Kelionė po Šarūno Saukos pasaulį

Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie tapytoją Šarūną Sauką – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą (1989), pelniusį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną (1998), Baltijos Asamblėjos medalį (2013), ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Karininko kryžių (2016). Vilniuje, kur gimė, parodą jis buvo surengęs prieš 18 metų, o šiemet Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) pateikė savo kūrybos retrospektyvą intriguojančiu pavadinimu „Žmogus su Saukos veidu” (kuratorė Monika Saukaitė, architektas Justinas Dūdėnas).

Š. Sauka. Autoportretas Nr. 4 (1985).

Paroda sostinėje sulaukė itin didelio lankytojų antplūdžio, kurio nei menininkas, nei jo šeima ar galerija tikrai nesitikėjo ir specialiai to nesiekė. Jau dabar ji tapo bene įsimintiniausiu metų reiškiniu Lietuvos kontekste. Balandžio 3–gegužės 8 dienomis paroda „Žmogus su Saukos veidu” persikėlė į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmus, kur kviečiama įžengti į tapytojo Š. Saukos pasaulį arba susipažinti su jo darbais pirmą kartą. Ir vėl – susidomėjimas didžiulis!

Mėgaujantis periferija

Kultūrologas Jurijus Lotmanas teigė, kad būtent periferijoje, t. y. kultūros pakraštyje vyksta įdomiausi ir drastiškiausi reiškiniai ar eksperimentai. Šiuo atveju ir pats Š. Sauka saugiai jaučiasi būdamas nuošalyje, kai gali susikoncentruoti į kūrybą. Bet kažkodėl būtent menotyrininkai, parodų lankytojai ar recenzentai nori, kad menininkas būtų centre ir visų apsuptas. Toks visuomenės dėmesys nebūtinas kukliam autoriui, kuris mieliau būtų paliktas ramybėje. Š. Sauka yra sakęs, kad dėl sulaukiamo dėmesio kartais jaučiasi kaip koks „šūdas auksiniame unitaze”.

Įdomu, kad autorius darbų neeskizuoja, apie įkvėpimą nekalba, nes to nesureikšmina. Turi aiškią laikyseną meno atžvilgiu ir nevengia ironijos. Nekomentuoja paveikslų, tai palieka žiūrovams, jų mąstymui. Kuria ypač daugiasluoksnius, gilius ir intertekstualius pasakojimus, pereinančius iš vieno paveikslo į kitą („Biografija” (2003), „Įkyrus sapnas” (2005) ar „Žmogus, turintis problemų” (1992). Sukuria nuoseklų naratyvą, kuriame intertekstai veikia vienas kitą (žmogus su Š. Saukos veidu – rašytoją Sigitą Parulskį ar Moną Lizą).

Š. Saukos paroda Klaipėdoje skiriasi nuo buvusios Vilniuje: pasakojimas tas pats, bet nuotaika perteikiama skirtingai. Jei NDG erdvės priminė fantasmagorinį labirintą, meno kelią, kuris privertė lankytojus judėti, analizuoti paveikslus, o pritemdytos šviesos suteikė mįslingumo, tai KKKC Parodų rūmuose pasirinkta balta moderni erdvė leidžia pozityviai žvelgti į Š. Saukos kūrybos visumą, šiuo atveju pagrįstą vertikale ir savotišku kilimu laiptais, ryškiu apšvietimu. Eksponuojama daugiau kaip 60 tapybos darbų, sukurtų 1978–2015 m. Iš jų trijų – „Bažnyčios” (2014), „Pasimatymo” (1992) ir „Šv. Šarūnas braškių pievelėje” (2004) – nebuvo Vilniuje. Parodos kuratorė M. Saukaitė atsisakė chronologinės tvarkos, kuri nuobodi, ir pateikė tekstinius intarpus – kaip Š. Saukos kūrybos mikropasaulius, ypač padedančius lankytojams nepasiklysti („Ritualas”, „Aukojimas”, Išjudintas laikas”, „Eisena”, „Sąmyšis”, „Būsenos” ir „Užutėkis”).

