išvengti.

– Esate tikras siurrealizmo ambasadorius. Manote, jog šios srovės idėjos tebėra aktualios?

– Taip, manau, kad siurrealistai stipriai prisidėjo prie šiuolaikinės kultūros formavimo. Jeigu pažvelgtume į šiuolaikinio žmogaus psichologiją, kaip ją veikia komunikacinės ir technologinės naujovės (pavyzdžiui, socialinės medijos fenomenas), pamatytume daugybę panašumų su siurrealistų pranašauto ateities pasaulio vizija. Jau vien tai, kad mes kalbamės nuotoliniu ryšiu. Idėjos dabar „sklando ore“ kone tiesiogine prasme. Siurrealistų ir jų amžininkų veikaluose dažnai kalbama apie supersielos, superego, arba infosferos formavimąsi – tai tarsi visą žmoniją apimantis minčių ir žinių pasaulis. Kuo toliau, tuo labiau jis tampa realesnis ir apčiuopiamesnis. Mūsų laikais jis jau įgavo materialią formą – tai pasaulinis informacijos tinklas, kurį vadiname internetu.

Siurrealizmas siekė padėti žmogui sąmoningiau suvokti, ką jis daro. Jo esmė – ieškoti vis platesnių ir pranašesnių savirefleksijos formų, pritaikant pažangiausias psichologijos, istorijos ir kitų mokslų žinias. Toks, anot siurrealistų, yra ar galėtų būti vienas menininko vaidmenų visuomenėje. Aš manau, kad tai yra labai aktualu ir šiandien. 

Visada – tik stebėtojas 

A.Našlėnas. Pasaulio lygintojas. 2013, 200×63 cm.

– Kas jums pačiam yra  menas?

– Galiu pacituoti savo baigiamojo darbo išvadas. Vaizduojamasis menas, žvelgiant į jo fundamentaliausias išraiškos formas – pieštuko žymę popieriuje arba nuodėguliu įrėžtą ženklą uolos sienoje, – tai pats tiesiausias kelias nuskaityti mintį, perkelti ją iš žinių pasaulio į materijos pasaulį. Materialios, apčiuopiamos formos suteikimas minčiai – tai yra menas – aukščiausioji magijos forma.

Fotografija mane ir patraukė savo magiškumu. Užtenka paspausti mygtuką ir atsiranda vaizdas! Man tai atrodė be galo paslaptinga… Stebėti, kaip ryškalų vonelėje po truputį ant popieriaus išryškėja paveikslas… Niekada nesijaučiau pats atsakingas už ten vykstantį procesą – visada esu tik stebėtojas, besimėgaujantis jo grožiu ir mistika. O fotografavimas – tai begalinis dėmesys aplinkai ir smalsumas. Kaip sakė Henri’s Cartier Bressonas, „gera nuotrauka – tai gerai išvesta linija tarp natūros, širdies ir akies“.

– Ką vaizduoja arba į kokius ciklus suskirstytos jūsų fotografijos?

– Pirmasis buvo fotopeizažų ciklas „Tylios šventovės“. Su juo dalyvavau jaunųjų Europos kūrėjų bienalėje. Vėliau iš sukauptų objektų (pašiūrių, atliekų, nuolaužų) nuotraukų sudėliojau ciklą „Smulkmenos“. Abu šiuos ciklus inspiravo mano domėjimasis Rytų kultūromis. Ypač senovės Kinijos ir Japonijos estetika.

– Vieną fotomontažų ciklą pavadinote „Rekviem posovietiniam sapnui“. Paaiškinkite, kodėl būtent taip?

– Jau pasakojau, kad atsitiktinai dėliodamas savo sukauptus vaizdinius pastebėjau, kaip gimsta naratyvas. Tuomet, užčiuopęs tą pasakojimo temą, sąmoningai ėmiau pildyti spragas, sudėliojau pradžią ir pabaigą bei visą ciklo seką. Ciklo kompozicijos turi savo eiliškumą, yra sunumeruotos ir eksponuojamos tam tikra tvarka. Tuomet galima perskaityti istoriją apie berniuką, užaugusį Lietuvoje pirmuoju posovietiniu dešimtmečiu. Jaučiu tam laikui didelę nostalgiją – tai buvo labai įdomus ir labai keistas laikas. Ateitis atrodė labai neapibrėžta, visi nauji dalykai – stebuklingi. Staiga įvyko daug permainų, ir žmonėms atrodė, kad jie gali susikurti savo ateitį taip, kaip ją patys įsivaizduoja, apie kokią svajoja. Viskas priminė stebuklinių pasakų atmosferą. Ta pakili dvasinė nuotaika leido žmonėms daryti neįtikėtinus dalykus. Pavyzdžiui, apkeliauti aplink pasaulį trimis jachtomis, perplaukti Baltijos jūrą irkline valtimi, įkopti su Lietuvos trispalve į Everesto viršūnę ir kita. Apie tai prieš dešimtmetį nebuvo galima net pasvajoti. Žmonės sėmėsi energijos iš būsenos, kilusios žlungant Sovietų Sąjungai. Utopiniai žygiai pasireiškė ir paprastų žmonių, ir menininkų darbuose. Mano ciklas ir yra skirtas būtent to ypatingo laiko ir jame egzistavusios egzaltuotos psichologinės būsenos nostalgijai. 

