Verena Issel tyliame objektų gyvenime

Aukšta, šviesiaplaukė, geltona vasariška suknele. Norvegijoje vokiečio bei latvės šeimoje gimusi ir Vokietijoje gyvenanti menininkė Verena Issel labai dera prie savo pasirinktos temos, – Kuršių nerijos pusiasalio atsiradimo mitologinės versijos, dalyvaujant legendinei būtybei Neringai, – kurią plėtojo Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro rezidencijoje.

Verena Issel. Algirdo Kubaičio nuotr.

Verena Issel. Algirdo Kubaičio nuotr.

Netikėtų, tiksliau, suvokimo klišių nuzulinta akimi neiškart matomų dermių paieška yra būdinga ir Verenos kūrybos procesui bei jo rezultatams. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre liepą ir rugpjūtį, per didžiausius šios vasaros karščius, rezidavusi menininkė kuria erdvines instaliacijas. Jas Verena mėgsta vadina šeimomis, taigi sudėtiniai objektai turi komunikuoti tarpusavyje – vėlgi žiūrovo nuostabai, mat kai kurių iš jų nebūtum įtaręs turint tokius įtaigius balsus. Įvertinti šį skambesį galima KKKC Parodų rūmų fachverko salėje, kur rugpjūčio 14-ąją buvo atidaryta V. Issel paroda „Neringa“.

Nors parodos atidarymo metu neskubėjai detalizuoti kūrybinio sumanymo, vis dėlto būtų įdomu jį sužinoti.

Prieš vykdama čia, skaičiau apie Klaipėdos ir Lietuvos istoriją bei geografiją. Kuršių nerija, esanti visai šalia ir daranti neišdildomą įspūdį svečiams, taip pat mane sudomino, ypač – faktas, kad tai pusiasalis. Atvykusi net pradėjau tapyti kopas, nors įprastai šito nedarau! Tokie šįkart tie smulkūs gabalėliai, kuriuos gali sujungti, kaip kad padarė milžinė Neringa.  Juos įvairiais pavidalais įkurdinau savotiškame filmavimo kambaryje, o greta esančiame didžiajame palikau smulkias detales. Mintyse iš jų gali sudėlioti paveikslą arba veikti kitokiu norimu būdu: gali prieiti arčiau arba nueiti atokiau, prisėsti arba atsigulti… Tai irgi keičia suvokimą. Tačiau nemėgstu nurodinėti žmonėms, ką jie turi daryti. Mes ir taip nuolat vadovaujamės bendravimo klišėmis ir šablonais.

Toks išraiškos būdas turėtų būtų parankus renkantis temas.

Taip, kiekviena instaliacija turi savąją. Šiuo atveju tai yra rezidencijos vieta. O dažniausiai kuriu įkvėpta literatūros. Mielai skaitau knygas etnologijos, istorijos temomis.

Kalbant apie skaitymą – ieškodama informacijos apie tave internete, perskaičiau, jog buvai sukūrusi sėkmingą komercinį projektą, fotokalendorių „Art Boy 2010“, kuriam apsinuoginę pozavo tavo kolegos menų studentai, išimtinai vyrai. Ar šį projektą kartojai?

Ne, jis buvo vienkartinis. Mane užknisa, kad moterims suteikiama mažiau teisių nei vyrams, ypač – meno pasaulyje. Patikrinau situaciją Lietuvoje – 90 proc. individualių parodų yra vyriškos lyties kūrėjų, grupinėse dalyvaujančių vyrų procentas taip pat didesnis nei moterų. Tas pats mano šalyje. O juk moterų, studijuojančių meną, yra daugiau! Tai  mane pykdo. Tad ir kalendoriaus atveju norėjau apversti situaciją, pakeisti matymą, suvokimą – juk įprastai vyrai nėra tokių projektų objektas. Šis kambarys savaime gali būti meno kūrinys. Arba tiesiog paskiri gabalėliai, kurie jame yra, nelygu žiūrovo žvilgsnis. Taip pat ir su kalendoriumi – jo daromas įspūdis priklauso nuo stebėtojo: galbūt fotografijos apvers tavo pasaulėžiūrą, o gal paskatins masturbuotis.

Lyčių tematikos nevengi ir savo kūrybinėje veikloje?

O taip. Redaguoju feministinį žurnalą, rengiu moterų menininkių parodas. Deja, ši tema tebėra svarbi.

Ar šioje veikloje dalyvauja vyrai?

Taip – nes ir jų teisės irgi nelygiavertės, bent jau mūsų šalyje. Pavyzdžiui, porai skiriantis, vaikas dažniausiai paliekamas su mama, kad irgi nėra teisinga – juk prie jo atėjimo į šį pasaulį vyras ir moteris prisidėjo po lygiai… Taigi esu  ir už vyrų teises.

Kalendorius buvo atsakas ekonomikos krizei?

Taip, ji stipriai atsiliepė mūsų gyvenimui, ypač – menui. Juk jis yra pirmasis dalykas, kurio žmonės nebeperka pritrūkę pinigų! Tuomet ir mąsčiau, ką čia padarius greito ir sėkmingo. Tačiau apskritai vadovaujuosi antikapitalistine strategija ir nenoriu, kad meno kūriniai būtų rinkos prekė. Armanis, netgi H&M gali padaryti geriau. Todėl kalendorius buvo mano vienintelis komercinis gaminys. Ir jis buvo iškart išparduotas, – juokiasi.

Verenos Issel parodos atidarymas

Verenos Issel parodos atidarymas

Tai tavo meno kūrinių negalima nusipirkti?

