Laikinose formose – amžini dalykai. Paroda „Sekcija” KKKC Parodų rūmuose

Sekcijos dabar dažnai linksniuojamos parodų koncepcijose: pernai namų galerijoje „Trivium” veikė paroda „Sekcija”, o KKKC Parodų rūmų fojė interjere lankytojus dabar pasitinka autentiški sovietinius laikus menantys svetainės baldai. Tačiau Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuojamo tarptautinio meno festivalio „Faktas-Forma” įvadinė paroda „Sekcija” (kuratoriai Saulius Bertulis ir Danius Drulys) kalba ne tik apie baldą, kuriame dar nesenoje praeityje būdavo įprasta tarsi parodai „išeksponuoti” visą savo gyvenimą ar tai, ką turime geriausio, bet apie meno organizacijų vidinį skirstymą sekcijomis – parodoje dalyvauja LDS skulptorių, bet ne tik, sekcijų nariai su skulptūrinės formos, objekto, instaliacijos meno kūriniais.

1_Sekcija_Rosanos_foto

Artūras Tamašauskas, „Medūza“. 2018 m. Rosanos Lukauskaitės nuotr.

Respublikinės mažosios plastikos parodos tradicija Klaipėdoje siekia 2005 metus. Tikslas būdavo pristatyti skulptūrinės formos, mažosios plastikos tendencijas nuo klasikos iki eksperimento, sujungti įvairių kartų menininkus bendroje erdvėje. Pristatydama parodą „Sekcija” LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė teigė, kad vizualinė reikšmė, kuri dažnai nebetilpdavo į mažosios plastikos rėmus, pradėjo skleistis ir padiktavo tarptautinio „formos meno” festivalio reikalingumą, o menininkų nenoras save varžyti ir apsiriboti kažkokia viena, į sąjungą įstojus priskirta sekcija pakuždėjo mintį surengti parodą, kurioje su švelnia ironija būtų permąstomas kūrėjų priklausymas tam tikroms grupėms, poskyriams ar padaliniams.

Parodos formatas leido net ne į erdvinius menus orientuotiems kūrėjams pateikti savo interpretacijas, permąstant formos, įforminimo, išėjimo iš savo saugios zonos, „sekcijos”, į kurią esi „įdėtas”, temas – vienas iš pirmųjų darbų, pasitinkantis lankytoją parodinėje salėje, yra grafikės Tomos Šlimaitės instaliacija „Žaislų metamorfozė”, kurioje autorė siekia atskleisti XX ir XXI a. visuomenės vertybių skirtumus per industrinės gamybos formą – žaislus. Sovietmečio žaislai daugeliui sukelia vaikystės prisiminimus, yra tarsi įaugę į kraują, jau tapę istorijos dalimi, pasak autorės, pasakoja apie to laikotarpio santvarką – šablonišką, diktatūrišką, komunistinę – kalbančią apie žmonių baimes ir vergovę.

2_Sekcija_Rosanos_foto

Toma Šlimaitė, „Žaislų metamorfozė“. 2012–2015 m. Rosanos Lukauskaitės nuotr.

Norėdama pabrėžti dabartinę masinę žaislų gamybą kaip priešpriešą tam, Toma Šlimaitė taško, aplieja šiuolaikinius žaislus emalės dažais. Menininkės prisilietimas prie industrinės masinės gamybos žaislų tarsi turėtų sukurti naujus, savitus objektus, tačiau kartu tai ir paryškina jų neautentiškumą, vienodumą. Vieno komunistinio režimo produkcija (sovietmečio) pakeičiama kita (Kinijos), minkšti guminiai žaislai – į kietus plastiko, kurie greičiau tampa šiukšlėmis, o maži vaikai dažniau paspringsta jų smulkiomis detalėmis. Kartu senieji sovietiniai žaislai yra net globalesni, nes teturėjo kelis, visiems gerai atpažįstamus modelius ir visiems „broliškose” sovietinėse respublikose užaugusiems žmonėms dabar kelia sentimentus, taip puikiai iliustruodami medijų filosofo Marshallo McLuhano dar prieš penkiasdešimt metų aprašytą „globalaus kaimo” sąvoką. Turint tai omenyje, kartu su instaliacija rodomas videodarbas pasidaro tarsi perteklinis, nes tik pakartoja nostalgijos temą, nepridėdamas naujų įžvalgų.

Apie globalizacijos paveiktą pasaulį bando kalbėti ir tapytojos, akvarelininkės Tatjanos Simanaitienės objektas „Paslėpti lobiai”, kuriame ant aliejine tapyba dekoruotų senų dvigubų durų užkabinta šiuolaikinė grandinė su spyna galbūt net pernelyg tiesiogiai vaizduoja nuo dabarties žmogaus paslėptus senovėje sukauptus (materialius ir nematerialius) turtus.

7_Sekcija_Rosanos_foto

Mindaugas Šnipas, „Kiaušinis“. 1997 m. (fragmentas). Rosanos Lukauskaitės nuotr.

