Mūsų dienų ekvinokcija

2019 m. rugsėjo 6 d. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) buvo pristatyta Vokietijoje gyvenančios menininkės Patricijos Gilytės paroda „Ekvinokcija”, o rugsėjo 21 d., šeštadienį, 18 val. parodos fone vyks Donato Bielkausko koncertas.

Patricija_Gilyte_Ekvinokcija1_foto_Pavel_Ochrimenko

Patricijos Gilytės parodos “Ekvinokcija” pristatymas. Pavelo Ochrimenkos nuotr.

Menininkė Patricija Gilytė, AB Vakarų laivų gamykloje kurdama Klaipėdai skirtą videoinstaliaciją „Equinox K-7392″, garso takelį patikėjo kompozitoriui ir atlikėjui Donatui Bielkauskui-Doniui. Garsus ir vaizdus abu menininkai laivų statyklos teritorijoje fiksavo tuo pačiu metu.

„Equinox K-7392″ – tai 7392 žvakelių, kurias menininkė uždegdavo ir gesindavo tik jai vienai žinomu būdu, taip kurdama urbanistinę Klaipėdos viziją. Pasak menotyrininko Igno Kazakevičiaus, ekvinokcija yra riba tarp šviesos ir tamsos, mūsų šviesiosios pusės ir chtoniškojo prado. Tarp galimybės būti šiame pasaulyje ir užmerkti akis, tiesiog leidžiant laikui tekėti pro šalį, nefiksuoti įvykių, t. y. nedalyvauti jokiame su miestu susijusiame kultūriniame diskurse. Anot I. Kazakevičiaus, ekvinokcija labai primena būseną, kuomet suvokęs skiriamąją ribą ir iškišęs galvą pro daugiabučio balkoną, vienu metu stebi Paukščių Taką ir mirgėjimą – gesimą bei naujas šviesas kaimynų balkonuose. Kurie yra tokie panašūs, kad kartojasi nesikartodami. Panašiai kaip miriadai žvakučių Patricijos kūrinyje.

Patricija_Gilyte_Ekvinokcija6_foto_Pavel_Ochrimenko

Menininkė Patricija Gilytė. Pavelo Ochrimenkos nuotr.

P. Gilytės kūrinys simboliškai pradėjo rugsėjį, kuris Klaipėdoje oficialiai paskelbtas Šiuolaikinio meno mėnesiu. Pasak autorės, šiuolaikinis menas jai – galimybės, kurios nuolat plečiasi, leidžia konkrečiai žmogaus būčiai nuolat atsiremti į tam tikrus pasikartojimus, kurie ateina savaime (metų laikų, dienos ir nakties kaita) ir kurių poveikį mes fiksuojame savo pojūčiais. Tam tikra prasme tai Planko siena, pirmapradė didžiojo sprogimo plėtra ir laipsniškas dalelių aušimas, kuriuos mes iki šiol kontempliuojame. Patricijai pavyko viską surinkti, aprėpti gana nedidelėje erdvėje, nors kūryba vyko gigantiškame Vakarų laivų remonto įmonės angare. Iš čia uosto įspūdžiai – uosto, kuris yra Klaipėdos maitintojas, mentalas ir skiriamoji ekvinokcinė riba tarp pakrantės ruožo ir marių, jūros akvatorijos. Tuos stebėjimus ji perkėlė į vaizdinius stabdyto kadro animacijoje (angl. stop motion), panaudojusi 7392 žvakutes. Uždegant arba gesinant atskiras žvakutes buvo kuriamas vizualus miesto kaip kintančio žvaigždyno pasakojimas.

Patricija_Gilyte_Equinox_1

Patricija Gilytė, „Equinox K-7392″. 2019 m.