Paroda „Žmogus su Saukos veidu” priverčia kelti klausimą: kur slypi Š. Saukos kūrybos paslaptis, t. y. kodėl tapytojas visus taip traukia, kai to nesiekia?

Š. Sauka. Lietus (1994).

Žvilgsnis į kitą

Be abejo, parodos pavadinimas „Žmogus su Saukos veidu” krypsta į autoriaus kategoriją, bet ekspozicija parodo, kad reikia ieškoti ne Š. Saukos, bet žmogaus su menininko veidu (ypač išsiskiria eksponuojami autoportretai ir jų ciklai). Veidas – tai tik įvaizdis, kaukė, po kuria slypi įvairiausi personažai (kultūros ir politikos veikėjai, fantazijoje sukurtos ryškios būtybės). Pavyzdžiui, parodos raktu galima laikyti paveikslą „Autoportretas Nr. 4″ (1985), kuris tapo abiejų parodų vizitine kortele. Jis patraukia savo kompozicija ir vaizduojamais simboliais, ypač personažo atmerkta akimi. Veidrodžio principu vyzdyje atsispindi žmogus, t. y. kitas, kurį siekiama pažinti ir analizuoti tapybos darbe. Žmogus suvokiamas gana plačiai – žiūrovai ekspozicijų salėse, monsinjoro Alfonso Svarinsko, Poncijaus Piloto, S. Parulskio ar šeimos narių figūros. Ir viskas perteikta su saukiška estetika, ironija ir tikrovės refleksija. Darbai įtraukia žiūrovus, bet nebūtinai gąsdina ar šokiruoja. Veikiau provokuoja atidžiai tyrinėti Š. Saukos tapybos pasaulį ir neužmiršti savojo. Aiškios ribos, kuri skirtų tikrovę ir fikciją, estetiką ir bjaurumą, tapytojo kūryboje nėra, bet ją nubrėžti gali patys žiūrovai.

Tapytojui Š. Saukai aktuali Kristaus figūra, kuriai skirtas ciklas „Kryžiaus kelio stotys” (1998–2001), taip pat ją atpažįstame ir kituose darbuose. Neretai autorius biblinius motyvus transformuoja ir dekonstruoja. Akį patraukia paveikslas „Stacija” (2010), primenantis turtingą Bizantijos meną. Darbe vaizduojamas nukryžiuotas Kristus su Š. Saukos veidu. Į žiūrovus įbestas Kristaus, kurį supa akli žmonės, gilus žvilgsnis daro poveikį. Tai simbolizuoja vieno individo atskirtį nuo visuomenės, kuri yra akla. Tapybos darbo plokštumoje sąmoningai Kristus atsiskiria nuo visuomenės. Taip šiapus ir anapus paveikslo kuriami skirtingi pasakojimai: viena reikšmė žiūrovų sąmonėje, kita – darbe. Š. Saukos kūriniai drąsiai nurodo į meistrystę, nes jiems būdingi ne tik tikslūs siužetai, bet ir detalės, kruopštumas. Būtent ekspozicijų salėje apšviestas paveikslas „Stacija” (2010) sukuria mirgėjimo efektą, atrodo, lyg aklų būtybių klostės judėtų, keistųsi.

Š. Sauka. Pragaras (1991–1992).

Siužetiški pasakojimai

Š. Sauka išsiskiria iš kitų lietuvių tapytojų siužetišku pasakojimu, kuris kreipia žvilgsnį į skirtingus nuorodų tinklus. Kiekvienas paveikslas – tai atskiras pasaulis, bet kai kurie įvaizdžiai pereina iš vieno kūrinio į kitą (mažos mergaitės, kurią nebūtina sieti su dukra Monika ar su žmona Nomeda vaikystėje; berniuko, suaugusių vyro ir moters, senų žmonių). Tapytojas kuria ypač sudėtingus paveikslus, kuriuos sudaro skirtingos erdvės, bet kiekviena paveikslo dalis – svarbi. Negalima išardyti vienos plokštumos ar jos atskirti. Simbolis ar įvaizdis randa savo aiškią vietą drobėje. Tai neatsiejama nuo paveikslų, kuriuose dominuoja makabriška fantazija, skausmas ir jautri žmogaus psichika, visumos.

