Vila Manila ir dingęs Treigys

Manila. Pavadinimas suintrigavo. Artėjo ruduo. Vakarų danguje vėso ir vis ryškiau staipėsi žvaigždės. Baroti galerijoje taikiai sugyveno asociatyvusis konstruktyvizmas ir konkrečioji romantika. Apsilankiau smalsumo vedamas, nepaisant to, kad vanilinio cukraus, kamerinio jaukumo ir holivudinės rudų akių šilumos vargiai galėjau tikėtis iš kūrybinio Remigijaus Treigio ir Dano Aleksos dueto.

R. Treigio ir D. Aleksos parodoje „Manila is Calling your name“ uostamiesčio Baroti galerijoje. Remigijaus Treigio nuotr.
R. Treigio ir D. Aleksos parodoje „Manila is Calling your name“ uostamiesčio Baroti galerijoje.
Remigijaus Treigio nuotr.

Kitoje dimensijoje

„Manila is Calling your name“ – puikus bendradarbiavimo estetikos kūrinys, konceptualiausia kada nors apskritai Baroti galerijos surengta paroda. Buvo įdomu patirti, ar autorių dialogas pavyko. Patirti ir tai, kaip tradiciniu laikomas žanras (šiuo atveju R. Treigio fotografija) „mutuoja“ gerąja to žodžio prasme, kaip galima sužaisti asociacijomis, kurias sukelia medžiaga, ir kurti visai kitoje dimensijoje, ieškant atspirties dabarties aktualijose – t. y. tame, kas vyksta „už lango stiklo”, už žmogaus aplinkos kubo erdvės, kurią konstruoja algoritmas (D. Aleksos instaliacija).

Formaliai – tai labai skirtingi autoriai. Tačiau abiem svarbu laikas ir vieta. Abu šias dimensijas traktuoja gana abstrakčiai ir nesureikšmina detalių. Remigijus gali nuosekliai dildinti laiką, nuosekliai pasirinktuose objektuose naudodamas tik fotografinę raišką, labai nuosekliai šlifuodamas vaizdinį. Danas – impulsyvesnis, atviresnis ieškojimams. R. Treigio fotografijų iš skirtingų, su rezidenciniais meno projektais susijusių miestų gatvių stebėsenos ciklų iš karto nepastebėjau, nors jos čia tikrai yra. Reikalingas akomodacijos periodas arba žibintuvėlis. Optiškai nustelbė D. Aleksos struktūros.

Klaipėdos publikai mažiau žinomas D. Aleksa meno autentiškumo per menininko dalyvavimą meniniame veiksme klausimus sprendžia estetiškai ir kontrastingai, imituodamas veiksmą. Turbūt pamenate labiausiai intriguojantį suolelį Mažvydo aikštėje, kur Baroti galerijos projekto metu buvo įkurdintas inteligentiškas kostiumuotas „bomžas“, sukišęs galvą į šiukšliadėžę (2010 m.). Parodoje galerijoje „POST“ Kaune 2017 m. jis manipuliavo išdaužto lango vaizdu kaip reginiu, praplėsdamas kategorijų, kurios anksčiau priskirtos išimtinai blogiui arba gėriui, vertę. Kelionę postkontekste jis toliau leido laukdamas „Kanados vizos“ galerijoje „Si:said” 2019 m. Čia akstinu parodai tapo neįgyvendintos kelionės į Kanadą patirtis.

Parodoje „Manila is Calling your name“ Danas žengia dar toliau ir net nesiruošia niekur vykti. Už jį planuoja pats „viešbutis”, tiksliau – Booking.com algoritmas, kuris, autoriui surežisavus norą apsilankyti Maniloje, pateikė „tik jam” viešbučio parengtus kelionės maršrutus Filipinų sostinėje. Taip menininkas jau pačioje pradžioje atsiduria sandariose žaidimo taisyklėse. Lieka tik sekti specialiai paruoštus kelionių pasiūlymus Maniloje arba dalyvauti nedalyvaujant. Sukuriant virtualų kambarį ir kelionės naratyvą pačiam.

