Kasdienio suvokimo ribas peržengianti keturių jaunų menininkų kūryba

Ar pažįstate šiltos žemės aromatą, pasklindantį ore po smarkios liūties? Anglų kalba tai vadinama „scent of the rain“, lietuvių žodyne turime labai retai vartojamą žodį – „petrichoras“, kilusį iš graikų kalbos ir reiškiantį skystį, tekantį Dievų venomis. Egzistuojantis, tačiau vien jusliškai suvokiamas, neapčiuopiamas gamtos reiškinys tapo atspirtimi bei idėjine ašimi 2021 m. liepos 6–30 d. „Si:Said” galerijoje (Daržų g. 18, Klaipėda) veikiančioje parodoje „Petrichoras“.

Keturi jauni ir perspektyvūs menininkai: Sandra Kvilytė, Milan Prokeš, Monė Kielė (Raimonda Kielaitė), Karolina Latvytė-Bibiano susibūrė bendram kūrybiniam tikslui – meninėmis raiškos priemonėmis (tapybos bei objekto meno medijomis) perteikti subtilią takoskyrą tarp regimo ir neregimo pasaulio, žiūrovo žvilgsnį nuo išorės, regimybės, fiziškumo nukreipti nematomo, neverbališko, bet jaučiamo, išgyvenamo link. Subjektyviai interpretuodami petrichoro sąvoką, menininkai dalijosi savo, kaip kūrėjo, santykio su aplinka niuansais, atrastais žmogiškosios būties dėsniais, kasdienybėje patirtomis transcendentinėmis nuotaikomis.

Anot parodos kuratorės Sandros Kvilytės, parodos idėją pakuždėjo dar vaikystėje giliai atmintin įsirėžęs kvapas po lietaus ir nūdienos siekis įžodinti šią patirtį, vizualizuoti sunkiai apčiuopiamą, bet sąmonėje stiprų įspūdį palikusį patyrimą. Prie S. Kvilytės prisidėjo dar trys menininkai, kuriuos visus sieja ne tik panaši formalioji raiška (potėpio ekspresyvumas, gestiška tapyba, žemiškas koloritas, kūryba, balansuojanti tarp tapybos ir objekto meno), bet ir polinkis peržengti kūrinio materialumą ir priartėti prie platesnio konteksto, nematomos meno kūrinio dalies.

Pirmą kartą paroda rodyta vasario mėnesį galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas). Premjerinė ekspozicija buvo rodoma steriliai baltoje galerinėje erdvėje, tradicinėje parodinėje aplinkoje. Parodos kuratorė prasitarė, jog toks parodos formatas leido geriau pajusti ryšį tarp menininkų darbų bei aiškiau pamatyti jų sąveiką erdvėje. Klaipėdoje surengtoje parodoje skyrėsi tiek pati ekspozicija, tiek eksponavimo būdas, sykiu atsiskleidė visai kitokia kūrinių sąveika su aplinka. Parodos eksponatai organiškai įsiliejo į apšiurusią galerijos erdvę, apdriskusios sienos natūraliai sąveikavo su menininkų kūriniuose vyraujančiu spontaniškumu, neišbaigtumu, improvizacija. Fragmentiškai išnyrantys gamtos motyvai (medžio šakos, samanos) atrodė lyg apleistos galerinės erdvės dalis. Visa tai kūrė natūralumo, jaukumo įspūdį, tokį, koks aplanko būnant gamtoje.

Įdomu stebėti, kaip kiekvienas menininkas savitai interpretuoja pertrichoro sąvoką, atskleidžia ją skirtingais aspektais. Ko gero, labiausiai terminologiškai petrichorą interpretuoja ekspresyviosios figūratyvinės tapybos atstovė Raimonda Kielaitė. Parodoje eksponuojamuose tapybos darbuose („Skulptūra”, „Atgimimas”) menininkė užfiksuoja save sustingusių akmeninių skulptūrų pavidalu, šioms gyvybės teikia raudonos spalvos motyvai, simboliškai perteikiantys ambroziją – dievų maistą, suteikiantį amžiną jaunystę. Menininkė taip pat tyrinėja petrichoro sąvoką per atgimimo ir atsinaujinimo aspektą, kūryba siekia priartėti prie vaiko būsenos, kuri esti pati gyvybingiausia ir pilniausia energijos. Gaila, kad parodoje nebuvo individualaus menininkės simbolio – burokėlio, kuris Kaune vykusioje parodoje atspindėjo ir unikalią menininkę užplūstančią jėgų sugrįžimo būseną valgant šią daržovę. Tačiau gyvybės įspūdis buvo pasiektas – ekspresionistiniai R. Kielaitės kūriniai tapo lyg arterija, teikusia vitališkumo visai ekspozicijai.

