Postmoterizmas Mėnulyje ant ledo 3D

Prieš keletą dienų naujienų portalai pasidalino žinia, kad Kinijos kosmoso agentūros pasiųstas mėnuleigis tolimojoje Mėnulio pusėje aptiko mįslingą objektą – gelį primenančią medžiagą. Ir nors mokslininkai teigia, kad ši medžiaga galėtų būti išsilydęs stiklas, susiformavęs iš čia nukrintančių meteoritų, garantuoju, kad koks nors gudročius jau pasiūlė savo draugei gelinį lakavimą nuo šiol darytis Mėnulyje. Šiuo pašaržavimu bandau pradėti pasakoti apie rugsėjo 6 – spalio 6 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) pristatomą Šiuolaikinio meno mėnesiui skirtą parodą ir performansų platformą „Moterys mėnulyje”, kurios kuratorės yra Denise Ackerl ir Laima Kreivytė.

coolturistes3

„Cooltūrisčių” videodarbo kadras

Šie laikai yra puikus metas kritikuoti pasaulį, kuriame gyvename, nes vis tiek jau planuojame artimiausiu laiku jį palikti. Kita stotelė – Mėnulis. „O mėnulyje nėra mokyklų, ir mėnulyje nevyksta karas…” Kol kas! Nežinia, kas nutiks, kai mes ten atsikraustysime, Alina. Maža valstybė turi teisę į dideles kosmines užmačias. Kai tavo valstybės skola siekia septyniolika milijardų eurų, belieka tikėtis stebuklo. Galime pasvajoti, kad kažkas pagaliau ras tą legendinį mongolų lobį Žemaitijoje… Gal tauta, kuri viršija visus emigracijos rekordus, galiausiai pasieks žvaigždes ir tiesiogine šio žodžio prasme. Mes turime didelių vilčių. Ir genetiškai modifikuotų sojų kurui. Mūsų kriaušės formos (!) planeta turi savo ribas, bet kosmosas, kartu ir mes – ne. Taip pat Mėnulyje nėra jokių „stiklinių lubų”, galinčių užkirsti kelią moterų siekiams. Užtat „mėnuly – daug valgyklų, kur nemokamos bandelės…” Kas per socializmas!..

Siūlau pirmiausia išsilaipinti šiaurinėje Mare Nubium (Debesų jūros) pusėje ir įsmeigti ten savo vėliavą, kuri, beje, neplevėsuos, nes Mėnulyje nėra atmosferos ir nepučia vėjas. Norėdami nusileisti ant Mėnulio, turime iš pradžių nusileisti ant žemės – mūsų laukia dar daug darbų. Nors iš tikrųjų nelabai tikėtina, kad būtent mūsų laikais tai įvyks, nes, ko gero, ilgai ir nuobodžiai, norėdami išlikti politiškai korektiški, svarstysime, kokiomis procentinėmis dalimis astronautų įgulose turėtų išsirikiuoti visų lyčių, rasių, religijų ir orientacijų atstovai. Kol galiausiai, kaip Williamo Tenno novelėje „Projektas „Ša!”, Mėnulį slapta užvaldys didžiosios korporacijos. Greičiausiai jau esame morališkai pasiruošę ant Mėnulio paviršiaus rodomoms garsiausių prekių ženklų reklamoms: „Šiąnakt graži mėnesiena. O! „Huawei” išleido naują modelį!..” Kosminę santvarką kažkodėl įsivaizduojame ne kaip kapitalizmą, o kaip komunizmą arba fašizmą. Apsikuopę galėsime pagalvoti ir apie kultūrą – pavyzdžiui, įkurti pirmą Mėnulio kultūrų komunikacijų centrą (projektas gauti ES paramą jau rašomas).