Vizualinės kalbos magija 

– Pakomentuokite keletą savo darbų – kas juose pasakojama, kokie žmonės veikia?

– Tarkime, mano ciklo 14-asis koliažas, vaizduojantis dirvą ariantį žmogų. Jame atsispindi dviejų kartų santykis. Vienos kartos, kuri dar giliai įklimpusi į praeities dirvą ir niekaip negali pakeisti elgsenos bei įpročių. Ji tarsi sustingusi procese. Nors jis jau tapęs bereikšmis, persmelktas primityvių įsitikinimų ir neteikia jokios prasmės jaunajai kartai. Tačiau jaunoji karta negali pasiūlyti geresnių alternatyvų. Tokia keista tarpinė būsena. Viskas pasikeitė, išsvajota laisvė pasiekta, tačiau tie permainų ženklai horizonte – bauginantys, keisti, nepažįstami. Vieni juos nori nuversti, kiti stato ir garbina.

– Fotografijose – atpažįstami veikėjai. Ar jie irgi atsitiktiniai jūsų kameros objektyvo taikiniai, vėliau tapę statistais? Ar tos istorijos – apie konkrečius žmones?

– Dvejopai. Štai paveiksle, kurį vadinu „utopine menininko dirbtuve“, kiekvienas objektas ar žmogus atstovauja tam tikrai įtakai arba ryšiui su kultūriniu kontekstu, kuris man svarbus ir kuris turi įtakos mano pasaulėvaizdžio visumai. Utopinėje studijoje aplink save surikiavau Jimį Hendrixą, Vincentą van Goghą. O aš pats – centre tarp šias dvi skirtingas asmenybes jungiančių skirtingų laikmečių, srovių bei veikėjų. Čia galima atpažinti M.K.Čiurlionį, V.Mykolaitį-Putiną, V.Kernagį, A.Darongauską.

– Turėdamas tiek siužetų ir pasakojimų, niekada negalvojote tekstu užrašyti savo mintis? Juolab kad apibūdinti savo kūriniams naudojate literatūrinius terminus, pvz., magiškasis realizmas?..

– Todėl ir pasirinkau vizualiuosius menus, nes rašytinis tekstas man – sunkiai pasiduodanti forma. Vizualinė kalba ir jos semiotinis krūvis leidžia man pasakyti daugiau nei užrašytas tekstas. Viena koliažinė kompozicija leidžia papasakoti daugiau, nei kiti žmonės tai išrašo daugiatomiais tekstais. Tai ir yra magija.

– O kodėl pasirinkote nespalvotą fotografiją?

– Nes norėjau išlaikyti ryšį su Lietuvos fotografijos tradicija. Esu didelis Lietuvos fotografijos mokyklos gerbėjas. Ji mane taip yra paveikusi, kad nori nenori „išlenda“. Montuodamas darbus pats pastebėdavau ir juokdavausi, kad šitas gabaliukas – aliuzija į R.Rakauską, kitas – A.Macijausko paveiktas. Aš neplanuoju tų momentų, bet jie savaime išlenda mano darbuose. Mano kūryba panaši į žaidžiančio kaleidoskopu vaiko pasitenkinimą. Žiūri pro skylutę, sukinėji ir negali patikėti tuo, ką matai…

– Ar vis tebetęsiate šį ciklą?

– Ne, jis jau visiškai išbaigtas. Sukūriau 19 vaizdinių ir praėjusį lapkritį padėjau tašką. Pajutau, jog istorija yra vientisa. Bandyti kažką pridėti būtų labai dirbtina.

– Kokias kūrybines idėjas dabar realizuojate?

– Be abejo, domina fotografinis vaizdas, eksperimentuoju su montažu. Ir susiformavo dvi kryptys. Viena yra gerokai labiau realistinė nei pastarieji fotomontažai. Tik čia automatizmo lieka mažiau, viskas būna iš anksto apgalvota. Daug nenoriu pasakoti apie būsimus darbus, nes tai mano baigiamosios parodos kūriniai ir niekur nėra paviešinti. Galiu tik prasitarti, kad jie bus labai didelio formato. Kita kryptis išsikristalizavo į iliustratyvaus, pritaikomojo pobūdžio darbus. 

