Menininkas braižo ateities scenarijus
|
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose veikia menininko, dizainerio, inžinieriaus Julijono Urbono paroda „Alternatyvių realybių prototipai”.  Julijonas Urbonas lankytojams demonstruoja savo suprojektuotus „Eutanazijos kalnelius”. Nerijaus Jankausko nuotraukos Ekspozicijų erdvėse krykštavo vaikai, mėgindami J. Urbono kūrinių tvarumą, o parodos autorius sekė jų (kūrinių) atsiradimo istorijas ratu susispietusiems vyresniesiems. Iš pradžių stabtelėjo prie labiausiai jį išgarsinusių „Eutanazijos kalnelių” (Euthanasia Coaster) maketo. 2010 metais amerikietiškų kalnelių principu lietuvis suprojektavo atrakcioną – traukinuką, kuris keleivį pakylėtai „nutraukia” į mirtį. Kūrinio idėja tikroviška, kitaip tariant, pastačius „Eutanazijos kalnelius”, jie veiktų. Traukinuko keleiviai išgyventų virtinę intensyvių patirčių, tokių kaip euforija, jaudulys, nespalvota rega, sąmonės praradimas. Galiausiai juos ištiktų mirtis. Atrakciono aukštį, mirtinas apkrovas J. Urbonui padėjo apskaičiuoti užsienio atrakcionų inžinieriai, aerodinamikos, kosminės neurologijos specialistai. „Eutanazijos kalneliai” tapo populiariosios kultūros dalimi. Susilaukė radijo, TV laidų, bulvarinių laikraščių dėmesio, dainų dedikacijų. Britų filmo „H Positive” pagrindinis veikėjas atima sau gyvybę leisdamasis J. Urbono sumanytais kalneliais. Autorių užplūdo komentarų lavina, grįsta etiniais klausimais. Jis kviestas į įvairius forumus. Įsiplieskė nuožmios diskusijos, J. Urbonui prilipo Daktaro Mirties pravardė. Tačiau ne tokio atrakciono įrengimo, o būtent diskusijos jis ir siekęs. Pasiūlęs hipotetinį kūrinį, kuris iššauktų reakcijų.  Menininkas sėdi miego kapsulėje („Sapnų viešbutis”). Nerijaus Jankausko nuotr. Eros-Thanatos Klaipėdoje gimęs ir augęs parodos autorius supažindino žiūrovus su „Orgazmo karuselės” (Cumspin, 2015) modeliu. Tikrasis prototipas – centrifugos principu veikiantis 60 metrų skersmens įrenginys, J. Urbono tvirtinimu, leistų išmėginti nežemiškas mylėjimosi pozas, pasiekti naujas malonumo aukštumas. Regis, menininkas eksploatuoja pramoginės kultūros temas, pagrindinius žmogaus egzistencijos variklius – seksą ir mirtį. Eros-Thanatos. „Viskas kur kas paprasčiau. Vienu metu norėjau įamžinti atrakcionų mirtį. Nes jie pasiekė poveikio žmogui ribas. Toliau – nebėra kur. O seksas?.. Šios temos ėmiausi mėgindamas nusikratyti Daktaro Mirties etiketės. Suprantama, juokauju. Iš tiesų Londono „Empire College” kosmoso neurologai pasiūlė pritaikyti „Eutanazijos kalnelių” idėją kur kas malonesniam reikalui. Taip atsirado ekstremaliausia sekso mašina”, – kalbinamas LŽ, sakė parodos autorius. Ištarta idėja tampa tikrove, lieka tik laiko klausimas. Kūrybos žemėlapis „Sapnų viešbučio” (Oneiric Hotel, 2014) lankytojams specialia įranga sukeliami sąmoningi sapnai. Pilnai sumanymas buvo įgyvendintas Vienos muziejų kvartale. Miego kapsulėse, pasak autoriaus, pabuvojo per 300 lankytojų. Tačiau ar suveikė režisūra, pasakyti sunkiau. „Iš viešbučio lankytojų įspūdžių reikėtų sudaryti atskirą knygelę”, – ateities planus svarstė J. Urbonas.  Batai, skaičiuojantys žingsnius. Nerijaus Jankausko nuotr. Klaipėdos parodų rūmuose eksponuojama ir viena kinetinės skulptūros „Oro laikas” (Airtime, 2016) detalė. Visas įrenginys – antigravitacinės grindys – bus rodomas Milano trienalėje, joje autorius atstovaus Lietuvai. 