Lietuviai Pekine: sunkiausia ištverti kinų koridą

Trims lietuvių kūrėjams – fotomenininkui Remigijui Treigiui, tapytojams Žygimantui Augustinui ir Rodionui Petrovui – teko garbė Kinijoje pradėti milžinišką Rytų ir Vidurio Europos šalių meno festivalį.

Menininkai ir parodos kuratorius Uždraustajame mieste. Remigijaus Treigio archyvo nuotr.

Jų darbų paroda „Déjà vu” buvo atidaryta spalio 29 dieną Pekino menų rajone 798, galerijoje „Xin Dong Chen Space for Contemporary Art”. Savo kūrybą taip pat pristatė du latviai ir du Kroatijos bei Makedonijos atstovai.

Džiaugėsi kraštiečių dėmesiu

Nors buvo sekmadienis, svečių netrūko. Priešingai, jų atėjo daugiau, nei parodos autoriai galėjo tikėtis. Mat tokia 798 rajono specifika – po vietines galerijas, kurių čia visas knibždėlynas, nuolat suka ratus meno gerbėjai. Vienam kitam milijonui kinų tai tampa prestižo reikalu.

798 kvartalas lyg magnetas traukia lankytojus. Dieną dar pakenčiama, o vakarais, klaipėdiečio R. Petrovo nuomone, vaikštinėtojų net kiek per daug. Ypač rajoną pamėgusi jaunoji karta, nors ateina ir brandesnio amžiaus žmonių. Šeimininkai nepasikuklino surengti trankų atidarymo vakarėlį. Buvo džiazo, šokių, jūrų gėrybių, o pabaigoje, kai ėmė veikti Azijos kerai, – ir lietuviškų dainų.

Parodoje lankėsi ne tik prašalaičių, bet ir, vadinkime, tikslinių svečių – galerijos bičiulių Pekino menininkų, užsienio bendruomenės narių, žiniasklaidos atstovų. Savaime suprantama, savo kraštiečių pasveikinti atėjo Lietuvos ambasadorė Kinijoje Ina Marčiulionytė, kultūros atašė Agnė Biliūnaitė, Pekine tuo metu viešėjusi rašytoja ir vertėja Laima Vincė Sruoginis.

Paroda veiks iki 2018 metų vasario 28 dienos, vėliau savo ekspozicijas rengs dvylika kitų Europos šalių.

Spinduliavo galia ir valdingumu

R. Treigys, Ž. Augustinas ir R. Petrovas Kinijoje lankėsi pirmą kartą, Pekine viešėjo penkias dienas. Aplankę Didžiąją kinų sieną, Uždraustąjį miestą, Lamos šventyklą, daugiausia laiko svečiai praleido unikaliame menų kvartale 798.

XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje čia veikė karinės pramonės gamyklos. Keičiantis politiniams vėjams, apleistose erdvėse ėmė kurtis kūrybinių industrijų centrai. Ilgainiui rajonas tapo galerijų miesteliu, ypač suklestėjo po 2004 metų.

Galerijos „Xin Dong Chen” savininkas ir kuratorius Chenas Xindongas, į savo globą priėmęs lietuvių parodą, buvo vienas šio rajono atnaujinimo iniciatorių. Jis yra Pekino galerijų asociacijos prezidentas, Kinijos kultūros ministro pagrindinis patarėjas meno ir kultūros klausimais.

„Ch. Xindongas spinduliavo galia ir valdingumu. Buvo akivaizdu, kad jis labai įtakingas. Chenas 798 kvartale turi tris galerijas, jose eksponuoja ir didžiules skulptūras, ir tapybą, ir instaliacijas. Darbai nestokoja ironijos, o autoriai – labai įspūdingi”, – viešnagės akimirkomis dalijosi vilnietis tapytojas Ž. Augustinas.

Lietuvos ryšiai su Ch. Xindongu užsimezgė 2016 metų pavasarį, kai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) vadovas menotyrininkas Ignas Kazakevičius Pekine dalyvavo kultūros forume „16+1″.

