Witosław Czerwonka. Trečiasis sapnas – Klaipėdoje

Birželio 5-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) atidaryta lenkų menininko Witosławo Czerwonkos (gim. 1949 m.) paroda „Trys sapnai”. Videomeno tradicijos Gdanske pradininko ir Gdansko dailės akademijos Audiovizualinių dirbtuvių profesoriaus, ryškaus avangardo atstovo darbai Lietuvoje pristatomi pirmąsyk.

Algirdo Kubaičio nuotr.

Algirdo Kubaičio nuotr.

Atidarymas, vykęs ketvirtadienį, sulaukė vos kelių lankytojų, mat sutapo su džiazo festivaliui dedikuotu renginiu kaimynystėje. Perkelti W. Czerwonkos kūrybos pristatymo įžangos į kitą dieną nebuvo galimybių – parodos kuratorė Agniezska Wołodzko penktadienį turėjo vykti į Kaliningradą atidaryti Klaipėdoje anksčiau pristatytos parodos „Close Stranger” („Pažink svetimšalį”). W. Czerwonkos paroda – to paties, pabaigon einančio tarptautinio projekto, kuris sujungė Klaipėdą, Kaliningradą bei Gdanską, renginys.

Žiūrovo laisvė

Kultūros renginių organizavimo specifikos, ypač – klaipėdietiškos, atžvilgiu džiaugtis tuščia sale yra šventvagiška, tačiau W. Czerwonkos darbams, kurie prašosi įsiklausymo, erdvės analizei, tinka laisvai kvėpuojantis fonas.

Pats autorius, gyvenantis Sopote, parodos atidaryti neatvyko – sveikata nebe ta. Tačiau tik kūriniais materializavęsis jo apsilankymas Parodų rūmuose papildė ir atskleidė čia pristatytų darbų konceptualiąją pusę. Mat W. Czerwonka perdėm nesižavi asmeniškumais. Jis visuomet teikė prioritetą automatizmui, atsitiktinumui, ieškojo galimybių savo kūriniuose atskleisti pasaulį kuo objektyvesniu būdu.

„Žinoma, čia galima diskutuoti, – entuziastingai pasakodama apie kraštiečio kūrybą, skuba pridurti A. Wolodzko. – Juk menininko pasirinkimas, ką iš šio pasaulio atspindėti arba pristatyti savo darbe, visuomet yra subjektyvus! Galų gale, kiekviename žmogaus žingsnyje slypi sprendimas eiti būtent ten, kur eini.”

Beje, vaikščiojimas ir automatinis elementarių veiksmų kartojimas – vienos iš mėgstamiausių W. Czerwonkos „technikų”, kurios leidžia menininkui įtaigiai argumentuoti mėgstamą objektyvumą arba gerokai nuslopinti kompetentingo vertintojo, ieškančio kūriniuose subjektyvumo apraiškų, abejones.

Vedžiodamas žiūrovą po Gdansko užkampius, kartu su juo sėdėdamas pajūryje ir klausydamasis bangų mūšos – pasirodo, sapne, leisdamas jam stebėti vangią bevardžio miestelio kasdienybę, W. Czerwonka nesibaimina suteikti stebėtojui galimybę laisvai žvalgytis, interpretuoti, ieškoti prasmių – lygiai taip pat, kaip elgiamės stebėdami gatvės eismą arba vaizdą pro langą.

Dreifas periferijoje

Kuratorė Agniezska Wołodzko. Algirdo Kubaičio nuotr.

Kuratorė Agniezska Wołodzko. Algirdo Kubaičio nuotr.

Viename iš naujausių darbų, 2013-ųjų foto- bei videocikle „Atsitiktinis dreifas” W. Czerwonka vaikšto po atgyvenusį Gdansko Nowy Port (Naujojo Uosto) kvartalą ir dosniai, panoraminiu formatu fiksuoja vaizdus, kurie nepatenka į turistams skirtus bukletus apie Baltijos perlu tituluotą Lenkijos uostamiestį.

Visuomet gerai kadre atrodančio gyvenimo, masiškai kuriamo išmaniaisiais telefonais ir publikuojamo socialiniuose tinkluose bei tiražuojamo retušuotomis fotobankų nuotraukomis, kuriose estetiškai vaizduojamas ir spuogas, ir verkiantis vaikas, ir šeimos barnis, akivaizdoje Gdansko peizažai atsiduria miesto piktžaizdžių kategorijoje.

Tai vaizdai, bėgantys už lango važiuojant pro šalį, įprastai liekantys už kadro, nefasadinė pusė, nereprezentatyvi vieta, jungiamasis skrydis tarp kvartalo klestėjimo ir miesto strategijos brėžiamos ateities vizijos, nuotrauka „prieš” atliekant kūrybinę intervenciją, plastinę operaciją, konversiją ar kitokią manipuliaciją iš šiuolaikinio jų arsenalo.

Piktogramos ir automatiniai piešiniai

Perleisti sraunų pasaulį per save nė kiek jo nesutrikdant, stebėti nevertinant, atspindėti neklasifikuojant – viena iš W. Czerwonkos aistrų, jeigu tik pastarasis žodis dera prie nuosaikaus, paties autoriaus žodžiais tariant, beširdžio požiūrio, kurį paaiškina „įsitikinimas, kad stebėtojo priimti preliminarūs teiginiai deformuoja pasaulio vaizdą”.

