Nevaikiški žaidimai su žmogaus kūnu

Kūrybos pasaulis stebina keisčiausiomis idėjomis ir netikėtais sprendimais. Manipuliacijos su žmogaus kūnu meno tikslais visuomet kelia estetikos ir moralės klausimus, lengvai leidžiasi politizuojamos, priešpastatomos socialinėms kovencijoms ir tikėjimo dogmoms. Ir visuomet dirgina publikos jusles, tad natūraliai sulaukia nemenko jos dėmesio.

Dalelė savęs. Arba kito

Plačiai vartojamas posakis „į šį darbą įdėjau dalelę savęs” šiuolaikinio meno kontekste įgauna tiesioginę prasmę: menininkai kūriniuose naudoja savo kūną. Idėja iš principo nėra visiškai nauja. Dar XIX a. japonų menininkas Hananuma Masakichis, sužinojęs, jog greitai numirs dėl sunkios ligos, nusprendė mylimai gyvenimo draugei palikti identišką savo kūno kopiją. Norėdamas sukurti kuo tikroviškesnį „antrąjį aš”, naudojo savo plaukus, nutrauktus nagus iš išrautus dantis. Netrukus pasirodė, jog daktarų prognozės buvo klaidingos. Tiesa, H. Masakichio mylimoji, nebepakėlusi jo beprotystės, menininką paliko. O štai analogiškos idėjos plėtojamos iki šiol.

Skulptorius Marcas Quinnas nusprendė savo galvos modelį nulipdyti iš savo paties kraujo. Kūrybinis procesas užtruko net penkiolika metų, o galutinė darbo vertė – 465 tūkst. JAV dolerių. Kiti pasirenka švelnesnį variantą –  kurti iš savo ar geranoriškai nusiteikusių donorų plaukų: Vietname gyvenanti Kim Do iš jų nusivėlė suknelę, o kinas Huangas Xinas – JAV prezidento B. Obamos skulptūrą.

Francois Robert kuria mozaikas iš žmogaus kaulų

Francois Robert kuria mozaikas iš žmogaus kaulų

Socialinės prasmės paieškos aktualios ir prancūzo menininko Francois Robert kūryboje. Susidomėjimas žmonių kaulų struktūra paskatino jį ieškoti šios kūno dalies meninės išraiškos galimybių. Žaisdamas su kaulų formomis ir struktūra, jis sukūrė vaiduoklišką nuotraukų seriją, pavadintą „Stop Violence”. „Balti kaulai juodame fone simbolizuoja karo nežmoniškumą”, – teigia autorius.

Atrodo, jog hiperrealistiškos, sunkios Wieki Somers skulptūros padarytos iš betono. Tačiau pirminis įspūdis klaidina. „Tavo seneliui galiu pasiūlyti antrą gyvenimą paversdama jį kėde, dulkių siurbliu ar skrudintuvu. Ar tada būsi labiau prisirišęs prie šių daiktų?” – klausia meno aistruolių po mirties paaukotų palaikų pelenus kasdieniais daiktais paverčianti menininkė. Šie kūriniai, jos teigimu, simbolizuoja perdėtą žmonių prisirišimą prie negyvų objektų.

Dizaineris Andrew Krasnowas iš žmonių, savo kūną po mirties paaukojusių medicinos tikslams, odos kuria vėliavas, šviestuvų gaubtus, batus ir kitus kasdienius daiktus. Pasak menininko, kiekvienas jo kūrinys – iššūkis Amerikos etikos normoms: „Taip siekiu išreikšti savo susirūpinimą dėl karinės šalies strategijos, kurioje vis mažiau moralės. Juose pilna prieštaravimų – ką reiškia būti žmogumi?”

Sustabdyti gyvenimai

XX a. pabaigoje vokiečių anatomas dr. Gunteris von Hagensas atrado būdą, padedantį mirusių žmonių ir gyvūnų kūnus išsaugoti nepakitusios formos. Ekperimentuodamas su jais, sukūrė plastinacijos metodą, kurio metu iš audinių pašalinti skysčiai pakeičiami silikonu. Pradžioje ekstravagantiškas daktaras ketino šią techniką naudoti mokslo tikslais, tačiau vėliau iš plastinuotų kūnų pradėjo dėlioti meno kūrinius, šokiravusius visą pasaulį.

