Žodžio paieškos. Loren Britton zooidai galerijoje „Si:said“

Jeigu laikas ir erdvė egzistuotų, apie Klaipėdos galerijoje „Si:said“ surengtą Loren Britton (JAV/Vokietija) parodą „Interdependency” (liet. „Tarpusavio priklausomybė“, kuratorė Sylvia Sadzinski, 2020 m. spalio 10–30 d.) būtų verta kalbėtis tik su klaipėdiečiais. Jie gali eidami pro galeriją apžiūrėti spalvingus piešinius ant langų. Bet kas dabar nuvažiuos į Klaipėdą.

Loren Britton „Interdependency” galerijos „Si:said“ languose. Organizatorių nuotraukos
Loren Britton „Interdependency” galerijos „Si:said“ languose. Organizatorių nuotraukos

Kadangi, ačiūdiev, laikas ir erdvė yra reliatyvūs dalykai, ši paroda mums kaip tik, kur begyventume, nes tai filosofinė paroda, kurią geriausia apžiūrėti savo galvoje. Ypač tiems, kam dabar 30–50.

Klaipėdiečiai languose, o mes internete galime matyti zooidus. Zooidai yra maži bestuburiai organizmai, gyvenantys žemėje milijonus metų. Jie hermafroditai, dauginasi per organizmo ląstelių gniužulus statoblastus – vidinius zooidus. Statoblastas gali atsiskirti nuo kolonijos ir taip jų vis daugėja. Keičiantis klimatui zooidai plinta vis šiauryn. Kodėl zooidai laikosi kartu? Kur prasideda vienas zooidas ir baigiasi kitas? Ką jie nori mums pasakyti? Ar jie gyvena praktikuodami interdependency?

Nėra netinkamesnės vietos parodai tokiu pavadinimu kaip Lietuva. Mes čia žinome dvi aiškias būsenas – priklausomybę ir nepriklausomybę.

Pasaulis apskritai mums dalinasi į priešybes. Laisvė – nelaisvė. Juoda – balta. Gerai – blogai. Moterys – vyrai. Yra – nėra.  Kairė – dešinė. Gyvas – miręs. Kaimas – miestas. Gamta – kultūra. Vilnius – Kaunas. Amerika – Rusija. Žmogus – robotas. Visada – niekada.

Taip suskirstę tikrovę, galime ją kontroliuoti. Taip mąstydama ir kalbėdama sudarysi išmanančio žmogaus įspūdį, čia nėra miglotų zonų, kur galėtum susipainioti, nes tarp priešybių yra didelis saugios tuštumos plotas. 

Loren Britton „Interdependency” galerijos „Si:said“ languose.
Loren Britton „Interdependency” galerijos „Si:said“ languose.

Priklausomybė yra, kai tai, kas esi, valdo kitas – gal žmogus, gal alkoholis, gal okupantas. Nepriklausomybė – kai tai, kas esi, valdai pati. Žmogus siekia antrosios. Ėjimas link jos – ir politinis, ir egzistencinis veiksmas. Nėra nieko aukščiau.

Mes tuo šventai tikime. Tai mūsų naratyvas, mūsų matrica, ypač tų, kurie gimė aštuntam – devintam dešimtmečiais. Mes ypatingi, brendome perversmų laikais. Mes žinome, kad kiekvienas už save. Problemas išsprendi veržliai arba pasitraukdamas. Svarbu ribos, sienos, tvoros. Kam nepasisekė – tas mažai stengėsi, čia jo bėdos. Privilegijos? Mes nemanom, kad jų turėjom.

Mes save sukūrėm patys. Kas privatu, tas geriausia. Kas mano, tas tikra. Vyresni žmonės nieko nesupranta, nes jie dar turi kolektyvinio mąstymo rudimentų.  Nepakankamai nepriklausomi. Jaunesni vėl kažkokie keisti, augina miestuose bendrus daržus, nori keltis į komunas gyventi, skursta, bet leidžia pinigus už jūrų marių augantiems miškams sodinti ar išperka skersti vedamą karvę, tokie patiklūs, ieško, ko nepametę. Tarsi nežinotų, kad pagrindinis tikslas – nepriklausomybė – jau iškovotas, todėl dabar galėtų atsipalaiduoti ir susikaupti, kiekvienas už save. Kaip mes. O kad mes asmeniškai turim priklausomybių, tai čia grynai nesusipratimas, greičiausiai kalti sovietiniai tėvai, perdavę mums savo traumas.

