Kosminės kalės ir kiti veikėjai. Paroda „Moterys Mėnulyje” Klaipėdoje

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2019 m. rugsėjo 6 – spalio 6 dienomis veikė kuratorių Laimos Kreivytės ir Denise Ackerl parengta paroda ir performansų platforma „Moterys mėnulyje”. Kultūros svetainėje „7 meno dienos” publikuota dailės istorikės dr. Erikos Grigoravičienės recenzija apie parodą, tikimės, bus įdomi ir Kulturpolis.lt skaitytojams, aplankiusiems ar nespėjusiems aplankyti parodą. Pastariesiems nusiminti neverta: L. Kreivytė pristatydama ekspoziciją žadėjo, kad specialiai Klaipėdai surinkta kolekcija vėliau keliaus kitur. Kur – dar neaišku. Bet šansų pamatyti yra. Nes jei menininkės pasiekė Mėnulį, susirasti kitą erdvę parodai joms – vieni niekai. Todėl siūlome skaityti dr. Erikos Grigoravičienės tekstą ir sekti parodų anonsus.

1_videoinstaliacijos_Moterys_Menulyje1

„Cooltūristės“, kadras iš videoinstaliacijos „Moterys Mėnulyje“. 2019 m.

Rugsėjo pradžioje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre atidaryta paroda „Moterys Mėnulyje” paskui gal keliaus, nes visai tiktų europinėms galerijoms ar parodų salėms. Akstinas ją surengti – šiemet minimas žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje penkiasdešimtmetis ir tam tikras (tipiškas!) moterų vaidmuo 1969–1972 m. JAV vykdytoje Mėnulio misijų programoje: kaip ir vyrai ruoštos skrydžiams, jos esą nespėjo, nes programa buvo nutraukta. Pasak parodos kuratorių Denice Ackerl ir Laimos Kreivytės, „Mėnulis parodos dalyvėms yra atspirties taškas kalbėti apie žvilgsnį (…), erdvines praktikas (…) ir kūno dinamiką neįprastose situacijose”. Eksponuojamuose penkiolikos Lietuvos ir užsienio menininkių (taip pat tandemų ir kolektyvų) kūriniuose dangaus kūnų ir kosmoso tema gvildenama įvairiausiomis išraiškos priemonėmis, iš visų pusių ir be jokių ribų. Kai kam ji veikiau tėra pretekstas papasakoti apie mūsų visų „kosminius” kliedesius, patirtis ir savijautą.

Laima Kreivytė – ne tik bene geriausia parodų kuratorė šiuo metu Lietuvoje (už darbus šioje srityje neatsitiktinai pelniusi Vyriausybės kultūros ir meno premiją), bet ir kritikė, poetė, visuomenės aktyvistė, menininkių kolektyvo „Cooltūristės” narė. Jos kuratorystė – savita estetinės kūrybos ir politinio aktyvizmo formų samplaika – geriau atsiskleidžia apropriacinės ir intervencinės meninės praktikos kontekste. Bene pirmasis „Cooltūrisčių” kontaktas su kosmosu buvo meninė intervencija „Mis(s)apropriacija” (2005): prie Petro Mazūro skulptūros „Žmogus”, 1991 m. pastatytos priešais M. Žilinsko paveikslų galeriją Kaune, jos pritvirtino iš rožinės medžiagos pasiūtas kregždes, nusižiūrėtas nuo Juozo Mikėno skulptūros „Pirmosios kregždės”, sovietmečiu esą šlovinusios globalius SSRS kosmonautų pasiekimus.

