„Paviljone“ – meno ir buities dialogai

Klaipėdoje baigiantis 2020-iesiems vyko pirmasis meno festivalis „Paviljonas“, kurį organizavo galerija „Si:said“. Aplinkybės lėmė, kad šis festivalis, kaip ir kiti meno renginiai šiuo metu, žiūrovams buvo pasiekiamas tik virtuliai. Per dvi paskutines lapkričio savaites viename iš daugiabučių Žvejybos uosto mikrorajone viena po kitos pristatytos penkios parodos, kurias ir dabar galima pamatyti internete (www.sisaid.lt).

Pagrindinė festivalio idėja – pakviesti žiūrovus ne į įprastas ekspozicines erdves – meno galerijas, kurios įprastai įsikūrusios miesto centre, o atnešti profesionalų meną į žmonių gyvenamąją aplinką, eksponuojant kūrinius jiems įprastose patalpose – daugiabučio bute. Projekto sumanytojai turėjo tikslą čia pakviesti mikrorajonų gyventojus, kurie gal pirmą kartą taptų meno parodų žiūrovais. Tačiau, parodoms persikėlus į virtualią erdvę, tokį sumanymą įgyvendinti tapo neįmanoma. Kita vertus, festivalio auditorija gerokai prasiplėtė ir peržengė ne tik šio mikrorajono, miesto, bet veikiausiai ir šalies ribas. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Kitas sprendimo variantas

Uostamiesčio, kaip ir kitų miestų, mikrorajonai turi pakankamai išvystytą infrastruktūrą, apimančią ne tik būtiniesiems čia gyvenančiųjų poreikiams tenkinti, bet  ir gyvenimo kokybei užtikrinti reikalingus objektus – žaidimų aikšteles, bibliotekas, kavines ar net kultūros centrus. Mikrorajonai – mažos didelio miesto kopijos. Kadangi čia yra viskas ar beveik viskas, ko gyventojams reikia, jie gali ištisomis savaitėmis neišvažiuoti iš savo rajono, manydami, kad nėra jokios būtinybės dalyvauti miesto centre vykstančiame kultūriniame gyvenime. Tokios teritorijos, kaip ląstelės, sudaro vieną didelį darinį, dėliojamą jau pagal stambesnę schemą – su savo centru, gamybos, verslo, gyvenamosiomis, poilsio ir kitomis zonomis.

Mikrorajonai kadaise buvo pritaikyti gyventi darbininkų klasei. Tai lėmė, kad kultūrinis gyvenimas tradiciškai telkiasi miestų centruose, dažniausiai – senamiesčiuose. Diskusijos apie tai, kad čia organizuojami renginiai sunkiai prisikviečia mikrorajonų gyventojus, vyksta jau ne pirmi metai. Svarstomos įvairios galimybės ir įvairūs variantai, bet padėtis kol kas nesikeičia.

Projektas „Paviljonas“ į šią situaciją pažvelgė iš kitų perspektyvų, pasiūlydamas kitą sprendimo variantą. Ir anksčiau yra buvę bandymų meno renginius perkelti į mikrorajonus, nors trumpam inicijuojant kultūrinio gyvenimo decentralizaciją mieste. Taip pat jau yra ir meno galerijų privačiuose butuose, tačiau jos – ne Klaipėdoje. Be to, „Si:said“ galerijos pradėtas meno festivalis kviečia ne į apgyvendintus namus, o į šiuo metu beveik tuščią ir tik buvusio gyvenimo atmosferą saugantį butą. O ji, panašu, kaupia ne vienos kartos gyvenimą. Atsiknoję sienų apmušalai daugelyje vietų atidengia žalias sienas, o kambarių durys, užsilikę baldai, raštuoti kilimai nuveda į sovietmetį menančius laikus. Tyrinėjant šias erdves įdėmiau, aptinkami ir ne tokios tolimos praeities pėdsakai. Plastikinius langus dengia šilku šiugždančios ir prabangą imituojančios užuolaidos, o palubėje kabo „paauksuoti“ šviestuvai.

