Susiję, bet atskiri. Rosandos Sorakaitės ir Povilo Ramanausko parodos Klaipėdoje

Apie Rosandą Sorakaitę ir Povilą Ramanauską jau seniai ieškau progos parašyti, nes Lietuvos dailės gyvenimui jie yra svarbūs dėl trijų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad yra originalūs ir įdomūs kūrėjai. Antra – todėl, kad yra akivaizdžiai nematoma, bet aktyviai veikianti menininkų bendruomenės dalelė, užtikrinanti jos sklandų veikimą. O trečia – jie papildo Lietuvoje gana dažną ir labai įvairios menininkų porų dinamikos istoriją.

Rosanda_Sorakaite_foto_Domas_Rimeika

Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. D. Rimeikos nuotr.

Nei Sorakaitė, nei Ramanauskas nėra tradiciniai tapytojai. Esu girdėjus kitą tapytoją, kuris naudoja teptukus, potėpį, kaip priklauso, ir iš jų sukuria atpažįstamą vaizdą, sakant, kad tai, ką Ramanauskas daro, net nebėra tapyba. Gali būti, bet tai visai nesvarbu, nes panašūs klausimai – tik teorinio disputo dalis, kuri plečiant vizualius menus aistrų nebekelia. Dabarties meno klausiama bene vienintelio dalyko – ar jis paveikus. O paveikumas išgaunamas ir svaigiu meistriškumu, ir tyčiniu keblumu, ir iš aukso, ir iš šiukšlių, tad Ramanausko lanksčioji tapyba gali stebinti tik paveikumu, naujumams jau seniai galas, vien todėl, kad jo konceptas kaip reikiant pašvinko.

Ramanausko darbai mažesnėje salėje rūmų laiptų kairėje ir jos prieigose rodo, kad jam pačiam nebeužtenka ant kaskart kitaip išformuojamo skaidraus lakšto tepamų ar liejamų dažų. Atsiranda ir rasti daiktai, net videodarbas „Apie idėjas” (2019), kur menininkas energingai vis lipa laiptais ir kažkur skuba. Kurgi kitur – kurti. Didžiausiame ir, matyt, pagrindiniame kūrinyje – juodu celofanu rėminamoje scenoje, kuri mainosi judant ratu – asociatyviai žvelgdama matau burę, laivą, vėją, žuvį, pralekiančias bangas. Geltono skysčio talpykla neatrodo fiziologiškai, o stiprina saulėtos dienos jachtoje įspūdį. Dažai ant lanksčių paviršių skleidžiasi lyg veikiami greičio, slėgio. Medžiagų ir erdvės fizika Ramanauskas įtraukia žiūrovą į meno patyrimą, visai kaip tai daro skulptoriai ir architektai.

Kiti jo eksponuojami kūriniai kameriniai, kiekvienas su savo atskira mintimi. Ant veidrodžio atsiradę „Akidangčiai” turbūt kalba apie nūdienos savirefleksijos stoką. „Apie grožį” prabyla sulietame pasporte įrėmintas žodis „Dailė”. Gal autorius ironizuoja „Dailės” kombinato idėją, bet, man atrodo, labiau kalba apie amžiną grožio sampratos bėdą, kuri labai skaudina, kai grožis suvokiamas vien paviršutiniškai, dailinant, užbraukiant gražius netobulumus, paliekant tik graudų euroremontų luobą. „Kamertonas” – į žurnalų stendą sudėlioti artimomis spalvomis užtapyti lakštai – primena apie kasdieną, kaip ir į kauptuką panašus pavidalas ant žemės. Menininkas ir kuria ryškią šventės atmosferą, ir nepamiršta priminti rutinos, darbo, viso laiko iki parodos ir po jos. Tai dažniausiai susiję su žiūrovu: ne magija, o pasikartojančios kaip tie laiptai dienos. Ramanauskui akivaizdžiai rūpi užmegzti kontaktą su žiūrovu. Nors tas, ko gero, pamatęs ekspoziciją pirmiausia pamanys – „kas čia per velniava”. Sekite ženklus, su jumis bendraujama.

Rosandos Sorakaitės ekspozicija – dešinėje pusėje, didesnėje erdvėje, kur siena briaunomis išsilanksto it kokiame sename pastate (tik čia nebus nei lango, nei durų). Taip ant rėmo ir drobės mišria technika atlikti paveikslai turi daugiau atskirų plokštumų. Briaunos veikia kaip knygos puslapiai, kaip scenos teatre: vienas epizodas susijęs su kitu, bet ne visada tiesiogiai. Apskritai ekspozicija labai vientisa ir puikiai surežisuota. Čia irgi tvyro jausmas, kad žiūrovas yra branginamas, ekspozicija kuriama jam.

Didelis juodas balandis ant baltos sienos spokso į baltą mažą atitikmenį, boluojančiam juodoje sienoje. Ant grindų nusmukusiose pusiau išvyniotose drobėse – gipsinio lubų dekoro fragmentas, ant didžiųjų sienų – lyg triptikai, lyg altoriai: dangaus žiburiai, kambario prietemos intymumas. Tapetų fragmentas, žydras dangus. Tai jausmo plokštumos, paimtos iš labai skirtingų vietų, tokios trapios ir lekiant kartais visai nematomos, bet labai ryškios prisiminimuose, kuriuose detalės jau nutrupėjo. Kaip kokie pojūtiniai sapnai, kurie tarsi labai ryškūs, apčiuopiami, bet papasakoti visiškai nėra ką. Sorakaitės darbai stiprūs ir po vieną, bet keli sukuria atskirą erdvę, į kurią, atrodo, gali įžengti. Nors daug prietemos ir neaiškių dangaus kūnų, kūriniai nebaugina, atvirkščiai – tyvuliuoja budriu smalsumu, pasitikėjimu. Menininkė sako, kad ją domina trapumas, aš jos darbuose įžvelgiu giluminį stabilų pamatą, kurio išoriniai veiksniai net nesušiaušia kaip vėjas vandens paviršiaus. Šalia šios menininkės kūrinių gera būti.