Šiemet grupės menininkės, vilkėdamos kažkur rastus antiradiacinius skafandrus, įsiveržė į Molėtų observatoriją. Trijų ekranų vaizdo instaliacijoje „Moterys Mėnulyje” pristatomas mokslinės fantastikos siužetas apie paskutinę Žemės gyvavimo dieną, Nojaus erdvėlaivį (kuriuo iš išorės kažkodėl tampa itin nepatogus sovietmečio paveldas – Vilniaus sporto rūmai) ir „Cooltūrisčių” koloniją kosmose. Kreivytė neapsiriboja filmuotais performansais ir parodoje išeksponuoja savo eilėraštį „Kalė kosmose (1957 11 03)” apie kiemsargę Laiką, sovietinių kosmoso užkariautojų su raketa kapsulėje paleistą į erdvę ir veikiausiai iškart ten žuvusią nuo radiacijos ar variklių kaitros. Sovietinė žinių agentūra savaitę melavo pasauliui apie gerą jos sveikatos būklę. Man regis, labiau apgaule nei „kalių kaulais kelias į kosmosą grįstas” (beje, kuo ten baigėsi išsilaipinimo fikcijos byla?).

Kreivytės kuruojamos parodos įdomios dėl to, kad ji nesilaiko jokių išankstinių taisyklių. Žodžiai ir vaizdai čia gauna naujus vaidmenis ir neatlieka savo įprastų funkcijų – kūrinių etiketėse vietoj komentarų taip pat daug kur skaitome poeziją (lėkšta antrinė edukacija šią parodą ne tik sugadintų, kaip ir kitas, bet visai sužlugdytų). Kadaise „Vartų” galerijoje ji pasiūlė gerą išeitį iš desperatiško šiuolaikybės siekio – iš viso panaikino seno ir naujo skirtį, parodose inscenizuodama dialogus tarp klasikų ir šiuolaikinių menininkų („Šuolis iš savęs. Menininko identitetas”, 2005; „Privatūs pokalbiai: 1907–2007″, 2008). Dirbdama su sovietmečio debiutantų (daugiausia – Marijos Teresės Rožanskaitės) kūryba, Kreivytė sugeba paversti paveldą dabarties žiūrovams estetiškai paveikiu ir kartu politiškai veiksmingu menu.

Rožanskaitės retrospektyvos NDG (2013) skyriuje „Tarp kosmoso ir abstrakcijos” sugretinti oficialūs paveikslai kosmoso užkariavimo tema ir neoficialūs abstraktūs „kosminiai” peizažai, žinoma, pateko ir į „Moteris Mėnulyje”, juolab kad triptikas „Mokslininkai” (KKKC eksponuojama trečioji dalis) nutapytas tais pačiais 1969-aisiais, Neilo Armstrongo išsilaipinimo Mėnulyje metais. „Kosminė kompozicija” (1979), asambliažas „Erdvės” (1970), objektai „Kuprinės” (2004) antropoceno ir klimato kaitos grėsmės akivaizdoje atrodo itin šiuolaikiškai. Optinės analogijos tarp kosminių formų ir moters kūno morfologijos, tarp kiaušialąsčių ir dangaus kūnų verčia kitaip pamąstyti apie žmonijos egzistavimo prasmę. Su Rožanskaitės kūriniais puikiai susikalba jaunos menininkės Diletos Deikės objektas „Mėnulio diafragma” – „barjerinė apsisaugojimo priemonė nuo moterų patekimo į Mėnulį”.

Ekspozicija pradedama Birutės Zokaitytės kūrinių serija „Mėnulio laboratorijos” (2018), „Moterims Mėnulyje” pritaikytu projekto „Mėlynbarzdžio sindromas” (2010–2018) fragmentu. Jau ne kartą šen bei ten matytas didžiulis ant drobės atspaustas medžio raižinys su Mėnulio atvaizdu ir jo įspūdingos skaitmeninės versijos šviesdėžių pavidalu pagaliau įgijo tinkamą kontekstą. Menininkė ėmė raižyti Mėnulio paviršių prieš keletą metų, išgirdusi apie dukters nėštumą. Greta Mėnulio kabo dvi šviesdėžės su mįslingais fotografiniais portretais. Viename jų – pati autorė kaip ilgaplaukė penkiametė mergaitė. Ši nuotrauka jai įsiminė ilgam, nes tada po apsilankymo fotostudijoje jai nukirpo tuos gražius ilgus plaukus. Kitame portrete taip pat Zokaitytė, bet su ilga dirbtine barzda ir ūsais, stebėtinai panaši į savo mirusį tėvą, skulptorių Algirdą Antaną Zokaitį (1944–2016). Kad lunarinė magija neprislėgtų, ji dar pastato stiklinę sferą iš 2017 m. sukurtos serijos pagal Daniilo Charmso miniatiūras. Mergaitė iš kitos paveikslėlio pusės kosmonautui atrėžia: „O mano galva, tu šūdas.”