Tai erdvė, į kurią su savo meno procesais buvo pakviesti šiandieniniai menininkai, kad čia, įsiterpdami į daugiasluoksnę buitį, užmegztų kitokį santykį su žiūrovais. Ir pasiūlytų jiems meno kūrinių suvokimą ne nuo papildomų prasmių išvalytoje galerinėje erdvėje, o buityje, kur glaudus santykis su kasdienybe.

Reprodukcijų pilni namai

Festivalį pradėjo Benedikto Žiniausko (1928‒2020) kolekcijos paroda.

Šis žmogus, kadaise dirbęs Klaipėdos pašte, visą gyvenimą domėjosi Vakarų Europos daile ir kaupė žymiausių tapybos kūrinių reprodukcijas. Sovietmečiu tai nebuvo paprasta. Įvairiais keliais gautas spausdintines kopijas, kurių dauguma atkeliavo iš meno muziejaus „Ermitažas“ (Sankt Peterburgas, Rusija), jis kruopščiai įrėmindavo paties padarytuose rėmuose ir pasikabindavo savo bute. Taip laikui bėgant susiformavo didžiulė reprodukcijų ekspozicija, užpildžiusi sienas nuo lubų iki grindų.

B. Žiniauskas rinko ne tik žymiausių tapybos darbų fotografijas, bet ir leidinius apie meno procesus Vakarų Europoje – katalogus, spaudą ir atvirukus. Visa tai buvo kaupiama jo namuose.

Iš klaipėdiečio paliktos kolekcijos galima spręsti, kad tokiam pomėgiui jis skyrė labai daug dėmesio ir laiko. Ne tik pats darydavo iškilius, sudėtingų ornamentų rėmus, bet ir kruopščiai kitoje paveikslo pusėje aprašydavo kūrinį, nurodydavo autorių, pavadinimą, originalo matmenis, kur kūrinys eksponuojamas ir kt. Akivaizdu, kad aplinkybės, susijusios su kiekviena iš jo įsigytų reprodukcijų, kolekcionieriui buvo svarbios, nes jis šią informaciją ne tik kaupė, bet ir siekė išsaugoti.

„Paviljone“ pristatyta tik nedidelė mįslingos kolekcijos dalis, kuri, anuomet buvusi tokia svarbi ją kaupusiam žmogui, dabar, organiškai įsiliejusi į svetimo buto erdves ir darniai papildžiusi čia užsilikusių, nereikalingų daiktų gretas, tarsi konstatavo savo nuvertėjimą ir prarastą aktualumą.   

Įvaizdinta motinystė

Antroji „Paviljone“ buvo įkurdinta Žanetos Jasaitytės-Bessonovos eksperimentinė paroda „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“. Pirmą kartą ši paroda pristatyta prieš trejus metus įprastose ekspozicinėse erdvėse – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Joje, skirtingai nei anksčiau, kai menininkė kūrybinius sumanymus realizuodavo dvimatėje plokštumoje, savo objektus iš paveikslų ji tarsi perkėlė į realią erdvę ir padėjo greta žiūrovų. Temą autorei ir šįkart padiktavo asmeninė patirtis – neseniai išgyventa motinystė.

Taip Ž. Jasaitytės-Bessonovos dėmesio centre atsiduria dėsningumai – skirtingais gyvenimo etapais išgyvenamos skirtingos patirtys, kurios keičia žmogaus gyvenimą ir kartu formuoja jį kaip asmenybę. Prie motinystės temos ji buvo prisilietusi ir anksčiau, kai pabandė sugrįžti į vaikystę ir apmąstė savo santykį su mama. Dabar menininkė kalba apie savo motinystę, todėl keičiasi ne tik jos pozicija, bet ir raiška. Prieš tai rėmusis dokumentais – fotografijomis, dabar ji ėmėsi pati konstruoti objektus, kurie lyg ir nieko bendro su tikru gyvenimu neturi, tačiau tikslingai žadina patyrimus. Dirgiklių čia daug ir įvairių. Per kūrinius, jų tarpusavio ryšius autorė apmąsto savo kūno pokyčius, kintantį gyvenimą, santykį su buitimi, naujus įsipareigojimus ir jausmus. Svarbiausia jai, kad persvarsto moters menininkės, kai ją „ištinka“ motinystė, statusą.

