Atsargiai! Dūžtančios dimensijos: Dalios Truskaitės stiklo paroda „Ne apie”

Kovo 15-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose atidaryta Dalios Truskaitės (Vilnius) stiklo meno paroda „Ne apie”, alsuojanti postminimalizmo estetika.

Truskaite_Ingridos_Mockutes_foto2

Dalios Truskaitės vernisažo akimirka. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

D. Truskaitė yra vidurinės kartos šiuolaikinio meno kūrėja, savo kūrybinį kelią pradėjusi nuo vitražų, stiklo plastikos architektūrinėse erdvėse, pastaruoju metu kurianti parodinius darbus, instaliacijas. Anot menininkės, plokščiasis stiklas yra ne itin eksploatuojamas ir žinomas Lietuvos stiklo meno lauke, labiau populiarus esąs vitražas. O stiklo meno ekspozicijomis klaipėdiečiai lepinami ypač retai, tad ši Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuota paroda yra puiki proga geriau susipažinti su unikalia šiuolaikinės monumentaliosios dailės atšaka.

Trapu, įspūdinga

Kaip aprašyti parodą, kuri vadinasi „Ne apie”? Parodą, kuri jau pavadinimu bando nuneigti savo pačios prasmę?..

Menininkė D. Truskaitė Klaipėdoje pristatė kūrinius „Nepasakyti”, „Su užuolaida”, „Investicija” ir „Keturios saujos”. Vienas didesnio formato kūrinys „Su užuolaida” iš formose sulydyto stiklo, pasak autorės, atsirado jai besiginčijant su KKKC Parodų rūmų ekspozicine erdve, tiksliau – su ten esančia juoda užuolaida.

Nors darbai tik keturi, eksponatų – daug: instaliaciją „Nepasakyti” sudaro 380 itin plonų A4 formato popieriaus lapo dydžio matinio stiklo lakštų, simetriškai suguldytų ant parodų salės grindų. Tai centrinė ekspozicijos dalis, kurios tarsi egzistencinio šiurpo pašiaušti stiklo objektai nestokoja filosofinių poteksčių. Geriau įsižiūrėję pamatytume, kad minimalistinė estetika yra įsišaknijusi kiekviename šios didžiulės erdvės lopinėlyje. Kaip saulės (arba mėnulio) baterijos, atsuktos į slaptą alternatyvios energijos šaltinį, šie lakštai, turėdami nežymų paaukštinimą apačioje, lengvai levituoja virš parodinės erdvės grindų. Vaizdas – trapus, patrauklus, įspūdingas.

Truskaite_Ingridos_Mockutes_foto1

Parodą „Ne apie“ pristatė KKKC direktorius Ignas Kazakevičius, parodos autorė Dalia Truskaitė ir Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Stiklo plokštumoje išgautas judesio dinamiškumas ir vyksmo jaudulys verčia suklusti, laukti atoveiksmio. Tai šiek tiek primena Lietuvoje kuriančio prancūzų menininko Philo Vono šokio performansų trepsėjimą, bandant atkartoti katarsį, kurį patiriame, kai įprastinę tylą ar šurmulį nutraukia kažkas netikėto, kad ir, pavyzdžiui, viešajame transporte įvykstantis improvizuotas menininkų pasirodymas, gerojo samariečio altruistinis poelgis ar net piktas nepažįstamųjų apsižodžiavimas. Įprastame maršrute namo atsiranda nauja stotelė mikrorajone, apie kurio egzistavimą prieš tai net nesusimąstėme. Smegenyse susiformuoja nauji neuronų ryšiai, pasaulio suvokimas prasiplečia, o įsitikinimas, kad viskas jau seniai pažinta, subyra į šipulius.

Patirti ir įveikti

„Nepasakyti” matiniame lakštų paviršiuje neatsispindi šviesa, ji sugeriama, tik pačios briaunelės išsiduoda esant tam tikram apšvietimui. Ne veltui rusiškas žodis „akis” (glaz [ɡlas]) ir angliškas „stiklas” (glass [ɡlɑːs]) skamba nepaprastai panašiai, tarsi senieji protoeuropiečiai būtų pastebėję simbolišką ryšį tarp šių dviejų dalykų, kurie veikia šviesos reflektavimo principu. Kaip teigė medijų teorijų pradininkas Marshallas McLuhanas, žmonės nuolatos įvairiais būdais pratęsia savo kūną per daiktus: kastuvai bei kiti įrankiai atstoja rankas bei kojas, ginklai – dantis, o stiklas, savo ruožtu, tampa savotiškomis autonomiškomis akimis. Taigi šie D. Truskaitės stiklo lakštai atsisako „matyti”, atspindėti, žaisti šviesos žaidimą su išoriniu pasauliu. Neangažuotas, nepritvinkęs reikalingų ar nereikalingų poteksčių, atsisakantis ekscesinių detalių, neprimetantis jokio požiūrio, nebandantis pakeisti nuomonės, šokiruoti ar provokuoti – esantis kaip faktas, kaip gyvenimas, kuris nereikalauja interpretacijų, D. Truskaitės „Nepasakyti” ragina patirti ir įveikti nežinomybės arba balto (stiklo) lapo baimės jausmą.