Parodoje gerai dera senesni ir specialiai šiai parodai sukurti darbai, senos ir naujos medijos, dramos ir pokštai. Aurelija Maknytė, remdamasi įvairia laikotarpio dokumentine medžiaga, ištiria vieną eilinę „kosminę” sovietmečio realiją: 1975 m. kosminėje stotyje „Saliut-4″ skrido Kauno šilko kombinate sukurtas kalendorius. Dovilė Dagienė analoginės fotografijos vaizdais mėgina perteikti šviesos judėjimo trukmę (sidabro želatino atspaudai iš serijos „Sustabdyta šviesa – dvi Saulės”, 2018). Dalia Mikonytė perdirba vaizdinę medžiagą, likusią po įsimintiniausios „kelionės į Mėnulį” – gydymosi onkologijos skyriuje. Eglės Grėbliauskaitės serijinėje instaliacijoje iš didžiulių surūdijusių cinkuotos skardos raidžių „Vilniaus mėsos kombinato” anagrama šįkart, be abejo, yra „kosmosas”. Žiūrint į Eglės Ridikaitės paveikslą, išties baisu nukristi nuo pasaulio krašto („Europa. Pasaulio kraštas”, 2010). Naujutėliuose Laisvydės Šalčiūtės piešiniuose („Kosmosas”, 2019) raketų brėžiniai ir fantastiniai skrydžių vaizdai susimaišo su mitologiniais ir krikščioniškosios ikonografijos motyvais. Raketos čia nepastebimai virsta falais, erdvėlaiviai – įsčiomis, o prie jų pririšti į atvirą erdvę išėję astronautai – ką tik gimusiais kūdikiais.

Kūno ir kosmoso sąsajas, beveik viduramžišką makrokosmo ir mikrokosmo ryšį savaip interpretuoja ir parodoje pristatomos kitų šalių menininkės. Ne visų darbai man pasirodė vienodai įdomūs. Jo Lathwood & Eleanor Duffin specialiai šiai parodai sukurtame dalyvaujamojo meno projekte „LTU-19″ kosminės kolonijos idėją nustelbia rekvizitas – aukso folijos antklodžių palapinės, vaiduokliškai kabantys tušti skafandrai ir kiti dalykėliai. Performansų menininkės austrės Denise Ackerl asmenukė marsonautės kostiumu ar interviu iš erdvėlaivio prieš (pirmą kartą žmonijos istorijoje) išsilaipinant Raudonojoje planetoje nepranoksta jos inscenizuojamų popiežiaus ar politikų atsistatydinimo kalbų.

Lunarinį pašnekesį su lietuvėmis sėkmingiau mezga jauna austrė Valerie Tiefenbacher, 2009–2010 m. pagal „Erasmus” programą studijavusi Vilniaus dailės akademijoje. Elono Musko bendrovės „Space X” sukurtos kosminės kapsulės brėžinį ji sudėlioja iš savo kojų plaukų („Elonui Muskui reikia depiliacijos vašku”, 2017), garsiajame patekančios Žemės kadre vietoj Mėnulio kraterių įkomponuoja pašiurpusios žmogaus odos fragmentą, o piešiniuose vaizduoja galaktikas ir juodąsias skyles, kiaušialąstes ir kosmose išgyvenančius vienaląsčius organizmus, DNR ir atomų branduolius, fotonus ir pikselius. Tai lyg savita („moteriška”?) vizuali visko teorija, panašiai kaip ir visa paroda.

7MenoDienos_grey_JPG

Parašykite komentarą