Meno festivalyje „Paviljonas“ Ž. Jasaitytės-Bessonovos kūriniai pristatomi visai kitame kontekste. Nors jie atsiduria ten, kur ir turėtų būti – tikrame gyvenime, tačiau akivaizdu, kad nėra šios tikrovės dalis ir įsiterpia čia veikiau kaip svetimkūniai. Kad ir kalbantys tomis pačiomis temomis, apie tuos pačius dalykus, bet jau visai kita kalba. Tokiam įspūdžiui, ko gero, padeda kontrastas tarp sovietinio pastato, beveik nepakitusio anų laikų interjero ir ryškių, skambančių, virpančių, besiskleidžiančių šiuolaikinių objektų. Tai kelia dviprasmiškus jausmus, kartu – ir klausimus, į kuriuos ieško atsakymų ir šis projektas. Ar meno kūriniai, integruoti į bet kokią buitį, tikrai išlieka nepakitę, t. y. meno kūriniais? Ir ką jie įgyja ar praranda, taip radikaliai keičiantis kontekstams?

Kauliuko lemti ėjimai

Tarpdisciplininio meno kūrėjas Henrikas Riškus (H2) festivalyje dalyvauja su nauja savo paroda „H2R20“. Klaipėdoje šis menininkas buvo pristatytas prieš porą metų, kai galerijoje „Si:said“ surengė parodą „Random“. Jau tada, naudodamas beveik identiškas priemones – skaitmenines ir analogines medijas, jis kalbėjo apie labai panašius dalykus.

Pasak autoriaus, dabartinė paroda jo kūryboje – naujas etapas, kuriam būdinga simetrija ir atsitiktinumas. H. Riškaus projektas „H2R20“ dialogui su parinkta gyvenama erdve puikiai tinka. Autorius, kaip ir anksčiau, tyrinėja tikimybės galimybę, kuri vienaip ar kitaip lemia galutinį rezultatą. O tai labai arti to, kaip susieti jo kūriniai su erdve ir žiūrovais atsiduria dabar. H. Riškus kalba apie atvejus ir veiksmus, kurie nėra nuo mūsų priklausomi ir jų baigtį lemia atsitiktinumai. Vadovaudamasis tokiu principu, jis taisyklingas figūras dėlioja į segmentus, o šiuos – į dar didesnius darinius. Kuriami abstraktūs vaizdai, kuriuose kaitaliojamos juodos ir baltos, o kai kur – spalvotos detalės. Susidaro įspūdis, kad šie kūriniai neturi numatytos tvarkos ir jų galutinė išraiška autoriui nebuvo aiški.

H. Riškus jau senokai naudojasi generatyvinio meno kūrimo būdais. Jis paprastai sukuria tam tikras sistemas, kuriomis vadovaujasi konstruodamas savo vaizdus, sujungiančius estetiką su chaosu. Tokį kūrybinį veiksmą menininkas prilygina žaidimų kauliuko metimui ar kitiems panašiems veiksmams, kurie lemia sprendimų priėmimą. Tai gali priminti dvejetainius kontaktinės informacijos kodus (QR), kurių apstu mūsų aplinkoje. Lygiai taip pat – kadaise itin populiarų kompiuterinį loginį žaidimą „Tetris“ ar kažką į jį panašaus.

