Patricijos Gilytės „Krašto kraštai“: kai matyti toli

Šiandien ne tik kiekvienas iš mūsų, bet ir visa šalis netikėtai pajuto, ką reiškia stovėti ant krašto. Turiu omenyje tą atsidūrimą Europos krašte – kai supranti, kad už mūsų baigiasi įprastiniai dėsniai, taisyklės ir įstatymai, kai mes esame ten, kur baigiasi europietiškos vertybės. Kraštas… Jame nejauku ir nesaugu, stovint ant krašto labai lengva pasiduoti minčiai, kad dar žingsnis – ir viskas pasikeis, nukrisi, ir tavęs nebeliks. Tačiau būsena, kai stovi ant krašto, drauge yra ir ribinė būsena – tokia, kai įmanoma viskas. Kur išsitrina šalių kontūrai ir iš naujo perbraižomi vidiniai žemėlapiai.

Apie tokią būseną kalba Vokietijoje gyvenanti ir kurianti lietuvių menininkė Patricija Gilytė, Miuncheno vaizduojamųjų menų akademijoje baigusi skulptūros studijas ir kurianti tarpdisciplininio meno srityje. Jos piešinių, instaliacijų ir videoperformansų paroda „Krašto kraštai“ nuo kovo 10-osios iki liepos 31-osios veikia Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinyje – Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

„Kraštinė“ būsena

Sudėtingos ir keistos P. Domšaičio galerijos erdvės ir komplikuota Klaipėdos krašto (vėl kraštas) istorija inspiravo menininkę naujai permąstyti savo kūrybą. Iš Vilniaus Vytauto Kasiulio muziejaus atkeliavusi paroda (Vilniuje ji vadinosi „Žemės nėra“) naujose erdvėse įgavo naują pavidalą ir naujas prasmes.

P. Gilytės kūrybos metodas – „užvaldyti“ erdvę, kaskart prisitaikant prie vis naujų sąlygų ir įsigilinant į vietinį kontekstą. Taip ir šįkart – inspiracija tapo „kraštinė“ būsena, kurią tiek daug kartų esame patyrę ne tik kiekvienas mūsų, bet ir – geografiškai – Klaipėdos kraštas. P. Domšaičio galerijoje ji savo kūriniais kalba apie augalų, sąvokų ir reiškinių migracijas, kurias inicijuoja geografiniai ir vidiniai pokyčiai. Apie tai, kokiais būdais įveikiamos ribos. Imersinėje ekspozicijoje pristatomi ir ankstyvieji vaizdo darbai, ir specialiai muziejaus erdvėms sukurtos instaliacijos bei vaizdo projekcija.

„Krašto kraštuose“ kalbama apie buvimą pakraštyje, ribas ir paribius, apie Klaipėdą, kuri visuomet buvo krašte, kitokia ir savita. Klaipėdos krašto kontekstas, jo geografinių, istorinių, literatūrinių, spalvinių klodų savastis, veikianti šio krašto dabartį, perteikiama ne tiesiogiai, o subtiliomis vizualinėmis aliuzijomis.

Būti ant krašto (ir krašte) reiškia nuolatinį balansavimą, tarpinę būseną, norą peržengti kraštus skiriančias ribas. P. Gilytė tušu piešia žemėlapius, kurie kelia begalinių, aiškių ribų neturinčių plotų pojūtį – kaip vėjas, oras ar gamta nepaiso valstybių ribų, taip jų neturi ir piešiniai.

Politiniai žemėlapiai

Vienas svarbiausių menininkės kūrybos įvaizdžių – eglė, kaip medis, kuris tiek daug reiškia lietuvių tautosakai. Parodoje galima matyti eglę, kuri, sukdamasi videoprojekcijoje, įkūnija viso pasaulio laiką; video-, kuriame prieš Kalėdas kadaise nenupirktos bavariškos eglutės šoka keistą valsą, valdomos Vokietijos lietuvių bendruomenės narių. Tačiau ne tik.

Autorė savo darbams naudoja eglių spyglius, kuriuos renka jau daugelį metų ir kurie tapo jos priemone – kaip teptukas ar pieštukas. Ant popieriaus ji užberia spyglius ir lieja tušą; išdžiūvus spygliai palieka pėdsakus, piešiniai pasidengia faktūromis, primenančiomis debesis ir saulę, mūšių judėjimo schemas ar miškus iš aerofotografijos. Piešiniai, kuriuose kaip priemonė vietoje pieštuko ar teptuko naudojami eglių spygliai, virsta žemėlapiais.