„Pagrindinė mano kūrinio vizuali žinia – judėjimas, trajektorijos. Miestą aš lyginu su galaktika. Jei nebūtų žmonių, miesto galaktika sustotų, neplauktų laivai, nutiltų Biržos tilto dunksėjimas, gatvės sustingtų ir liktų tik saulės metamo šešėlio judėjimas pastatų paviršiais… Ir tik kosminės galaktikos suktųsi toliau. Kiekvienas žmogus, judantis mieste, vykstantis į darbą, keliaujantis krantine ar vedžiojantis šunį, vežantis prekes, ruošiantis kavą, renkantis šiukšles, stovintis ir laukiantis autobuso, stebintis bangas pakrantėje, tampa miesto judesio, miesto gyvybės dalimi, tampa atskiru šviesotaškiu”, – apie Klaipėdai skirtą kūrinį pasakoja menininkė.

Ilgainiui žmogus nejučia pradeda kapstytis savyje ir netikėtai atranda, pvz., stiprų geometrizavimo polinkį vaikystės piešiniuose ar ką kitą. Ieškau atsakymo į Patricijos Gilytės kuriamą grožio sampratą. Kas ją erzina architektūroje? Žmoguje? Mene? Visuomenėje? Kas juokina, o kas liūdina? Į P. Gilytės pasaulį ne ATEINAMA, bet patenkama. Būtinos šios sampratos detalės – idėją iliustruoja salėse sklendžiančios instaliacijos. Apipavidalinimas čia koncepciškai literatūriškas – tarsi Biblija nemokantiems skaityti. Romus linijinis piešinys –augaliniai ornamentai – monochrominės freskos – istoriniai inkliuzai. Tereikia taikliai sudėti akcentus – viską sutvarko vidinė struktūra. Vienus daiktus sugeria, kitus išstumia į pirmą planą.

Patricija_Gilyte_Equinox_Darbo_procesas3

Patricija Gilytė, „Equinox K-7392″. Kūrybinis procesas.

Nemanau, kad menas kada nors išgelbės pasaulį, bet jei tikėtume terapine jo galia, būtų įmanoma patogiai jaustis lokaliai išgyvenant koncentruotą gyvenimą ir sveriant nuvažiuotus kilometrus…

P. Gilytė kuria archetipinio – absoliučiai visuomeninio personažo tapatybę. Ir neverta stebėtis jos kompoziciją esant suplokštintą, tarsi siluetu atšokančią nuo fono perspektyvos. Tam juk ir išdarkomos grožio proporcijos, kad primintų apie jį, kalbėtų, ginčytųsi ir teigtų. Šiuo atveju teigtų kultūros refleksijas, tapusias grafiniais vaizdais. Įspūdis susidūrus su autorės kūriniais – siurrealistinis natūralumas. Natūralumas ir vaizdiny, ir kompozicijoje. Čia galime atsekti kelis sluoksnius. Vienus galima lengvai nuskaityti, kitų žiūrovas gali ir nepastebėti (ar neįvertinti). Pirmajame – vaizdinime, autorė dokumetiškai tiksliai atkartoja save, atpažįstamą teritoriją, natiurmortų ir interjerinius „rinkinukus”. Kitas sluoksnis – „pagaminta” potekstė. Trečias – pauzė, tuštuma, klaustukas – kam visa tai? Kodėl taip paprasta ir sykiu rafinuota? Kodėl taip vizualiai švaru, bet kandu ir erzina? Kartojasi motyvai – tarsi buitiniai rakandai, pastatai, stogai ir komponavimo principai (frontalitetas). Todėl objektas įgauna ypatingos reikšmės. Kaip atgiję natiurmortai iš personifikuotų daiktų, kurie nemeta šešėlio. Kaip maži įcentriniai pasaulėliai, kuriose gimsta mūsų istorijos. Pasaulėliai, linkę įsitraukti mus į save. Nes tai Eksperimentas. Įkvėpimas. Iškvėpimas. Būtent čia gimsta „kūrybiškai forsuojamos būties laukas”.

[nggallery id=484]

Paroda veiks iki 2019 m. lapkričio 10 d.

Parašykite komentarą