Paveikslą „Pragaras” (1991–1992) galima sieti su Dante’s Alighieri’o poemos „Dieviškoji komedija” siužetu. Š. Sauka pabrėžia monumentalią erdvę, kurią supa žmonių eisena, gamtos elementai, tai – savita poemos interpretacija. Kuriamas savotiškas nuodėmingųjų ratas, apeliuojantis į mėlyną skylę ir kiekvieno žmogaus nuodėmes, kurių nenorime pastebėti. Paveiksle figūrų veidai be kontūrų, dominuoja šiurpi apokaliptinė nuotaika, suvienodėjimas. Be abejo, Š. Sauka nesusikoncentruoja vien į neigiamą polių, jam taip pat svarbi gyvybė, kurią sieja su atsinaujinimu, veržlumu („Vaikiška liga” (1988). Dailininkas savotiškai žaidžia su gyvenimu ir mirtimi – tai ypač atvirai vaizduoja, intriguoja žiūrovus. Parodos lankytojams jis parodo ir kitą tikrovės pusę. Neretai keičia reikšmes. Tai galima atpažinti kad ir paveiksle „Žmogžudystė restorane” (1999–2000), kuriame kankinamas žmogus vaizduojamas su nukirsta galva – viena vertus, jis priklauso mirusiųjų karalystei, kita vertus, – gyvųjų, nes į žiūrovus žvelgia atmerktos akys.

Apskritai Š. Saukai svarbus siužetiškumas ir tai, kaip jis pereina iš vieno paveikslo į kitą, tęsdamas pasakojimus. Todėl tapytojas akcentuoja vertikalę ir horizontalę, gyvybę ir mirtį, intymumą ir fantasmagoriją – kuria ryškų ir drąsų tapybos pasaulį, kurį galima priimti arba atmesti.

Š. Sauka. Žmogžudystė restorane (1999–2000).

Mįslinga akistata

Pravartu parodoje atskirti autorių Š. Sauką nuo jo paveikslų. Tapybos darbai – tai baigtinis reiškinys, o kiekvieno lankytojo interpretacija – atvira. Autorius ir parodos kuratorė M. Saukaitė siūlo individualiai tyrinėti darbus, ieškoti žmogaus su Š. Saukos veidu. Žinoma, tai sudėtinga užduotis ir siekis, nes kūriniuose pinasi sudėtingos siužetinės linijos, vienas motyvas pereina į kitą paveikslą, jį keičia. Viena vertus, Š. Sauka gali būti drastiškas, žiaurus, kita vertus, mįslingas ir susikoncentruojantis į mintį.

O gal vis dėlto žmogaus su Š. Saukos veidu nereikia ekspozicijų salėse taip įnirtingai ieškoti – juo gali būti kiekvienas iš mūsų. Skirtingi miestai ir ekspozicijų erdvės parodo kitokį Š. Sauką, apie kurį kalbame, kuriame mitus. Jis – įsimenantis, jo paveikslai – įsimintini.

Neegzistuoja joks Š. Saukos mitas. Jį su(si)kūrėme patys. Kartais įžvelgiame autoriaus paveiksluose tai, ko visiškai nėra. Bjaurimės žiaurumu ir kančia, bet nepriimame ironijos ir sarkazmo. Bijome pažvelgti į akį žmogaus su Š. Saukos veidu, nes vyzdyje galime pamatyti save. Menininkas, žinodamas mūsų baimes ir trūkumus, tai akcentuoja drobėse.

Š. Saukos mįslingas tapybos pasaulis gali būti kiekvieno iš mūsų atspindys. Parodantis, kokie esame čia ir dabar, t. y. ekspozicijos erdvėse, akistatoje su paveikslais, bet kokie vis dėlto nebūsime, nes užversime parodų salės duris.

DURYS, 2016 m. balandis, Nr. 4 (28)