R. Treigio ir D. Aleksos parodoje „Manila is Calling your name“ uostamiesčio Baroti galerijoje. Remigijaus Treigio nuotr.
R. Treigio ir D. Aleksos parodoje „Manila is Calling your name“ uostamiesčio Baroti galerijoje.
Remigijaus Treigio nuotr.

Tik svečias Dano kambaryje

Danas labai įtaigiai nupasakojo apie savo sukurtos Manilos labirintus, apie savo atrastą algoritmą, kuris pavirto 3D žemėlapiu, Manila (skamba kaip mistinė vieta, kurioje būtinai turi kažkas įvykti). Todėl klausimas fotomenininkui – kur dingsta ir kaip atsiranda šiame labirinte R. Treigys ir jo kūrinys? Ši paroda – labirintas R. Treigiui, fotofiksacijoms pasirenkami statiški objektai, kurie negali pasprukti, autoriaus atminties archyve saugomi daugeliui metų, tačiau bet kada gali būti ištraukti į dienos šviesą. Tai įprasta autoriaus taktika. Kartais atrodo, kad objektas laukia menininko. O šioje parodoje – autoriaus braižą pastebime tik papildomai apšvietus (galima ir mobiliuoju telefonu). Tuomet išryškėja fotogarso takelis. Ar R. Treigys nereiškia tik laiko dimensijos „viešbutiniame labirinte”, kuriame laikas niveliuotas, o lieka tik maršrutas?

R. Treigys: Treigys nedingo, tik laikinai perėjo į dvimatę erdvę. Galerijoje visi tarsi kino salėje gali būti žiūrovai ir stebėtojai už ekrano arba priešais projektorių ir tapti parodos dalyviais, pagauti ant veido ar viso kūno mano fotografijų projekcijas. Čia tradicinis fotografinis vaizdas tampa dvimatis ar trimatis, keičiasi mastelis, galima įeiti į pačios fotografijos vidų. Tačiau mano atpažįstamumas, manau, išliko.

I. Kazakevičius: Kaip jautiesi „Dano kambaryje“? Ar pavyksta atitrūkti nuo savęs kaip fotografo ir menininko (beje, atsargiai vertinančio eksperimentą)? Ar gali pabūti tik paprastu parodos žiūrovu, išjungti šviesą ir atrasti maršrutą, kuris, panašu, jam ekspozicijoje buvo sudarytas?

R. Treigys: Emociškai jaučiuosi labai gerai, ir garsas, ir vaizdas mane veikia tikrai teigiamai. Išjungti šviesą kambaryje tarsi reikštų uždaryti parodą, šviesa šiuo atveju besąlygiškai būtina. Taškinė, koncentruota šviesa, kuri kaip tik atlieka mediatoriaus vaidmenį tarp manęs ir Dano, fragmentuoja arba keičia mastelį, bet kartu išsaugo mano autorinį autentiškumą.

R. Treigio ir D. Aleksos parodoje „Manila is Calling your name“ uostamiesčio Baroti galerijoje. Remigijaus Treigio nuotr.
R. Treigio ir D. Aleksos parodoje „Manila is Calling your name“ uostamiesčio Baroti galerijoje.
Remigijaus Treigio nuotr.

Patirtis ir technika

R. Treigys pirmą kartą turi rinktis. Iki tol bendradarbiaujant su kitais menininkais, rengiant duetus, kiekvieną kartą jo fotografijos patirdavo nedidelius žiūros pokyčius ekspozicijų metu. Dažniausiai „dialogo linija“, „pokalbio kampas“ atsirasdavo stilistiškai, kompoziciškai, vizualiai derinant savo ir kitų kūrybą su projektuose bendradarbiaujančiais autoriais salių erdvėse. Prisiminkime bendrą projektą su tapytoja Agne Jonkute. Arba R. Treigio, G. Trimako ir A. Lukio grupę – projektą „TTL požiūris“, kurio parodos prašosi būti pavadinamos kūrybinių sesijų partneryste.