Dėl visumos pojūčio ir važiavau iki Klaipėdos. Vien tam, kad pamatyčiau jųdviejų darbus erdvesnėje, solidesnėje ekspozicijoje. KKKC nusipelno pagyrimo už tai, kad čia, centriniuose rūmuose, atsiranda vietos ir išteklių tikriesiems mūsų šių dienų herojams. Nes paprastai Ramanauskas ir Sorakaitė, parodę vieną kitą darbą tai ten, tai šen, rūpinasi kitų menininkų reprezentacija ir komunikacija dirbdami Kauno meno galerijoje ir kultūrinėje spaudoje. Ir tiems, kuriais jie rūpinasi, labai pasisekė, nes klausant jųdviejų atrodo, lyg už save kalbėtų, lyg už savą (kiekvieną) sirgtų, labai brandžiai suvokdami, kad meno bendruomenė (visi mes) kaip grybiena esame tarpusavyje taip glaudžiai susiję, kad pykčiai negali tęstis, net geriau ir neprasidėtų.

Nors ir dirba menininkų šeima vienoje studijoje, jų keliai skirtingi. Sorakaitė susitelkia į jausmo gavybą, Ramanauskui rūpi fizika, santykis su dailės istorija, bendravimas. Tačiau jų kūryba dera drauge. Nesusilieja į vienį kaip Stanikų ar Urbonų, nesiekia rodyti perkelto į biblinį lygį santuokinio dialogo kaip dabar veikianti Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės ir Sauliaus Mažylio paroda „1+1=1″. Tačiau nėra ir tokie skirtingi kaip Ksenijos Jaroševaitės su Vladu Urbanavičiumi (ilgiausiai ir nežinojau, kad jie šeima) darbai. Bet ir ne tokie koja kojon kaip Birutė Žilytė su Algirdu Steponavičiumi. Sorakaitė su Ramanausku savarankiški, bet susigroję, turi bendrų meninių vertybių.

Apatinėje KKKC salėje veikia Dalios Truskaitės paroda „Ne apie”. Autorė instaliatyviais darbais vengia plepėjimo, siekia kurti švarią erdvę poilsiui, tačiau vis dėlto man labiausiai įsiminė kūrinys apie jos sūnus ir mamą menininkę, kuri bando rasti motinystės patyrimo išraišką, „Mama 2. Investicija” (2011–2019). Žiūrovas mato dviejų beveik (jų nuomone, turbūt jai visai) suaugusių jaunuolių nuotraukas – tai sūnūs. Šalia jų – aukso luitų formos, sulydytos iš buteliukų nuo vaikiškų tyrelių ir sulčių, tų jaunuolių kadaise išvalgytų ir išgertų. Sekundėlę pagalvoju apie mamas, kurios publikuoja savo vaikų (jau suaugusių) nuotraukas tinkluose, ir tų vaikų reakcijas, bet vėliau man atrodo, kad menininkė pasielgė labai išradingai. Motinystė meną patraukia iš pirmo plano, tačiau Truskaitė perdirba procesą, vaikų maitinimą paverčia medžiagų gavyba darbui. Jų valgymas virsta „aukso kasyba”. Menas atsiima savo dalį ir vaikai nebeturi teisės skųstis viešai išvadinti auksu.

Savaip rezonavo ir su Ramanausko lanksčiąja tapyba, ir su Sorakaitės dėmesiu jausmui, ir su Truskaitės vyraujančia (stiklo) medžiaga, čia pat – kitame pastate – „si:said” galerijoje atidaryta japonų menininkės Ai Sugiura, rezidavusios Nidos meno kolonijoje, paroda „Keletas pastebimų pavasario atėjimo ženklų” (veikia iki balandžio 26 d.). Menininkė išdėstė skulptūrinėmis formomis paverstus architektūros fragmentus ar lanksčias jų nuotraukas. Ant kėdės sudribęs audinys, ant pjedestalų stikle sustingusios užuolaidos. Paroda, kaip sakoma anotacijoje, apie pavasario laukimą. Jis labai abstraktus, bet parodoje jaučiamas.

Tą patį vakarą atidaryta ir siurrealizmo įkvėptos, Lietuvos motyvuose keistą nerimą ištapančios Jūratės Mykolaitytės darbų paroda Baroti galerijoje (Aukštoji g. 12, veikia iki balandžio 24 d.). Dėl remonto į mažesnes patalpas laikinai persikėlusi galerija ūžė nuo svečių, o Klaipėda, nors ir ankstyvo pavasario letarge, pasirodė labai gyvybinga menu. Vietiniai man paaiškino, kad taip būna anaiptol ne visada, tačiau yra tam tikro savito ritmo, susijusio su sezonais ir šventėmis. Apie tai pakalbėsime atskirai.

Rosandos Sorakaitės „Atminties spalva”, Povilo Ramanausko „Keliaujantis potėpis” ir Dalios Truskaitės „Ne apie” KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veikia iki balandžio 14 d.

7MenoDienos_grey_JPG

Parašykite komentarą