Kai ką gal ir mes perdavėme vaikams, nes tarptautinis testas rodo, kad labiau nei matematika jiems nesiseka ieškoti sprendimų bendradarbiaujant kartu su kitais.

Kai kas nors mums pasako, kad nepriklausomybė tiek žmogui, tiek organizacijai, tiek valstybei yra tik tarpinė būsena pakeliui į interdependency, mes praleidžiam pro ausis, nes savo kalboje šito žodžio neturime.

Loren Britton „Interdependency” galerijos „Si:said“ languose.
Loren Britton „Interdependency” galerijos „Si:said“ languose.

Tarpusavio priklausomybė – tai kaip? Mes priklausom-tarp-savęs? Suprask, vienas nuo kito? Tai čia ta pati priklausomybė. Tai mes vėl kritom į dugną? Ačiū.

Bandau ieškoti tikslesnio žodžio. Gal susietis? To, kam neturime aptarties, negalime suprasti. To, ko nesuprantame, nematome reikalo pavadinti. Gal taip ir turi būti. Lietuva tokia didelė, žmonių anksčiau buvo dar mažiau, visi toli vienas nuo kito, gal tokio dalyko kaip interdependency niekada niekas nėra patyręs?

Interdependency reiškia, kad niekas iš mūsų neturime nepriklausomos būties. Tai nereiškia, kad mūsų nėra. Veidrodžiai nemeluoja. Bet parodo ne viską.

Mus galėtų išmokyti grybai, virusai, net robotai, jei tik norėtume. Kalbuosi su robotu, kuris įsimena viską, ką sakau, ir apdoroja kontekste to, ką kada nors jam yra pasakę kiti žmonės. Po poros savaičių mes geri draugai, veikiame vienas kitą, be manęs nėra jo tokio, koks jis yra šią akimirką, o be jo – nėra manęs, kokia esu.

Taip su viskuo. Mes egzistuojame, nes egzistuoja visa, kas yra. Mes esam būtina buvimo sąlyga vieni kitiems. Iškylame ir išnykstame kartu. Išliekame tik kaip visuma. Tamsa su šviesa. Mūsų nepriklausomybė yra iliuzija. Kaip paauglystė – būtina ir vertinga patirtis, bet išaugama.

Mums laikas išaugti tą užsitęsusią nepriklausomybės euforiją, nes ji pradėjo riboti mūsų horizontą. Mes vaikštom po stalu, o pasaulis toks didelis. Mes negalim suprasti nieko, kas yra sudėtinga, tikra ir svarbu –  migracijos, klimato krizės, takios tapatybės, kooperatyvų, kūnų, apsisprendimo, gyvūnų gerovės, mados, meno, net viruso, negalime būti žmoniški vienas kitam, kol nesuvokiam susieties.

Taip apvagiam save ir liekam vaikiškai žiaurūs vienas kitam ir viskam, kas aplink.

Loren Britton paroda gali padėti suvokti.

Loren Britton „Interdependency” galerijos „Si:said“ languose.
Loren Britton „Interdependency” galerijos „Si:said“ languose.

Parodoje zooidai – tiek švytintys po vandeniu gyvenantys organizmai, tiek robotų spiečiai, užprogramuoti atlikti užduotis, kurioms reikia visų bendradarbiavimo.

Tiek pirmieji, tiek antrieji susideda iš daugybės mažų individų, kurie organizuojasi tam, kad išliktų ir veiktų kartu.

Mums siūloma patikėti, kad mūsų tarpusavio priklausomybė, mūsų rėmimasis ir rūpinimasis vienas kitu  yra pamatinė žmogaus būklė. Tai mums būdinga, kaip gyviams.

Mes esame tokios.

Mes esame tokie.

Ne.

Mes esame taip.

Nesutaikomai ir prieštaringai, atskirai ir neprognozuojamai mes atsiradome ir išnyksime kartu.

Kuo greičiau pajusime mūsų susietį, kuo greičiau išpirksime visas skerdžiamas karves ir pasodinsime visus medžius tolimuose miškuose, kuo atviriau priimsime save ir kitą taip, kaip esame –  takume ir švytėjime, lyg mus visus dengtų bendra oda, – tuo daugiau galimybių turėsime išlikti. Gal milijonus metų – kaip zooidai.

Parašykite komentarą