PAGALBOS ŠAUKSMO EVAKUACIJA

„Klaipėdos” galerijoje atidaryta nauja Romo Klimavičiaus personalinė paroda „Improvizacijos”. Autoriaus darbų pamatas – Renesanso stilistika. Todėl neapsakomai įdomu tyrinėti, kaip atgimimo epocha atgimsta dabartyje.

Romo Klimavičiaus paveikslo fragmentas

„Improvizacijos” ekspozicija – tai nepertraukiamos daugiasluoksnės žinutės ir simboliai. Autoriaus siunčiamuose signaluose iš drobės juntami nerimastingi egzistencijos klausimai, jautrumas pavojui, tačiau anaiptol neišgąstingas. Viename paveikslų po tikrais pelėkautais mieganti moters figūra pasakoja: laikas – spąstai. Gimdami papuolame į terpę, kurios neperkelsime niekur kitur. Nepašokinėsime pirmyn ar atgal. Tačiau tapytojas, aiškiai suvokdamas būties tiesą, tuoj mėgina prieštarauti logikos dėsniams. Kitaip kam gi kūrėjui fantazija? XIV a. Renesansas gaivino klasikinę antiką. R. Klimavičiaus renesansas dabartyje gaivina naujų laikų mitologiją. Tai legendomis apipinta Alberto Einsteino laiko mašina. Savo ruožtu tapytojas renesansiniame peizaže su vandens malūnais apgyvendina realias plastikinių dinozaurų figūrėles. Tarsi tikrai spraudęsi per laiko mašinos angą, priešistorinių gyvūnų kūnai perkirsti pusiau. Vienur kyšo žvynuota uodega, kitur plačiai pražioti nasrai. Tokia vyriška improvizacija su vaikiškais žaislais.

Apsižvalgome laiko gatvėje į praeitį ir netolimą ateitį, tarsi į kairę ir į dešinę. Truputį paradoksalu, kad Renesansas, savo metu pakeitęs Europos estetinį ir intelektualinį klimatą, R. Klimavičiaus rankomis vedamu teptuku grįžta, kai pasaulyje iš esmės keičiasi gamtos klimatas. Visais laikais menininkai tarpininkavo tarp visuomenės ir esamų savo laikmečio problemų. Sprendė ar atvaizdavo jas tarp eilučių, pateikdami galimų sprendimų variantus, net jei retorinius.

Romo Klimavičiaus paveikslas

Narpliojant parodos kodą, po viršutiniu sluoksniu randamas kitas paradoksas. Harmoningų ir simetriškų tapytojo darbų disbalansą atskleidžia netapybinės detalės. Rūpesčio dėl ekologinių problemų siaučiami siužetai paveiksluose vaizduojami papildant įvairiomis plastiko figūromis. Tai jau ne vaikiški žaisliukai. Butelio kakliukai, krintantys jūron tarp burinių laivų, natiurmortas su iškiliomis taisyklingo apskritimo plastiko atraižomis. Pats natiurmorto žanras – dar vienas iš begalės P. S. tapytojo laiške žiūrovui. Pažodžiui verčiamas iš prancūzų kalbos žodis reiškia – negyvoji gamta (nature morte). Tarsi galutinai apibrėžiantis ir įtvirtinantis pagrindinę „Improvizacijos” darbų temą. Tarp kita ko, maždaug savaitę prieš parodos atidarymą Argentinoje sugriuvo „Perito Moreno” ledyno arka. Sakytumei, vienas tų chaoso teorijos atsitiktinumų (?).

R. Klimavičiaus paroda apsėda tarsi liga. Daugiasluoksnė interpretacijos praraja gali tęstis iki begalybės. Atkodavus vieną žinutę, Enigma tuoj išspausdina kitą. Užburtas ratas, kur galima samprotauti apie globalines ir socialines problemas, lėtai sėdančias žemyn lyg nuosėdas. Arba Žemę supančių beribio kosmoso kūnų nepatikimumą.

Viskas vyksta ratu. Pasaulis, kadaise gimęs iš chaoso improvizacijos, dabar vėl gelbstisi jo beprotybėje be išankstinio plano.

Paroda „Klaipėdos” galerijoje (Bažnyčių g. 6, Klaipėda) veikia iki balandžio 14 d.