Sveikas, svetimšali!

Kokie jausmai lydi naują pažintį? Sakysite, nelygu su kuo ir kur: viena – spausti ranką pirmąkart sutiktam žmogui, kas kita – iš tolo žavėjusiai įžymybei. 

Parodos atidarymas. Algirdo Kubaičio nuotr.

Tačiau abiem atvejais stebime naujas asmenines istorijas. Šitaip yra ir pažįstant kitus kraštus: kad ir kiek būtum apie juos girdėjęs, gyvas individualus įspūdis bus unikalus. Apie tai – Klaipėdoje kelionę per tris miestus ir valstybes pradėjusi šiuolaikinio meno paroda „Close Stranger“ („Pažink svetimšalį“). 

Viešojoje erdvėje sklandant politizuotoms susidūrimo bei prieštaros nuotaikoms, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose svetimšaliai susitinka taikiai ir kupini smalsumo. 

Iki gegužės 29 d. veikianti paroda – šios įstaigos drauge su užsienio partneriais vykdomo to paties pavadinimo tarptautinio projekto renginys. Titulinis – vadinasi, programinis, ataskaitinis. 

Projekto metu, be kita ko, vyko menininkų rezidencijų programa. Kūrėjai iš Lietuvos, Lenkijos bei Rusijos keliavo aplankyti kaimynų Kaliningrade, Gdanske bei Klaipėdoje ir pasisemti įkvėpimo autoriniams darbams. 

Anot Jevgenijaus Umanskio, Nacionalinio šiuolaikinio meno centro Kaliningrado filialo (Rusija) kuratoriaus, minimalistinėje ekspozicijoje veikia pažinčiai būdingi dėsningumai. 

Dauguma kūrinių erdvėje įkomponuota taip, kad norint juos apžiūrėti ir perprasti, būtina prieiti arčiau – tarsi prie žmogaus.

Beje, kuratoriui čia teko kitokia nei įprasta užduotis – Parodų rūmų erdvėje „sužaisti“ ne paties atrinktais, o menininkų pateiktais kūriniais. 

Maža juoda suknelė ir „Na, palauk!” 

Angelikos Fojtuch performansas „Kas mus skiria, tas mus vienija“

Lietuvai parodoje atstovauja Laura Garbštienė, Remigijus Treigys, Marta Vosyliūtė, Nerijus Jankauskas, Jurga Barilaitė, Laura Zala, Rusijai – Jegoras Lučševas, Grigorijus Selskis, Aleksejus Čebykinas, Olegas Bliabliasas, Jurijus Vasiljevas, Aleksandras Liubinas, Lenkijai – Agata Nowosielska, Piotras Wyrzykowskis, Jacekas Niegoda, Julita Wójcik, Arturas Gogołkiewiczius bei Angelika Fojtuch. 

Pastaroji menininkė, skulptūros studijas baigusi performansų kūrėja, parodos atidarymo metu pristatė reginį, įkvėptą visam projekto regionui pažįstamo filmuko „Na, palauk!“ siužeto. Pasirinkimas atspindi asmeninį A. Fojtuch santykį su totalitarizmo suvienyto regiono praeitimi. 

„Susipažinus su rusu ar lietuviu man susidaro įspūdis, kad jau seniai pažįstame vienas kitą. Nuo pat vaikystės. Nors ir nedažnai tenka susitikti. Tiek pat dalykų mus skiria, kiek ir vienija. Kolektyvinė pasąmonė”, – pristatydama savo kūrybinį projektą, rašė ji. 

Pats performansas, surengtas pievelėje prie Parodų rūmų, sutapo su miesto svečių grupės pasivaikščiojimu po Klaipėdos senamiestį, tad meška perrengto vyro išpuolis prieš kruopščiai besipuošiančią damą juoda suknele sulaukė gausių žiūrovų. 

Miltų bei vandens mišiniu aplieta mergina neatrodė sutrikusi ir išvaikė žiūrovų minią griežtai nurodydama jiems grįžti į Parodų rūmus. Didelio ir stipraus santykis su iš pažiūros mažu bei silpnu visuomet svyruoja tarp tragedijos ir anekdoto. 