Ne vienam modernybės laikais pasaulis susitraukė ir net laikas bei jo traktavimas tapo reliatyvus. Tai gerai įrodo Mindaugo Šnipo skulptūriniai objektai „Kiaušinis” ir „Įnagis II”, kurių pasendinta, „pražilusi” (impregnuota geležies sulfatu ar pinoteksu) medinė archajiška forma yra susijusi su lietuvių liaudies skulptūromis, koplytstulpių semantika, grubia, bet poetiška estetika. Anot autoriaus, visi darbai yra apie tą patį – apie pragyventą laiką, kurį neišvengiamai tenka tempti paskui save. Savo laiko interpretaciją pateikia ir vienas iš parodos kuratorių Saulius Bertulis kūrinyje „Neužmirštamas laikas”. Su autoriui būdingu preciziškumu iš marmuro, geležies ir žalvario sukurtas objektas įkūnija savotišką auksinį viduriuką tarp dinamiškumo ir monumentalumo – perregima laiko tėkmė čia pasiekia savo apogėjų, o gindamasi nuo prapulties įsikimba į laikrodžių elementus.

Panašu, kad daugelį parodos dalyvių traukia kontrastų stilistika: dirbdamas su metalu Kęstutis Dovydaitis siekė pabrėžti idėjos lengvumą ir neatsitiktinai kūrinyje „Lakštingalos” pasirinko origamio techniką (lankstiniai iš popieriaus), o Laimos Bazienės keramikos kūrinys iš balto šamotinio molio ir glazūros „Abi dalys” yra tarsi diptikas, kurio dalis būtų galima eksponuoti kaip skirtingus du kūrinius. Tarsi dvi servizo dalys sklandžiai papildo lentynoje viena kitą. Padalintas moters veidas kalba apie dvilypę žmogaus prigimtį, amžiną In ir Yang, dviejų visur randamų priešingų, tačiau vienas kitą papildančių pradų metaforą.

9_Sekcija_Rosanos_foto

Kęstutis Dovydaitis, „Lakštingalos“. 2014 m. Rosanos Lukauskaitės nuotr.

Antitezę kūrybiniam stimului naudoja ir skulptorius Adomas Skiezgelas savo darbe „Nuo Alfos iki Omegos”. Tai granito stačiakampis, kabantis virš poliruoto granito plokštės, kurioje iškaltas Alfa ženklas. Forma pakelta ant metalinių ankerių iki įsivaizduojamo Omegos ženklo. Šis kūrinys gali priminti Stanley Kubricko filmo „2001 metų kosminė odisėja” (1968 m.) siužetą, kuriame susidūrimas su paslaptingais nežemiškais juodais monolitais padaro įtaką žmonijos evoliucijai. Kūrinio formos tikslumas ir paslaptingumas išlaisvina fantaziją. Kosminė estetika nesvetima ir Algirdui Kuzmai, jo darbas „Autonomiškas skulptūros fragmentas” – tai tarsi abstraktus erdvėlaivis iš plieno, gipso ir audinio. Pasak autoriaus, skulptūra, kaip menas, kalba savo forma, todėl šiuo atveju abstraktumas yra kaip testas skulptūros kalbos išraiškingumui.

Į eksperimento teritoriją darbais iš serijos „Kampuotas” leidžiasi ir keramikė Eglė Maskaliūnaitė. Tai dekoratyviniai ir taikomieji objektai, gimę iš plokštumų žaidimo, improvizuojant, be išankstinio sumanymo. Anot kūrėjos, tai savotiška dėlionė, tam tikra meditacija, kur rezultatas neplanuojamas ir gali būti netikėtas. Įsitraukti į kūrinio realybę siūlo keramikė Vida Juškaitė „Labirinte”. Lankytojai kviečiami pirštu braukti per lėkštėje tarp briaunų esančius plyšius ir taip rasti kelią iš pradžios taško į „galutinę stotelę”.

8_Sekcija_Rosanos_foto

Dainius Drulys, „Šachmatai. Nugalėtojai ir lūzeriai“. 2019 m. Rosanos Lukauskaitės nuotr.

Žaidimą, kaip metaforą, taip pat pasirenka Danius Drulys instaliacijoje „Šachmatai. Nugalėtojai ir lūzeriai“, kurioje tradicinės šachmatų formos transformuojamos – pralaimėję juodieji vizualiai visiškai sutriuškinami – susisukusios, iškreivintos, erotiškai nuleipusios figūros kontrastuoja su oriai stovinčia baltųjų armija. Būtų galima pridėti komentarą apie kylančias falocentristines asociacijas, bet net Sigmundas Freudas sakė, kad kartais cigaras yra tik cigaras…

Kiek kitaip „nugalėtojų” įvaizdis atrodo šių metų „ArtVilnius” meno mugėje užsienio kritikų pastebėto Aurimo Anuso idėjiškai vieninguose kūriniuose „Komplektas Nugalėtojui”, „Mada pagal Idiot Idyot / (Aš, tėtė ir mama)” ir „Didysis generolo šaukštas”, kurie šioje parodoje, ko gero, turi ryškiausią aštrios socialinės kritikos užmojį. Autorius neslepia, kad būdamas šiuolaikiniu žmogumi privalo reaguoti į geopolitinę situaciją ir į Rusijos imperializmą, ideologiją paversdamas farsu.