„H2R20“ – vizualus kodas, kurį menininkas siūlo kiekvienam iššifruoti savaip. Jo teigimu, nepriklausomai nuo proceso, visos tikėtumo ir netikėtumo galimybės ir yra tikrasis grožis. Todėl šiam žaidimui jis nepasiūlo konkretaus, vieno sprendimo. Žiūrovai jį turi susirasti patys.

At(si)vėrimai rūke

Vlado Balsio „Uždaryta paroda“ tęsia jau kuris laikas jo vystomą architektūros ir meno procesų galimybių persvarstymo temą. Ieškodamas naujų ir praplėsdamas esamų procesų erdves, autorius dažnai remiasi nebūties idėja. Ši paroda – ne išimtis.

Reaguodamas į dabartinę situaciją, kai visos galerijos, muziejai fiziškai yra neprieinami ir tenka įprasti prie kitų parodų lankymo būdų, jis pasiūlė permąstyti pažinties su menu kaitą.

„Uždaryta paroda“ šiuo atveju galėtų veikti kaip tiesioginė nuoroda į šiandieną, tačiau V. Balsys tai aptaria platesniame nei nūdienis kontekste. Jis inicijuoja diskusiją apie patį parodų lankymo ir meno kūrinio pažinimo reiškinį, kuris, anot jo, normaliomis gyvenimo sąlygomis panašus į ritualą. Tai reikštų, kad parodų lankymas turi susiformavusią veiksmų struktūrą, kurią sudaro žmonių judesiai, gestai, žodžiai. Mąstant ta pačia kryptimi, meno parodų atidarymus būtų galima pavadinti tam tikromis ceremonijomis, nes juose visuomet yra renginio ašis – iškilmingumo momentas, o kiekvienas dalyvaujantis įgyja savo vaidmenį. Būtent šiuo momentu iškyla klausimas, kiek tuose ritualizuotuose veiksmuose lieka vietos pačiam kūrinio ir meno pažinimui. Visa tai yra jau mūsų sociume įsitvirtinusios tradicijos. Kol kas galime tik spėlioti, ar jos per šį pandemijos laiką pasikeis, ar jai pasibaigus grįšime prie senų savo įpročių ir susiformavusių ritualų.

V. Balsys „Uždarytai parodai“ pasirenka rūką. Palengva jam užpildant erdves, autorius apmąsto ne tik kūrinio, jam parenkamų ekspozicinių erdvių ir žiūrovų kintantį santykį. Laikinai atidarytoje parodinėje erdvėje pasitelkus rūką tyrinėjamos ir matomumo, regėjimo, kartu ir pažinimo ribos. Stebimas sienomis, lubomis ir grindimis slenkantis rūkas, aklinai uždengiantis visą erdvę, kurią kai kur praplėšia pro langus sklindanti šviesa. Jis čia tai atsitraukia ir atidengia kambariuose likusius daiktus, tai vėl erdves užpildo neperregima mase. Ir čia mintys veda jau menininko link. Kiek jis leidžia iš tikrųjų pamatyti? Ką matome, o ką tik įsivaizduojame? Ir į ką gali pavirsti žiūrovų kontaktas su buitimi tokiomis sąlygomis, kai tarp jų įsispraudžia meniniai sprendimai? Rūkas įprasmina ir dar vieną autoriaus minčių kryptį. Tai – dabartinė, neaiški menininko situacija, kuri taip pat skendi tirštoje neregimybėje.

Su savita humoro doze

Paskutinė šiemečio festivalio „Paviljonas“ paroda – Donato Jankausko (Duonio) „Nematau, negirdžiu ir tyliu“ – kaip aliuzija į tris išmintingas beždžiones, iš kurių viena – Midzaru užsidengusi akis, Kikazaru – ausis, o Ivazaru – burną. Nors Rytų kultūrose šis aforizmas suprantamas kaip teisingi veiksmai, Vakaruose jis gali būti interpretuojamas kaip abejingumas. Šią Rytų ir Vakarų kultūrų priešpriešą autorius priėmė ir pateikė su savita humoro doze. Taip jis reflektuoja šiandieninio menininko statusą ir kvestionuoja jo santykį su institucijomis. Ironiškai kalba apie didaktiką, kurioje atsiduria vizijų ir realybės socialiniai konstravimo modeliai bei jų mechanizmai.