Kitų darbų temos – konkrečios vietovės gyventojams įprasta kasdienybė, kuri pasirodo esanti itin iškalbi, atsidūrusi kraštovaizdį apžvelgiančio menininko akiratyje. 

Šių dienų Kaliningrado srities gyventojų išvykos apsipirkti į Lenkiją bei Lietuvą, dingusio Karaliaučiaus nuojautos, suvenyrų kioskelio ties Gdansko laivų statykla pardavėja ponia Aleksandra, jau 20 metų puošianti nykstančio „Solidarumo“ judėjimo lopšio vartus gyvomis gėlėmis – „Close Stranger“ mozaikoje daug istorijų bei pastebėjimų, kurių emocinis poveikis neatsiejamas nuo artumo pojūčio, tarsi vartytum giminaičių nuotraukų albumą. 

Tiltas anapus

Olego Bliabliaso instaliacijos „Tiltauninkės“ fragmentas

Prietemoje smilksta smilkalai, ant sienos – akį glostančių spalvų abstraktūs piešiniai. Anot kaliningradiečio menininko Olego Bliabliaso, juose jis aprašymų pagrindu mėgino vizualizuoti mirštančiojo patiriamus regėjimus. Šiurpoka? Nė kiek. Erdvėje labai jauku – menininko teigimu, būtent toks, natūralus ir netrikdantis, buvęs protėvių santykis su žmogaus išėjimu anapus. 

„Pamaniau, kad būtų prasminga skirti projektą nykstančioms tradicijoms. Viena iš tokių – mirštančiojo išlydėjimas. Šiandien dauguma žmonių miršta vienumoje arba slaugos įstaigose, skirtose eliminuoti ligą ir mirtį iš kasdienio gyvenimo. 

Niekas nežino, kaip padėti mirštančiam žmogui, mirties tema apskritai yra tabu – pamėgink iškelti ją pokalbyje, ir pamatysi, kaip pašnekovai suka akis į šalį užleisdami erdvę nejaukiai tylai. Tačiau

pažinus šios srities tradicijas, šį procesą nuspalvina visai kitokios spalvos“, – sakė O. Bliabliasas, per lietuvius bičiulius, praktikuojančius netradicinę mediciną, sužinojęs apie prūsišką tiltauninkių tradiciją. 

Pokalbininko teigimu, ši tema jam tapusi fantastišku atradimu, kuriuo jis norėtų pasidalyti su kitais. 

Tiltaunininkės, moterys-žynės, išmanė mirusiųjų sielų išlydėjimo anapus papročius. Šios išlydėtuvės, pasak tradiciją išstudijavusio menininko, nėra metafora – juk klinikinę ir biologinę mirtį skiria apie 20 min. Tradicijos puoselėtojos Marės Kantautaitės, kuri šias apeigas atlikdavo sovietmečiu, vaikaitė juos pristato Olego parengtame videointerviu. 

„Šiandien gyvename technologijų pasaulyje. Bet dėl to netampame nei laimingesni, nei geresni. Žinoma, senųjų papročių nesugrąžinsime, bet, manau, kultūros uždavinys ir yra žvelgti ne tik į ateitį, bet ir į praeitį“, – mano O. Bliabliasas. 

Sugrąžintas simbolis 

Aleksejaus Čebykino instaliacijos „Simbolio sugrįžimas“ fragmentas

Viešėdamas menininkų rezidencijoje Klaipėdoje, kaliningradietis Aleksejus Čebykinas čia pamatė daug skulptūrų, mažosios plastikos akcentų. Tačiau nepamatė jokio reikšmingesnio miesto simbolio – išskyrus „Meridianą“, kurį tuo metu kaip tik išgabeno remontuoti. 

„Panagrinėjęs istoriją, mėginau atkurti ankstesnį miesto vaizdą. Supratau, kad nebeišlikusi Šv. Jono bažnyčia su 75 m varpinės bokštu buvo aukščiausia Memelio architektūros dominantė, verta simbolio vardo. 