Tačiau tai – ne geografiniai, o politiniai žemėlapiai, kuriuose galima įžiūrėti kovojančių pulkų judėjimo schemas, susirėmimus ir kraštų pasidalijimus. Teritoriniai nesutarimai, konfliktai dėl geografinių zonų – dažnai pagrindinė karų bei ginčų priežastis, istorijos bėgyje ne kartą sustabdžiusi natūralią žmogaus gyvenimo kaitą, nusinešusi daug gyvybių ir nuniokojusi žemę. Tai momentai, kai šalių kraštai pakeičia savo konfigūracijas. Kraštai yra patirtys, ribos, kitos zonos, kitų dėsnių bei svetimų įtakų sferų pažinimas.

Pagauti akimirksnį

Labai svarbią funkciją autorės kūryboje užima vaizdo projekcijos ir porolonas. Tai – sapnus, realumą ir nematerialumą sujungiančios medijos, sukuriančios minkštą perėjimą tarp vidaus ir išorės, perteikiančios dėmesingumą aplinkai, jautrumą žemės ir žmogaus odos paviršiui. Ir popierius, ir porolonas yra jautrios šviesos poveikiui medžiagos. Stiklas, ekranas, paveikslo rėmai, vaizdo įrašas apsaugo, archyvuoja efemeriškas patirtis. Jomis autorė suteikia prieigą žiūrovams, kurdama nuorodą, kad vertingiausi yra atmosferiniai, pagauto akimirksnio momentai.

Skulptūras iš porolono P. Gilytė kuria jau daugiau nei dešimt metų. Tai šilta, lanksti, paslanki medžiaga, pasiduodanti asociacijoms, panaši ir į žmogaus odą, apgaubianti kūną, ir į jūros bangas ar keliaujančias kopas. Galintis virsti viskuo – nuo epitelio iki žemės plutos (žemės krašto) – porolonas atspindi įvairiausius procesus, gamtos stichijas ir transformacijas, skatina mintis klajoti, kaip vėjas, priverčiantis kopas keliauti. P. Domšaičio galerijoje porolono lakštai virsta vėjo supustytomis kopomis ar ledo luitais, jie dinamiškai išsidėstė ant galerijos grindų, vesdami žiūrovų žvilgsnius instaliacijos „Žalgirio laukas“ link.

Spyglių kvapas

Menininkė jau daugelį metų gyvena Vokietijoje ir Lietuvoje. Natūralu, kad jos kūryboje apstu tiek lietuviams, tiek vokiečiams svarbių temų. Viena tokių – Žalgirio mūšis, kuris tiek Lietuvos, tiek Lenkijos, tiek Vokietijos istorikų traktuojamas kaip nepaprastai svarbus istorinis įvykis. Tačiau galerijoje menininkė pristato didžiulį Vokietijoje surinktais eglių spygliais padengtą plotą – tarsi lauką. Jo centre – Žalgirio mūšio lauko reljefo maketas, atspaustas remiantis realiais duomenimis. Spyglius ir maketą dengia to paties lauko videoprojekcija, perteikianti reljefo vaizdą iš apačios.

Taip, Žalgirio mūšis – tai vienas svarbiausių istorinių įvykių trijų šalių istorijoje, tačiau reali šio mūšio lauko teritorija yra kvestionuojama. Gali būti, kad tai, ką nuo vaikystės žinome apie mūšio lauko koordinates ir jo eigą, tėra tik dalis tiesos. Todėl videoprojekcija ant spyglių fiksuoja daugybę teritorijos suvokimo galimybių, kraštai nuolat keičiasi, tai sutapdami su realiais, tai vėl išsiskirdami. Mūšio laukas ieško savo kraštų, savo ruožtu nuolat primindamas, kad, nepaisant mūšio svarbos Lietuvai, šis laukas taip ir liko kitame, ne mūsų krašte.

Krašto būsena – tai ir būsena tarp sapno ir realybės, būsena, kuri neturi nei laiko, nei erdvės ribų. Tai pabrėžia ir viena su kita susipinančios parodos sferos. Tai būsena, kuri nėra nei jauki, nei saugi. Vis dėlto P. Gilytė savo kūriniais sugeba sukurti efemerišką terpę, kurioje galioja kiti dėsniai. Ten galima žvilgsniu atsiremti į auksinį eglės spyglį, įsmeigtą į žalią piešinį, ir pajusti, kur būtent esi. Kur galima įkvėpti spyglių kvapo ir žvilgsniu sekti savo vietos ieškančią projekciją. Nuo krašto žiūrint, kartais matyti labai toli.

DURYS / 2022 kovas / Nr. 3 (99)