70 kvadratinių metrų platforma pakels grupę žmonių ir staiga „pradings” po jų kojomis. Atrakciono dalyviai sekundės dalį turėtų pakibti ore, patirti nesvarumo būseną. Dauguma J. Urbono kūrinių rodomi kaip pasyvios skulptūros. Lankytojai jas gali tik apžiūrėti. „Nusprendžiau salėje atidaryti savo laboratoriją, kad žiūrovas išvystų visą darbų, tyrinėjimų įvairovę. Tegul paroda bus mano kūrybinės praktikos žemėlapis.” Tačiau šį tą išmėginti galima. Tarkime, skaičiavimo maniakų objektus: žingsnius skaičiuojančius batus, smūgius skaičiuojančias bokso pirštines, širdies dūžius skaičiuojantį raištį. Taip pat leidžiama suerzinti jutiklį, kuris sukelia mažytį, naminį žemės drebėjimą. Į parodų sales Kas tos alternatyvios realybės? Ką daryti, kad visomis juslėmis mūsų suvokiama tikrovė truputį pasikeistų? O gal net leistų bent trumpai nuo jos atitrūkti? Reikia užsukti į atrakcionų parką. Kurį laiką jo pakako ir menininkui J. Urbonui. Dienų dienas jis su seserimi vietoj darželio praleisdavo Klaipėdos atrakcionų parke, kuriam vadovavo jųdviejų tėvas. Tačiau atrakcionai jo per daug nežavėjo. Viena vertus, truputį pykino, antra – atrodė nuobodūs, nestimuliavo. Svajojo juos kada nors patobulinti. Vėliau pats Julijonas ketverius metus ėjo parko vadovo pareigas. Ir pradėjęs meno studijas, savuosius atrakcionus J. Urbonas perkėlė į parodų sales. Iš pradžių, skatinamas smalsumo ir naujų idėjų alkio, rentė interaktyvius meno kūrinius. Šliejosi ir prie konceptualaus meno, ir prie plačiosios auditorijos, kuri labiau vertina pramogas. Autostopu jaunasis išradėjas daug keliavo po Europą, dalyvavo meno festivaliuose „Transmediale”, „Ars Electronica”, pastarajame pelnė Didįjį prizą. 
Būsimos trajektorijos Doktorantūros studijos Londono Karališkajame meno koledže, „Eutanazijos kalnelių” sumanymas žymėjo posūkį J. Urbono kūryboje. Londonas tapo puikia platforma meniniams tyrimams. Ir galvočius netruko ant jos stryktelėti. „Po ranka turėjau tokius intelektinius, techninius išteklius, kokių nerastum niekur kitur. Jei vis dėlto jų nepakakdavo, koledžas pasiūlydavo nuvykti į Japoniją ar JAV ir pasikonsultuoti su tenykščiais ekspertais, laboratorijomis”, – pasakojo menininkas. Jis ėmėsi kūrinių, kurie ne patys veiktų, o kurtų naujas realybes žmogaus vaizduotėje. Prasidėjo „gravitacinės estetikos” era. „Ji kilo iš manųjų atrakciono patirčių. Atrakcionas yra unikalus meno žanras, pasižymintis įvairiais patirties aspektais. Jis įtraukia visą žmogaus kūną, ne tik meno suvokimui būtinas jusles – klausą, regą ar lytėjimą, – teigė J. Urbonas. – Šimtmečius atrakcionas žmogui siūlė intensyvias patirtis: purtė, vertė prakaituoti, šaukti, verkti. Ir iki šių dienų mažai keitėsi. Plėtoti subtilesnės estetikos niekas nemėgino. Tad vienas mano tikslų – sustiprinti tą silpnąjį estetikos signalą ir pažiūrėti, ką jis atskleidžia.” Ar kai kurios bauginančios J. Urbono idėjos bus kada nors įgyvendintos, autorius nedrįso spėti. „Kalbu apie daugiskaitines realybes, ateitis. Nemanau, kad tėra viena ateitis – jų begalė. Tad neaišku, kuri taps tikrąja. Todėl lendu į vieną sritį, į kitą ir rodau, kokie įmanomi dizaino ateities scenarijai, trajektorijos”, – sakė J. Urbonas. Daktaras Mirtis nekuria siužetų, jis atveria galimybę. Julijono Urbono paroda „Alternatyvių realybių prototipai” veiks iki 2016 m. kovo 20 d.
|