Paroda „Moterys mėnulyje” – tai hipotetinio ateities scenarijaus, kai moterys pagaliau pasiekia Žemės palydovą, interpretacijos mene. Žemės planetos menininkės pristato savo kosminius darbus, paminėdamos pirmo žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje 50 metų sukaktį. Mėnulis parodos dalyvėms yra atspirties taškas kalbant apie žinojimo, galios ir lyties klausimus. Šiandieninėje sąmokslo teorijomis persmelktoje populiariojoje kultūroje pačios „nežemiškiausios” teorijos net skelbia, kad Mėnulio išvis nėra – tai tik slaptas šešėlinės ateivių valdžios kosminis laivas arba holograma. Sąmokslo teorijos vis dažniau tampa įkvėpimu menininkams permąstyti visuomenės santykį su visuotinai pripažintomis tiesomis, išnagrinėti žmonių izoliacijos, nepasitikėjimo valdžios struktūromis temas. Neseniai išleistoje lietuvių rašytojo Pauliaus Senūtos knygoje „Sfera” veiksmas sukasi apie dviejų protingų skirtingo amžiaus vyrų, kurie kvailai tiki, kad Žemė yra plokščia, draugystę. Tad knyga apie dvi drauges, įsitikinusias, kad Mėnulis – iš tikrųjų tik milžiniška, viską stebinti Didžiojo Brolio akis, o netikro išsilaipinimo vaizdo medžiagą neva susuko režisierius Stanley Kubrickas, matyt, dar laukia ateityje.

Deja, tenka pripažinti, kad parodos „Moterys mėnulyje” koncepcija ir anotacija atrodo net įdomesnės ir plačiau viską aprėpiančios nei pačios parodos eksponatai, o parodos kuratorių ir menininkių nekritiškas naujausios greito vartojimo mados klyksmo – NASA atributikos ant drabužių – dėvėjimas pristatant parodą, pamirštant, kad juos siuvančios Azijos moterys greičiausiai patiria išnaudojimą ir priespaudą, glumina. NASA tampa madingu prekės ženklu, tik dar vienu išpūstos reputacijos patriarchalinės sistemos vienetu. O gal ir visai ne? Sunku pasakyti, nes parodoje nebandoma prieštarauti įprastiniams diskursams: taip, tikrai labai gaila, kad moterys nebuvo siųstos į Mėnulį, – ak, jeigu prie tų žuvusių vyrų astronautų būtų galima įrašyti ir žuvusias moteris astronautes, tada lygybė būtų pasiekta (?).

[nggallery id=488]

Johnas Lennonas (vėliau pats retrospektyviai apkaltintas smurtu prieš moteris) dainavo, kad „woman is the nigger of the world”, ir netgi būtų galima pridėti, kad moterys yra savotiška ateivių forma, dažnai bandoma supriešinti su mokslu ir racionalia mąstysena. Tą savo darbuose tyrinėja Laisvydė Šalčiūtė. Juose mitai susipina su NSO vaizdiniais, moters anatomija – su technologiniais brėžiniais. Kosmose pasaulį išvystantys naujagimiai jau vilki skafandrus ir levituoja neveikiami traukos dėsnio. Raketų atakuojamos skraidančios lėkštės branduolys – menstruacijas patiriantys moters reprodukcinės sistemos organai. „Ar čia reprodukcija?” Ne, čia klonės kūnas.

Aurelijos Maknytės užrašų knygučių, iškarpų sąsiuvinių ir kitokių prisiminimų instaliacijoje autentiškas 2002 m. ranka rašytas japoniškas dienoraštis, kuriame kartkartėmis išlenda viena kita angliška frazė („just move on”, „telepathy model”), o panūdus išsiversti naujausiomis technologijomis paaiškėja puslapiuose išlietas nerimas dėl nėštumo ir gimdymo, kontrastuoja su 1978 m. ūkininkaujančios lietuvės darbo knyga, kurioje sužymėtos gyvulių apsėklinimo ir derliaus nuėmimo datos. Abu kalba apie vaisingumą, kaip manoma, veikiamą Mėnulio fazių. Žinia, visada maga pašniukštinėti po svetimus gyvenimus arba bent jau jų nuotrupas.