Jeigu kas jų įsigyja – esu labai laiminga. Labai turtingi žmonės yra įsigiję mano kambarius kaip prabangos prekę. Bet tikrai nemanau, kad kas panorėtų įsigyti kokią mano instaliacijos dalį, kad pasikabintų savo kambaryje, o ir sumanymas nėra toks. Štai kaip čia – mano sumanymas buvo panaudoti instaliacijai visą šį fachverkinį kambarį nelygiomis grindimis, specifinėmis pertvaromis. Manau, kad pats kambarys yra įdomesnis už mano piešinius, tad mieliau dirbu su juo. Tačiau kambario negali įsigyti, jis gali tik patikti arba ne. Ir man patinka, kad jo neįmanoma nusipirkti, nes kitką – įmanoma. Manau, kad menas yra svarbus visuomenėje kaip idėja, kaip raginimas mąstyti kitaip. Jis turi būti nepriklausomas, kitaip jis nebus geras.

Iš ko gyveni?

Dirbau mokytoja mokykloje, dėsčiau ir suaugusiesiems. Kartais parduodu kūrinių, kartais gaunu stipendiją arba grantą – tada esu laiminga, nes galiu laisvai kurti. Bet, kaip matome, situacija nėra stabili, kartais iš tiesų tenka sunerimti dėl savo išlikimo. Tačiau man patinka mano gyvenimas, patinka galimybė veikti tai, ką mėgstu. Ir atvykti į Lietuvą buvo labai įdomu!

Ką manai, ar valstybė turi remti meną?

Žinoma.  Menas – svarbus visuomenės ugdymo instrumentas. Manau, valstybė turėtų į jį investuoti, kad vaikai turėtų daug daugiau galimybių įgyti teorinį ir praktinį meninį išsilavinimą; turėtų būti rengiama daugiau parodų, ypač – nekomercinio meno; jis turi būti labiau prieinamas, nes įkvepia ir gali padaryti kasdienį gyvenimą spalvingesnį arba bent jau įvairesnį:  daugiau muzikos, daugiau dailės, daugiau teatro.

Kaip atradai savo kūrybos principus? Ar turėjai autoritetingų mokytojų?

Tiesą sakant, mano mokytojai labiau kritikavo nei palaikė mano užmojus, – juokiasi. – Išskirčiau skulptorę Pią Stadbäumer ir skulptorių, proceso menininką Franzą Erhardą Waltherį – jie labiau kreipė mane į neįprastus dalykus.

Visada kėliau klausimą, kodėl paveikslas baigiasi būtent ties rėmu? Jeigu šalia stovi gėlės, kurios labai gražiai komunikuoja su paveikslu, kodėl jos negali būti kūrinio dalimi? O gal ir visa siena, ir gėlės, ir paveikslas, ir langas yra vienas kūrinys ir tereikia kelių linijų, kad tai pamatytume? Žodžiu, tvirtai apsisprendžiau neapsiriboti vien drobės kvadratu. Stodama studijuoti menų, pristačiau koliažus.

Kartais man atrodo, kad per savo mokslus nieko neišmokau. Iš technikų labiau mėgstu piešimą, nesu gera tapytoja – man tai atrodo kvailas užsiėmimas, nes fotografams jis vis tiek geriau pavyksta! Savo darbuose nevaizduoju žmonių, aišku, niekada nesakyk niekada… Bet apskritai man patinka tylus objektų gyvenimas.

Domiesi ir suvokimo teoretika?

Taip. Štai neseniai skaičiau meno kritiko ir filosofo Arthuro Danto knygą, labai sudomino jo pasiūlytas mąstymo eksperimentas. Įsivaizduokime šūsnį nupieštų raudonų kvadratų. Vienas iš jų, tarkime, Maskvos Raudonoji aikštė, kitas – Kazimiro Malevičiaus stiliumi nutapytas kvadratas, trečias – Giorgionės paruošta tapyti drobė, ketvirtas – niekas, dar kitas, pavyzdžiui, tiesiog pavadintas raudonuoju kvadratu… Kurie iš jų yra menas ir kurie nėra? Šitaip atsiduri filosofijoje. Beje, šiomis dienomis Nidoje, Vilniaus dailės akademijos meno kolonijoje, vyko tyrėjų susitikimas susijusia tema – jie nagrinėjo filosofo Jacques‘o Rancière‘o raštus, tarp jų – ir „Emancipuotą žiūrovą“. Emancipuotas žiūrovas – štai tokio aš ir siekiu.

V. Issel instaliacijos „Neringa“ fragmentai

[nggallery id=170]

V. Issel paroda „Neringa” KKKC Parodų rūmuose veikia iki š. m. rugsėjo 28 d.

DOSJĖ

Verena Issel (g. 1982 m.), gyvenanti ir dirbanti Hamburge, yra šiemet Klaipėdoje pristatytos tarptautinės šiuolaikinio meno bienalės „Jaunieji Europos kūrėjai 2013–2015“ parodos dalyvė.

2002–2011 m. studijavo Hamburgo dailės akademijoje ir Hamburgo universitete. Įgijo lotynų kalbos bei dailės magistro laipsnius.

Studijų metų pagal mainų programą ERASMUS studijavo Lisabonos menų akademijoje Portugalijoje.

2011 m. stažavosi Kinijos dailės akademijoje Hangdžou mieste.

Parodose dalyvauja nuo 2004 m. Surengė 7 personalines, dalyvavo 40-yje grupinių parodų ir meno projektų.

Parašykite komentarą