Būdamas architektas, nepritariu idėjoms atstatyti bažnyčią mažesnę. Sumaniau grąžinti simbolį į ankstesnę jo vietą energijos mazgo, kurį jis neišvengiamai sukuria, pavidalu“, – teigė menininkas. 

Vadovaudamasis istorijos šaltiniais, generatyvinio meno propaguotojas sukūrė bažnyčios 3D modelį. 

Pasirinktų jo bei aikštės erdvinių koordinačių duomenis įkėlė į Benua Mandelbroto, vieno iš fraktalinės geometrijos pradininkų, sukurtą algoritmą-generatorių ir gavo tūrinį fraktalą, vizualiai primenantį vandens pliūpsnį. Visą šį procesą apžvelgia parodoje pristatoma instaliacija „Simbolio sugrįžimas“. 

Kaip pasėti mišką

Lauros Garbštienės knyga „Kaip pasėti mišką“

Lauros Garbštienės darbas telpa į kišenę: tai knygelė „Kaip pasėti mišką“ su gausiu regiono medžių sąrašu bei instrukcijomis, kaip juos sėti. 

„Nuvažiavusi į Kaliningradą vaikščioja po botanikos sodą, kurio istorija siekia Karaliaučiaus laikus, girdėjau apie šių dienų miesto gyvenimo situacijas, kai aktyvistai gina medžius – siekia uždrausti alyvų parko kirtimą ruošiant aikštelę prekybos centrui.

Žmogaus gyvenimas yra per menkas, kad pasivytų ąžuolą, tačiau nuostabu, kad žmonės gali kovoti dėl to, kad medžiai augtų. Kadangi ir pati panorau juos sėti, pasidariau knygą, kad būtų patogu, – sakė 500 egzempliorių tiražu išleistos brošiūros rengėja. – Drauge tai yra mano kūrybinio kelio posūkis nuo performansų bei videoinstaliacijų: norėjau sukurti ką nors minimalistinio ir funkcionalaus.“ 

Ieškant universalios kalbos

Jurgos Barilaitės instaliacijos „Skaičiuotė-abrakadabra“ fragmentas

 Jurga Barilaitė kaimynystės temą nagrinėjo per kalbinę išraišką. 

Rengdama instaliaciją „Skaičiuotė-abrakdabra“ menininkė leidosi eksperimentuoti su skaičiuotėmis lietuvių, rusų bei lenkų kalbomis, kol galiausiai „sukompiliavo“ tris skirtingas, kūrinyje pavirtusias tarsi autonomiškai funkcionuojančiu junginiu. 

Šis, sutinka kūrėja, labiau primena pasakų burtažodžius ir apgaubia ją bei hipnotizuojamai veikiamą žiūrovą mistine nuotaika. Demiurgė, apeigas atliekanti žynė, klaidžiojanti tarp šiapus ir anapus, burtininkė? 

J. Barilaitė leidžia byloti nuojautoms bei pojūčiams. Jos įsitikinimu, kalba ne visada pajėgi pereikti mūsų jausmus arba sritis anapus tikrovės arba slėpiningų žmogaus troškimų. 

Šio bei kitų parodos darbų priminimas, kad suprasti vienas kitą bent tam tikru atžvilgiu galime ir be žodžių – jeigu vadovausimės mintimi, kad esame vienijami universalių vertybių ir siekių, – žadina malonų ir viltingą pojūtį, kad kaimynystės santykiuose erdvės artumui yra daug daugiau nei susvetimėjimui. 

Paroda „Close Stranger“ („Pažink svetimšalį“) Klaipėdoje birželio 6–liepos 7 d. veiks Kaliningrade, o liepos 25–rugpjūčio 24 d. bus pristatoma Gdansko publikai. Panagrinėti menininkų darbus, perprasti jų įžvalgas, kurti ir įsitraukti į abipusio pažinimo procesą klaipėdiečius parodos metu kviečia nemokamų edukacinių užsiėmimų programa. Tai – ne paskutiniai šiuolaikinės kultūros mainų projekto, vyksiančio iki šių metų gruodžio, renginiai. 

Parodos atidarymo renginio fotogalerija