R. Treigys: Turbūt pirmą kartą dalyvauju tokiame „hibride“. TTL atveju – iki atidarymo nežinodavome, ką mes eksponuosime susitikę, niekada iš anksto to neaptardavome. Tik suėję kartu ir išpakavę darbus pamatydavome, ką turime, tada prasidėdavo eksponavimo improvizacija esamoje erdvėje. Dar ankstesni „Doooooris“ laikotarpio kūriniai buvo žaidimas pačiu kūrybos procesu. Ant mano darbų grupės nariai nepaišydavo, neduodavau arba neprašė. „Doooooris“ buvo pokštas ir kartu mano fotografijos kitame kontekste patikrinimas. Su Danu apie šią instaliaciją esame daug kalbėję, mąstę, kaip ji galėtų atrodyti. Pradžioje tebuvo Dano idėja ir pusę metų vyko intensyvus brainstormas, daugybės galimų eksponavimo, pateikimo, kūrybinio santykio variantų siūlymai vienas kitam, ir taip buvo beveik iki paskutinės akimirkos.

Pastaruoju metu D. Aleksa projektuose naudoja braižybos programų animaciją, kuria fiktyvius tikrovės karkasus. Parodoje Remigijaus nuotraukos apvelka tuos karkasus medžiaga, tarsi kompiuterio stumtelėta idėja pakyla nuo popieriaus lapo, projektas tampa vizualus.

 D. Aleksa: Galvodamas apie parodos koncepciją pirmiausiai išsikėliau klausimą, koks emocinis ryšys mane sieja su galerija, su Klaipėda, uostu. Save suvokiau kaip stebėtoją, trumpam atvyksiantį iš kitur. Gal tada ir prisiminiau R. Treigio nuotraukas, pastatus be adresų. Remigijaus nuotraukų integravimas į parodą tapo tolesnės eigos raktu. Rengiantis parodai aptikome daug bendro tame, kaip patiriame aplinką. Remigijaus kūryboje adresai ir datos yra „kažkur” užstrigę laike ir erdvėje, o mano brėžiniuose gatvės ir pastatai galiausiai tampa linijomis, geometrinėmis figūromis beribiame virtuale. Manila buvo atsitiktinis pasirinkimas, tiesiog dūriau pirštą žemėlapyje į vietą, kuri nutolusi nuo mūsų tiek, kad jos realumas mums tampa nesuvokiamas. Viešbučio kambarys, jo paieška asocijuojasi su būdu išmesti inkarą toje geografinėje abstrakcijoje. Jei kalbėtume tik apie Remigijaus fotografijas, šios parodos kontekste man labai norėjosi jas pateikti taip, kad būtų sulaužytas stereotipinis treigiškas fotografijų suvokimas, norėjosi iš nuotraukų išrėminti esmę. Pas jį studijoje išbandėme negatyvų projektavimą ant sienos. Nuotraukose užfiksuoti pastatai, buities detalės tarytum atgijo, įgavo realius mastelius. Daugelis parodos atidarymo metu klausė, kur čia Treigys, tik po kurio laiko suvokdavo pakliuvę į jo fotografijose užfiksuotą realybę.

Tokia ši istorija apie kelionę laike. Apie laiką ir istorijas, kurios galėjo nutikti tik tą dieną ir tuo metu, kai nebuvo klaidingų nuorodų, idėjų ir nuomonių transliacijos.

P. S. Igno Kazakevičiaus projektas „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas gavus Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją kultūros ir meno kūrėjams.

DURYS, 2020 spalis, Nr. 10 (82)

Parašykite komentarą