Viename daugiabutyje… 

A.Našlėnas. Medžiotojas. 2012, 90×52 cm.

Paklaustas apie planus sugrįžti į Lietuvą, kai baigs studijas, Augustinas prisipažino, jog apie tai tikrai nenori kalbėti viešai. Išsikalbėję apie situaciją gimtojoje šalyje, apie laisvės ir nepriklausomybės suvokimą ir poreikį pažinti pasaulį, žmones, pabaigai pasilikome tradicinį klausimą:

– Kuri Klaipėdos vieta labiausiai įsiminė ar yra patraukliausia?

– Gal atrodys neįprastai, bet kai dabar galvoju, daugiausia prisiminimų man kyla apie vieną daugiabutį. Kretingos g. 6, jeigu teisingai prisimenu. Tai lyg netyčia toje vietoje išdygęs trylikaaukštis. Iškart už geležinkelio, kur dabar pastatė naują pėsčiųjų tiltą. Kai pradėjau studijuoti, mano draugai ten nuomojosi butą. Jie buvo vienu kursu aukščiau už mane. Tame bute, kurį mes taip ir vadindavome – „vienuoliktas aukštas“, praleidau labai daug laiko. Gerokai daugiau nei paskaitose, tiesą sakant.  Tai buvo tikra hipių komuna, kažkas panašaus į vadinamuosius „skvotus“, su kuriais susipažinau jau čia, Anglijoje. Per tuos dvejus metus ten nuolat gyveno, jei teisingai pamenu, mano draugas iš akademijos, du universiteto studentai ir dar du žmonės, kuriuos pažinojau mažiau. Tačiau bet kuriuo metu ten nuolat viešėdavo dar kas nors. Jauni žmonės su labai savitais požiūriais, gyvenimo patirtimi ir tendencijomis. Iš kiekvieno kambario skambėjo be galo skirtinga muzika, nuo „The Doors“ ir Jimmi’o Hendrixo iki skandinaviško „metalo“ ar net čigoniško folkloro. Tapetai buvo nuolat „perdekoruojami“ vis nauja vizualine atributika, oras buvo tirštas nuo tabako ir marichuanos dūmų, tušti buteliai rikiavosi į nesibaigiančias eiles pasieniais. Atmosfera buvo be galo draugiška, šmaikšti, kupina laisvės ir eksperimentavimo dvasios.

Man tie dveji metai buvo didelių dvasinių ir psichologinių pokyčių laikas. Nusivylimo, intensyvaus ieškojimo ir ateities apmąstymo laikas. Bet taip pat tai buvo didelių atradimų laikas. Laikas, praleistas su draugais tame bute sėdint, šnekantis apie įvairiausius dalykus – nuo merginų ir alaus iki egzistencijos prasmės, klausantis muzikos, skaitant poeziją, žiūrint filmus, man buvo be galo svarbus. Daugybė tuose pokalbiuose suformuotų požiūrių ir įsitikinimų man iki šiol aktualūs ir, manau, tokie bus visada. 

Vizitinė kortelė

Augustinas Našlėnas-Vandenis – dailininkas, dizaineris, fotografas.

www.augustinas-naslenas.net, www.vandenis.net

Gimė: 1985 m. Klaipėdoje, šiuo metu gyvena Šefildo mieste Jungtinėje Karalystėje.

Išsilavinimas: 2003–2008 m. – Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedra; nuo 2012 m. – Šefildo Hallam universitete studijuoja šiuolaikinių menų praktiką.

Asmeninės parodos: „Tylios šventovės” (2007 m. – Šiaulių universiteto galerijoje, Klaipėdos fotografijos galerijoje, Gargždų kultūros centre), „Fotomontažai” (2011  m. Vilniaus fotografijos galerijoje), „Rekviem posovietiniam sapnui” (2012 m. – Šefildo menų kalvėje, Baroti galerijoje Klaipėdoje, 2013 m. – Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila”, Šilutės rajono savivaldybės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje, Kauno valstybinėje filharmonijoje, Gargždų kultūros centre, 2014 m. – AGC galerijoje Šefildo Hallam universitete, Šiaulių „Laiptų galerijoje“, Klaipėdos koncertų salėje).

Jungtinės parodos: tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė „Jaunieji Europos kūrėjai“ (2008, Klaipėda), Šefildo fotografų paroda (2010, Šefildas), Lietuvos fotomenininkų sąjungos konkurso „Debiutas“ finalininkų paroda (2010, „Prospekto galerija“, Vilnius) – 3-ioji vieta, tarptautinė jaunųjų menininkų paroda „Sąmonės evoliucija“ (2012, UCA galerija, Čatamas, Jungtinė Karalystė), Woolgatherio meno premijos konkurso finalininkų paroda (2012, Lidsas, Jungtinė Karalystė) – 2-oji vieta.

DURYS