Natūraliai artimi petrichoro sąvokai kitos parodos menininkės, tarpdisciplininio meno atstovės Karolinos Latvytės-Bibiano meniniai objektai. Kaip po lietaus užuodžiame dėl žemės ir drėgmės  sąveikos susidariusį, betoną primenantį kvapą, taip ir K. Latvytės-Bibiano kūryboje sąveikauja gyvoji gamta ir negyvi, civilizaciją bei žmogaus veiklą atspindintys objektai. Pasitelkdama natūralias žaliavas ir paradoksaliai į jas įpindama įvairius padargus, menininkė paliečia ekologines problemas, kritinį žmogaus ir gamtos santykį. Meniniuose objektuose gamta vaizduojama įvairiai pažabota, suvaržyta, pavaldi žmogui, užuot buvusi savaiminė socialinė vertybė, kultūrinio, saugotino paveldo dalis.

Tapybos medijos ribas konceptualiai bando peržengti bei petrichorą kaip regimo ir neregimo dualumą tyrinėja parodos kuratorė, tapytoja Sandra Kvilytė. Dar magistro studijų laikais atradusi „povaizdžio“ motyvą, iki šiol jį taiko savo kūryboje. Pasitelkdama daugiasluoksnį vaizdo komponavimą, menininkė pateikia deformuotos realybės atvaizdą, kalba apie fragmentiškus, nepastovius, kintančius ir tuo nepatikimus prisiminimus. Kelia klausimą – o jei visa mūsų egzistencija pagrįsta melu? Kas tuomet tikra? Kuo galime pasitikėti? Gestiška, ekspresyvia tapyba, įtaigiomis spalvomis menininkė kalba apie šlubuojančią ir netvirtą žmogišką tapatybę. Petrichoro sąvoka nagrinėjama ir kitu aspektu – per vaizduojamo objekto išvadavimą nuo fizinės, praktinės jo paskirties. Pasitelkdama ryškų, bekompromisį koloritą, gestišką tapybos manierą bei nesuinteresuotą žvilgsnį menininkė kreipia žiūrovo dėmesį nuo išorinio daikto pavidalo, siekia stebėtoją panardinti į nuojautų ir intuicijos pasaulį.

Nuo abstrakcijos iki žemiškumo – tokią plačią amplitudę apima petrichoro reiškinio interpretacija čekų kilmės menininko Milan Prokeš kūryboje. Itin gestiška ir ekspresyvia tapybos maniera menininkas tarsi priartėja prie tapybos medijos ištakų – gaivališkos, energingos, vaiko manierą primenančios raiškos, grynosios tapybos. Tokiu būdu dailininkas siekia peržengti kūrinio materialumo, fiziškumo ribas ir priartėti prie pačios egzistencijos ir individo sielos. Anot menininko, tapyba atlieka metakalbos vaidmenį, kuomet dvimačiai atvaizdai perteikia ne tik tai, kas matoma plika akimi, bet ir atspindi žmogaus vidines būsenas, tai, kas dedasi kūrėjo sieloje. Tapyba tampa menininko ir žiūrovo susitikimo vieta, kurioje jie gali apsikeisti reikšminga informacija. Negana to, petrichoro sąvoka M. Prokeš pakylėjama iki transcendencijos. Jauno dailininko kūryboje vyrauja Taoizmo pasaulėžiūros koncepcija, dar vadinama wu wei bei reabilituojanti nieko neveikimo meną, veiksmą be pastangų, natūralią tėkmę. Čekų menininko santykį su jo kūriniais taip pat galėtume nagrinėti per šį sąmoningo neveiklumo aspektą, kuomet dailininkas minimaliai kišasi į meno kūrinį, palieka jį savieigai, atvirą žiūrovo interpretacijai. Labai simboliškas M. Prokeš surastas objektas – medžio šaka su įsirėžusia metaline viela, tampa visos ekspozicijos leitmotyvu, perteikiančiu žmogaus siekį pažaboti, suvaldyti gamtą bei nesutramdomą jos veržimąsi, augimą ir tėkmę.

Pastaroji paroda ne tik praturtina kasdienybę transcendentiniais potyriais, bet ir reabilituoja kasdieną kaip vertingą patirtį, monotoniją kaip savitą ritmą, kuris suteikia pusiausvyros bei saugumo mūsų gyvenimui. Atsigręždami į visai šalia žmogaus egzistuojantį, tačiau vien jusliškai patiriamą gamtos reiškinį, menininkai priartėjo prie dvimatės tapybos ribas peržengiančio suvokimo, kad realybė yra kur kas daugiau, nei tai, kas matoma akimi. Puikiai išnaudotoje nekomercinėje projektų erdvėje kūriniai atskleidė visą savo potencialą, o santykis tarp eksponatų buvo natūralus ir gyvas.

Paroda veikia iki liepos 30 d. Galerijos darbo laikas III ‒ V 16 ‒ 18 val.