Lig šiol buvo įprasta, kad D. Jankausko gigantiškos skulptūros įsibraudavo į ekspozicines sales, taip suardydamos standartinius suvokimus. Autoriaus teigimu, jos sukurtos tam, kad užkariautų erdves. Šioje parodoje pasirinkta kiek kitokia strategija – erdvės uzurpuotos ne padidintais masteliais, o tiesiog užtvindytos objektų gausa. Kaip ir anksčiau, D. Jankauskas pasirinko neskoningus, aklai ir masiškai vartojamus daiktus, tiksliau – žaislus ir figūrėles, kurie vienokia ar kitokia forma vaizduoja beždžiones. Šie primatai didesnėmis ir mažesnėmis kompanijomis jau senokai keliauja iš vienos D. Jankausko parodos į kitą. Skiriasi tik jų dydžiai ir konstruojami siužetai, kurie koreguoja idėją. Kartais beždžiones kuria ir pats autorius, tada eksponuoja jas greta tų pačių žaislų, nudažytų klaikiomis, ryškiomis spalvomis.

Panašu, kad beždžionės „Paviljono“ ekspozicijoje jaučiasi kaip namuose. Jos karstosi palubiais, supasi ant užuolaidų, mažosios lipa didesnėms ant galvų, ropoja sienomis arba grožisi savimi veidrodžiuose. Kitos prilipusios prie langų stebi retus praeivius, laukia, kol jas kas nors pastebės. Susidaro įspūdis, kad visos viename bute uždarytos beždžionės dėl kažkokių priežasčių negali palikti savo buveinės, nieko nekviečia ir į svečius. Kuriamas įspūdis – makabriškas. Menininko užuominos pernelyg tiesmukos, kad galėtų atsirasti keli svarstymo variantai. Susmulkėjusios, mažutės, pagal skirtingas nuotaikas susispietusios draugėn gana ankštose erdvėse, šios beždžionės pasaulį mato tik savo atspindžių fone ar stebėdamos realybę per atstumą. Panašu, kad šioje parodoje D. Jankauskas neapsiribojo vien menininkų bendruomene, nusitaikė į visą sociumą, kuris dabar atrodo labai panašiai, kaip šiame bute užsidariusios beždžionės. Šįkart menininko ironija rizikingai priartėja prie sarkazmo ar net cinizmo ribos. Galbūt dabar, kai tiek daug įtampos, tokia socialinių modelių kritika nuskamba pernelyg aštriai. Kita vertus, jos paneigti taip pat neįmanoma.

Žaidžia suvokimais

Meno festivalis „Paviljonas“ tuo ir įdomus, kad žaidžia meno kūrinių ir kontekstų suvokimais. Žinomus autorius, jų kūrinius pateikia netradicinėje, nepažįstamoje, buitinėje erdvėje.

Vieta, kuri dabar pasiūloma suvokėjams, intriguoja ir savo istorija, užsilikusiais praeities pėdsakais. Visa tai siejama jau ne su estetinėmis kategorijomis, o su kasdienybe ir tikrais žmonių gyvenimais.

Tai yra išskirtinė platforma meno pristatymui, kuri pasiūlo pagrindą kitokio pobūdžio diskusijoms. Meno kūriniai ne tik įkurdinti kažkieno buvusiuose namuose. Čia atsiradę jie ir toliau bando užmegzti kontaktą su suvokėjais, taip atverdami neįprastas (meno pristatymui) ir kartu visai įprastas (kasdieniam gyvenimui) erdves, kad parodytų, kaip įvairiai gali būti suvokiamas menas, keičiantis jo pristatymo modeliams, varijuojant erdvėms ir plečiantis kontekstams.

DURYS, 2021 sausis, Nr. 1 (85)