Pamatymo naujai momentą savo darbu „Mažoji mauduoklė” užfiksavo Rytas Belevičius. Jo kūrinys – tai metalinės sąsparos ir ąžuolo nuopjovos kompozicija. Atsitiktinumo ir netikėto pastebėjimo pasekmė yra ir Jono Gelčio koliažai iš įvairių ready-made objektų („Mieloji”, „Skraidantis objektas” ir „Dano šuo”). Tai aplinkoje naujai atrastų, anksčiau nevertintų daiktų permąstymas ir įprasminimas iš pasąmonės kylančiais vaizdiniais.

6_Sekcija_Rosanos_foto

Vida Juškaitė, „Labirintas“. 2019 m. Rosanos Lukauskaitės nuotr.

Panašią kūrybinę strategiją naudoja ir Gintaras Kamarauskas savo skulptūrose iš kūrinių ciklo „Dideli-mažuose”. Tai mediniai įprastų, kasdienių daiktų formų objektai: kėdė, suoliukas, kolona. Tačiau kasdienybės funkcionalumui suteikus archetipinę prasmę, atsiranda vartų, tilto, arkos formos, kurios gali būti ir „dekoracija” su praktiško panaudojimo galimybe, ir išbaigtos koncentruotos formos skulptūrinė išraiška, paremta pirmapradžiais vaizdiniais ir meditatyviais apmąstymais. Kitas su ready-made tipo objektais dirbantis menininkas „Sekcijos” parodoje yra šiais metais Lietuvos dailininkų sąjungos gretas papildęs Artūras Tamašauskas su stimpanko stilistikos kūriniu „Medūza”. Na, o skulptoriaus Algirdo Boso raudonmedžio objektai „Beakis portretas” ir „Incognito” – tai jau brandžios kūrybinės patirties vaisiai.

Formos funkcionalumą tyrinėja ir Saulius Milašius darbu „Šėpa” (senovinis žodis spintai). Šio darbo įkvėpimo šaltinis, pasak paties autoriaus, yra archeologinis radinys, gerai žinomas pakabuko pavidalo reljefas, vienas iš pirmųjų skulptūrinių žirgo atvaizdų Lietuvoje. Šis faktas paskatinęs menininką kurti – transformuoti atvaizdą į trimatę formą, suteikti naujas apimtis, netgi funkciją, pačią idėją sistemingai eksploatuojant tiek vaizduojamojo meno, tiek taikomosios dailės sferose. Įkvėpimo archeologijoje pasisėmė ir menininkas Mindaugas Šimkevičius darbe „Iškasena”, jis užduoda retorinį klausimą, kaip atrodys mūsų laiko iškasenos po dviejų tūkstančių metų.

5_Sekcija_Rosanos_foto

Saulius Bertulis, „Neužmirštamas laikas“. 2019 m. Rosanos Lukauskaitės nuotr.

Dalia Gineitė keramikos darbe „Žinių radijas” tarytum iliustruoja šiuolaikinį terminą „fake news” (netikros žinios – sąmoninga dezinformacija, skleidžiama tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis arba internetiniais kanalais). Molinės būtybės nustebusia mina ausyje įvertas auskaras, pagamintas iš senos tarkos – tarsi tikroji mūsų ausis pasiekianti informacija būna šimtą kartų atsijota, „sutarkuota” iki trumpų ištraukų ir skambių frazių, kurios iš esmės nieko nepasako. Tai forma be turinio.

Parodoje „Sekcija” eksponuojami meno objektai nestokoja žaismės, filosofinių poteksčių ir noro eksperimentuoti, formuoti ir performuoti patirtis, atsiminimus ir idėjas. Aplanko suvokimas, kad kartais kūrinys ateina per tam tikro fakto, įvykio ar reiškinio apmąstymą, o nuolatinis menininko aplinkos stebėjimas, realybės fiksavimas suteikia jam reikalingas priemones kūrybai. Parodos kuratoriai, nemitologizuodami rodomo meno, žiūrovui pateikia ekspoziciją kaip vizualinės lygties sprendimą, kurios rezultatas, atmetus visas nežinomąsias, yra formos faktinis egzistavimas. Išsiskirstymas sekcijomis čia praranda svarbą, nes, matyt, toks ir buvęs parodos tikslas – padėti suvokti, kad menininko gebėjimų ir interesų lauko nenulemia jo priklausymas vienam ar kitam meno organizacijos padaliniui. Telieka palinkėti, kad meno festivalis „Faktas-Forma”, kurio dalis yra paroda „Sekcija”, augtų, plėstųsi ir atvertų platesnį vizualinių patirčių lauką.

Paroda veikia iki rugsėjo 1 d.
KKKC Parodų rūmai (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) dirba trečiadieniais–sekmadieniais 11–19 val.

7MenoDienos_grey_JPG

Parašykite komentarą