Ko gero, arčiausiai Mėnulio dabar esančios Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) kūriniai ne tik nepasimetė tarp jaunų modernių menininkių darbų, bet ir atrodė progresyvesni, aplenkę laiką, nes į ateitį ir kosmines keliones jose žiūrima kaip į neišvengiamą būtinybę, dar vieną žingsnį žmonijos evoliucijoje. Parodoje eksponuojami menininkės objektai – kažkas tarp kuprinės ir nėščiosios pilvo – kalba funkcionalumo, misijos, pareigos, naudingumo, besikeičiančių ir kūną pakeičiančių technologijų temomis. Reikėtų pažymėti, kad pirmi rimti bandymai dirbtinėje gimdoje išauginti ėriuką buvo atlikti 2017 m. Atrodo, kad mokslininkai jau pasirengę žengti dar toliau ir kad nepakeičiamų nėra.

Kuratorės Denise Ackerl videodarbas – pirmos moters astronautės, nuvykusios į Marsą, interviu – stebina naivumu ir savęs nematymu iš šalies (nebent autorė norėjo pavaizduoti satyrą apie moterų koketiškumą ir narciziškumą, kai pirmiausia nuskridus į Marsą pasidaroma asmenukė). Darbas sukelia liūdesį, nes tarsi pranašauja, kad kai pagaliau būsime pakankamai technologiškai pasiruošę atskleisti visatos paslaptis, emociškai būsime sulėkštėję lyg palydovinės lėkštės, kurios tik gaudo kitų siunčiamą informaciją, pačios nieko netransliuodamos. Kūrinys primena paauglių susuktą internetinį videodienoraštį, skirtą bendraamžiams palinksminti. Taip pat keista, kad savo darbe performansistė net kelis kartus žiūrovui (ir, matyt, sau) turi priminti, kad vis dėlto yra performanso menininkė. Unsubscribe. Geriau lauksiu vaizdo įrašo, kuriame rodys pirmą kačiuką Marse.

Kitas parodoje rodytas videodarbas, kurį sukūrė menininkių komanda „Cooltūristės”, sukėlė visai kitokias emocijas: moterys erdvėje su improvizuotais astronautų kostiumais ir dujokaukėmis vis dėlto atrodė belytės ir tas įspūdis tarsi sufleravo, kad belytiškumas yra labai tikėtina ateities žmogaus savybė, nes net ir mokslininkai įžvelgia mažėjantį lytinį dimorfizmą tarp vyrų ir moterų. Kaip šis skirtumų (išorinių ir vidinių) mažėjimas, nykimas lems mūsų ateitį? Ar, būdami mažiau moterimis / vyrais, turėsime daugiau laiko ir erdvės būti tiesiog žmonėmis? O gal lytiškumo praradimas ištrins mūsų žmogiškumą ir pavers mus biologiniais robotais?

Parodoje trūko postkolonialistinio kosmoso, kurio dar nekolonizavome, naratyvų: kitos (ne vien baltosios) rasės, translyčių ir ne Vakaruose įprastas religijas išpažįstančių moterų patirčių analizės. Ir nors tokia žiūros trajektorija jau skamba kaip keiksmažodžių lavina ir yra tapusi pačios savęs parodija, gyvenant šiandienos pasaulyje nebeįmanoma į ją nesureaguoti, net jei tai ir būtų daroma kaip ironiška kritika. O ir pats parodoje išreiškiamas feminizmas dar yra vadinamosios pirmosios bangos – reakcionistinis ir nepajėgus savęs įvertinti. Lieka tik kiniškas Mėnulio formos lipdukas ant sienos, šokoladiniai „Mars” batonėliai prie projektoriaus, prie švarko menininkių Eleanoros Duffin ir Jo Lathwood prisiūtas įsivaizduojamos lietuviškos skrydžio į Mėnulį operacijos ženkliukas, Eglės Grėbliauskaitės didžiulių metalinių raidžių instaliacija „Kosmos”, Laimos Kreivytės Laikai skirtas eilėraštis „Kalė kosmose (1957 11 03)” ir amžinas žmogiškasis nepažintų aukštumų ilgesys. Astrofizikos arba astralinių kelionių būdais Mėnulį mes vis vien kada nors (vėl) pasieksime.

siaures_atenai_logo

Parašykite komentarą