Darbas „Keturios saujos” žaismingai permąsto patį stiklą: balta sauja pagaminta iš susmulkinto brendžio butelio stiklo, geltona – iš alaus butelio, žalia – iš vyno butelio, o ketvirtoji yra smėlio sauja iš mūsų pajūrio, tad vaizduojama ne tik medžiagos virsmas, bet ir stiklo pirmapradė forma. Materijos transformacija šiame kūrinyje neegzaltuojama ir nedramatizuojama – tai veikiau susitaikymas su natūraliu gyvenimo ciklu: „Iš dulkės kilę, dulkėmis ir pavirsime…”

Truskaite_Ingridos_Mockutes_foto11_1

Dalia Truskaitė. Keturios saujos. 2013. Maltas brendžio, alaus, vyno butelių stiklas, pajūrio smėlis. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Kūrinyje „Investicija” vėlgi sužaidžiama su stiklo traktuote: sumalto vaikų maistelio stikliniai indeliai išlydyti į aukso luitą imituojantį objektą su unikaliu serijiniu numeriu, praba bei žodžiu MAMA. Stikle išlikę oro burbuliukai tarsi užkonservuoja laiką, mažyčius įkvėpimus ir iškvėpimus. Objekto reikšminį lauką pastiprina šalia eksponuojamos kūrėjos vaikų nuotraukos. Jie ir yra ta didžioji neatlygintina investicija į ateitį, kurios nepalies nei devalvacija, nei infliacija. Menininkė motinišką pasiaukojimą bei įsipareigojimą savotiškai pastato kaip priešpriešą materializmui ir vartotojiškai kultūrai, bet kartu galima pajusti ir švelnų įspėjimą – nors stiklas ir nesuyra tūkstančius metų, ši investicija vis vien labai trapi.

Pajusti laiką

D. Truskaitės darbai tiria realybę, ją tarsi išmėsinėdami iki smulkiausių pikselių ir vaizduodami laiką kaip erdvę per savotišką sustabdyto kadro technikos interpretaciją stikle.

Gali būti sunku „įeiti” į šiuos darbus dėl jų suabsoliutintos simbolių redukcijos, subjektyvių elementų nebuvimo, griežto racionalumo, labai supaprastintų (ar net geometrizuotų) formų, išryškinančių objektų struktūrą. Tačiau būtent šios kūrinių savybės suaktyvina žiūrovų kritinį mąstymą ir suteikia akstino permąstyti kūrinio ir erdvės santykį arba net jų priešpriešą.

Monumentalistė tyrinėja abstrakčią ir ramią sceną kaip motyvus, apibūdinančius begalinės erdvės idėją. Naudodama stiklo lakštus, nelinijinius naratyvus ir lėtai suvokėjo mintyse judančius vaizdus kaip modelius, D. Truskaitė sukuria meditacinę aplinką, kuri įrodo, kad laikas gali turėti ir materialią formą. Pasinėrus į stiklo aštrumo sukeltą minkšto transo būseną, reikia užmerkti akis, sulaikyti kvapą ir laukti, kol sukurtoji stiklo banga atslūgs. Tai būna trumpos prieblandos valandėlės prieš ateinant sutemoms. Užsimerkus ir apie nieką negalvojant, galima pajusti laiką, nelyginant tykią vandens srovę, tekančią kūnu. Išsivalyti nuo pasaulio ir savos taršos. Bangoms atsitraukus, vėl galima grįžti į savo būtį, tarsi nieko nebūtų įvykę, tarsi atvertus naują puslapį žengtum jau į kiek pakylėtą dimensiją. Tiesa, negaliu teigti, kad mes būsime pamatę tą pačią parodą, nes esame skirtingi žmonės su skirtingomis patirtimis ir emociniais dirgikliais, o ir ne visi fenomenai gali būti paaiškinti žodžiais…

[nggallery id=469]

D. Truskaitės stiklo meno paroda „Ne apie” KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki 2019 m. balandžio 14 d.

DURYS, 2019 kovas, Nr. 3 (63)

Parašykite komentarą