Tai yra, tai dar bus

798 rajone Lietuvos atstovai aplankė tituluoto kinų menininko Lijuno Fango retrospektyvinę parodą. Autorius užima septintąją vietą brangiausių Kinijos menininkų dešimtuke. Lietuviams radosi proga tiesiogiai įvertinti kinų meną – užmojus, kokybę. Palyginti jį su lietuviškuoju. Įvardyti skirtumus jų ir paprašė „Lietuvos žinios”.

R. Treigys ypač akcentavo kinų meno šiuolaikiškumą. „Nepasakysi, kad būtų angažuotas, uždaras, orientuotas tik į Kinijos žiūrovą. Manau, yra įdomus visiems, globalus”, – svarstė fotomenininkas.

Darbuose atsiskleidžia Kinijos tradicijos, politinės aktualijos, kultūros paveldas. „O mano fotografija labiau paremta asmeninėmis patirtimis. Apie ją nekart esu sakęs – „tai galėjo būti, tai yra, tai dar bus”. Nes joje svarbiausia – laikas”, – teigė klaipėdietis.

Politinių motyvų kinų darbuose esama, tačiau pataikauti ideologinėms šalies nuostatoms nesiekiama. „Menininkai turi ir ironijos, ir savikritikos, ir drąsos. Socrealizmo pavyzdžių nepastebėjau. Sakyčiau, tai tikras pasaulinis menas”, – apibendrino R. Treigys.

Kolegai iš dalies pritarė ir tapytojas Ž. Augustinas – šiuolaikinis Kinijos menas paiso Vakarų meno strategijų. „Tai, ką mačiau 798 rajone, yra arba socrealizmo, tradicinės kinų tapybos posūkis ironijos ar sentimentalumo link, arba Vakarų meno analogai. Man įdomesnis pirmas variantas”, – pabrėžė vilnietis.

R. Petrovas kinų meną laiko kiek naivoku, plakatiniu. Skiriasi ir tapymo maniera. Lietuviškos spalvos blankesnės, niūresnės, akcentai – prigesinti. O kinai tapo „minkščiau”, tačiau mėgsta ryškumą, rausvą, raudoną spalvą.

Ekstremalus atsisveikinimas

Kitą rytą po parodos atidarymo svečiams teko krautis lagaminus ir judėti oro uosto link. Kuratorius Ch. Xindongas išvakarėse lietuvių prašė neišvažiuoti su juo neatsisveikinus.

Sutartą valandą kuratorius nepasirodė, laikas bėgo, galimybė suspėti į lėktuvą geso. Paskambinęs kuratoriaus asistentas lietuvių nenuramino – pasakė, kad Chenas įstrigo spūstyje.

Kai iki skrydžio liko valanda, kuratorius atvažiavo į viešbutį. Atsisveikindamas su svečiais jis palinkėjo kantrybės braunantis per „kinų koridą” – Pekino spūstis.

Nuomonės išsiskyrė

Lietuvių menininkų pasiteiravus, ar turėdami kūrybinę ir finansinę laisvę jie galėtų Kinijoje adaptuotis ir apsigyventi, nuomonės išsiskyrė.

R. Treigiui norėtųsi labiau pažinti šalį, miestą, tačiau visai pakaktų ir mėnesio. „Priežastys? Kalbos barjeras, atstumas nuo Europos. Svarbiausia, kažkoks vidinis balsas sako, kad tai – ne mano. Pekinas, sakyčiau, man per didelis, būtų sunku į jį integruotis. Kita vertus, pabuvęs ilgiau gal pradėčiau mąstyti kitaip”, – svarstė fotomenininkas.

Ž. Augustinui Kinija – įdomi ir turtinga šalis. „Būtų visai nieko joje pagyventi, bet visiškai adaptuotis, manau, nepavyktų”, – spėjo tapytojas.

O R. Petrovui kitaip mąstančių, kitą istorinę patirtį turinčių žmonių apsuptis visai patiktų. „Drąsiai sutikčiau praleisti ten metus ar dvejus. Iš pradžių baiminausi, kad Pekine bus nesaugu – nieko panašaus. Tai šiuolaikiškai mąstantys žmonės, ieško naujovių. Todėl būtų visai įdomu ten kurti. Liko jausmas, kad norėčiau grįžti”, – prisipažino tapytojas iš Klaipėdos.