Žaismingas kūrybos pavyzdys – fotociklas, kuriame įamžinti iškeldinto tarybinės armijos poligono tvoros fragmentai, XXI a. stebėtojui, nutolusiam nuo dramatiškų įvykių, savo taupia išraiška (apskritimuose įkomponuoti primityvūs netaisyklingi ornamentai, suvirinti iš likusių strypų dalių) primenantys dizainerių kruopščiai stilizuotas kompiuterinių programų bei elektroninių žaidimų piktogramas: gėles, debesėlius, grybukus, šypsenėles ir t. t. Kitoje salėje jam atitaria „Londono individualumas” – tipiškų britų kotedžų įėjimų fotofiksacijos.

Tarp šių darbų įsiterpia grafika, menanti W. Czerwonkos kūrybinio kelio pradžią, domėjimąsi avangardo, procesinio bei automatinio meno idėjomis. Tai piešiniai, sukurti kopijuojant tą patį elementą, lapai, užpildyti keliais šriftų sluoksniais ir kt.

Algirdo Kubaičio nuotr.

Algirdo Kubaičio nuotr.

Grafiškai nepriekaištingos kompozicijos ant jau pagelsti spėjusio popieriaus – meno praeities, Gdansko meno tradicijų formavimosi liudijimas, primenantis, jog technologijų kaita yra stulbinamai greita, jog prieš trisdešimties metų populiarios kadienio naudojimo technika šiandien yra beviltiškai pasenusi ir jaunąjį W. Czerwonką žavėjęs automatizmas per tą laiką įgijo kur kas vingresnių pavidalų.

Svarus indėlis

Tradicinių meninių kūrybinių gestų atžvilgiu rezervuotą W. Czerwonkos poziciją atsveria jo aktyvi visuomeninė veikla bei indėlis į medijų meno plėtrą.

Pasak A. Wołodzko, visi Gdansko videomenininkai, medijų meno propaguotojai yra buvę W. Czerwonkos ugdytiniai. Jis padarė didelį indėlį į kultūrinės bendruomenės formavimą bei švietimą – dar 1978 m. su bendraminčiais Gdanske įkūrė multimedijų galerija AUT, o vėliau Sopote – OUT.

„Tuo metu pati buvau studentė ir puikiai prisimenu galerijos AUT renginius. Mažytėje galerijoje parodas rengdavo užsienio menininkai – avangardistinio meno, minimalizmo atstovai, su kuriais W. Czerwonka buvo užmezgęs tvirtus ryšius”, – pasakojo A. Wołodzko.

Novatoriškai į meną žvelgęs W. Czerwonka įnešė naujų vėjų į Gdansko dailės akademijos, kurioje ir pats studijavo, gyvenimą, ir padėjo jai padaryti reikšmingą šuolį nuo postimpresionistinės tradicijos iki savos konceptualizmo mokyklos bei išplėtoti stiprų audiovizualinių menų padalinį.

Emocijos: tada ir dabar

Klaipėdoje iki liepos 6-osios veikianti paroda – finalinis ir išsamiausias iš trijų šio menininko kūrybos pristatymų, įvykusių tris miestus sujungusio projekto „Close Stranger” metu.

Prieš metus Gdanske buvo surengta pirmoji ciklo paroda: monolitinis projektas, skirtas minėtajai Nowy Port kvartalo temai. Vėliau Kaliningrade vyko V. Czerwonkos pastarųjų metų videodarbų paroda.

Beje, tarptautinis projektas taip pat pamažu eina į pabaigą. Kokie įspūdžiai aktualiausi organizatoriams?

„Kai rengėmės jam – paraišką reikėjo rašyti gerokai iš anksto, prieš trejus metus, – Lenkijos, Lietuvos bei Rusijos tarptautinių santykių situacija buvo visiškai kitokia. Mąstydami apie projekto pagrindą, kalbėjome apie šalių santykių istoriją, emocijas, susijusias su praeitimi, bei siekėme išeiti už įprasto politinio konteksto ribų, – prisiminė A. Wołodzko.

– Tačiau, vykstant projektui, situacija pasikeitė, patiriame naujų emocijų – vakar, šiandien ir rytoj. Komunistų laikai baigėsi prieš 25 metus – turime priimti naujus sprendimus, įvertinti tai, kas vyksta čia ir dabar. Tai – nebe istoriniai ir diplomatiniai, bet asmeninio lygio santykiai.” Pavyzdžiui, du projekte dalyvaujantys lenkų menininkai, išreikšdami nepritarimą Rusijos užsienio politikai, atsisakė dalyvauti parodoje Kaliningrade.

«Познакомиться легко, а раззнакомиться – трудно» („Susipažinti yra lengva, o „išsipažinti” – sudėtinga”), – yra pasakęs režisierius Andrejus Tarkovskis, ir šis dėsningumas ryškiausias bendraujant asmeniškai, kai tenka priimti kitą tokį, koks jis yra, stebėti, klausti bei atsakyti čia ir dabar, o ne naršant po stereotipų žemėlapį, susidaryti savo nuomonę ir vadovautis savo jausmais.

Politinė nesantarvė gali blokuoti kultūrinį bendradarbiavimą, tačiau vis dėlto šioje srityje jau pavyko nuveikti nemažai – bent jau su minėtaisiais įsisenėjusiais stereotipais. Projekto pradžioje pasitaikė situacijų, kai Gdansko menininkai sakė bijantys vykti į Kaliningradą arba nuogąstavo nesusikalbėsiantys Klaipėdoje.

„Patirtis parodė, kad tiesioginis žmogiškas santykis yra daug paveikesnis ir tikresnis už oficialias derybas ar pranešimus. Manau, kad projekto pavadinimas dabar skamba net prasmingiau nei pradžioje”, – sakė A. Wołodzko.

[nggallery id=132]

Parašykite komentarą