Plastinatas „Šuoliuojantis šokėjas“

Plastinatas „Šuoliuojantis šokėjas“

Medžiagų savo darbams G. von Hagensas gauna iš donorų, kurie, užsiregistravę jo interneto svetainėje, užpildo prašymus po mirties būti plastinuoti. 2011 metais Vienoje vykusio parodos atidarymo metu anatomas pripažino, jog norinčių sulaukia stebėtinai daug, todėl visų kūnų neplastinuoja – daugelį panaudoja skeletų mokslo įstaigoms gamybai. Mirusių jo šeimos narių bei draugų kūnai eksponuojami parodoje „Body Worlds”, apkeliavusioje visą pasaulį, taip pat – ir Lietuvą.

Užėjus į parodos patalpas, apima keistas jausmas – protu nesuvokiama, jog gali paliesti, užuosti ir apžiūrėti tikrus anapilin iškeliavusių žmonių palaikus. Vienas iš populiariausių darbų – moteris, kurios įsčiose ilsisi negimęs kūdikis, – sulaukė didelės katalikų bažnyčios kritikos ir pasmerkimo. Kitame, ne mažiau įspūdingame darbe – žirgu jojantis raitelis, kurio kūno audiniai meistriškai atiskirti nuo kaulų bei vidaus organų. Daugelyje darbų vyrauja ekspresija, perteikiamos kasdienio gyvenimo scenos: žmonių santykiai, pomėgiai, ritualai.

Norintieji parsinešti į namus „truputį mirties”, įvairius smulkius darbus gali įsigyti G. von Hagenso parduotuvėje ar atsisiųsti internetu – pradedant padėkliuko puodeliui iš žmogaus kūno audinių, papuošalų ar suvenyrų, baigiant atskiromis žmonių ar gyvūnų kūno dalimis.

Šokiruojantys performansai

Savo politines, visuomenines bei kultūrines pažiūras kai kurie kūrėjai išreiškia brutaliais kūno žalojimosi aktais. Šį mėnesį rusų menininkas Piotras Pavlenskis, protestuodamas prieš Kremliaus nusistatymą prieš piliečių teises, nusprendė įgyvendinti neįprastą performansą – nuogas prisikalti savo sėklides prie Raudonosios aikštės grindinio. Netrukus jis buvo suimtas policijos pareigūnų. Tiesa, vėliau pasirodę pranešimų, kad prieš įgyvendindamas drastišką protestą, P. Pavlenskis apdairiai įsivėrė auskarą intymioje vietoje, todėl apsiėjo be kraujo ir komos.

Akcionisto Piotro Pavlenskio sumanymai sulaukia tarptautinės bendruomenės dėmesio

Akcionisto Piotro Pavlenskio sumanymai sulaukia tarptautinės bendruomenės dėmesio

Tai nebuvo pirmoji efektinga 29-erių metų mažiaus akcionisto surengta protesto akcija. 2011 metais, reikšdamas moralinį palaikymą „Pussy Riot” aktyvistėms, jis viešai susisiuvo sau lūpas. O dar anksčiau buvo suimtas po to, kai prie Sankt Peterburgo vadovybės pastato nuogą kūną apsivyniojo spygliuota viela.

Menas, kuriamas keliant ranką prieš save patį, turi ir daugiau propaguotojų. 1971 metais JAV Chriso Burdeno ranka performanso metu buvo peršauta medžiokliniu šautuvu. Praėjus keleriems metams, menininkas sumanė būti nukryžiuotas ant automobilio stogo ir taip pasivažinėti po miestą, o dar anksčiau – parodos metu penkioms paroms užsidarė dviejų metrų ilgio ir dviejų metrų pločio patalpoje, kurioje savo riešus, kojas ir kaklą prie grindinio prisikalė varinėmis juostelėmis. Netoliese stovėjo vandens pripildyti kibirai ir laidai, kuriais tekėjo 110 voltų stiprumo elektros srovė – bet kuris parodos lankytojas galėjo išpilti vandenį ir taip užbaigti C. Burden gyvenimą. Laimei, nė vienas šito nepadarė.

Marina Abramovic

Marina Abramovic

Marina Abramovic vienam iš gausių savo performansų, pavadintam „Rhythm 10″, pasirinko seną rusišką pirštų ruletę: į eilę sudėliojo dvidešimt skirtingų peilių ir, pasirinkusi vieną, greitu tempu juo badė tarpupirščius tol, kol susižalojo abi rankas. Šį procesą menininkė pakartojo du kartus, šitaip vaizduodama praeities ir dabarties sąsajas.

Kito performanso metu, gulėdama ant kryžiaus formos stalo,  skutimosi peiliuku pilvo srityje išsiraižė žvaigždę. Užsitraukus žaizdai, atsikėlė, išgėrė taurę raudono vyno ir suvalgė šaukštą medaus. Visą procesą kartojo iš naujo iki pat vidurnakčio. „Visuomenė įpratusi tikėti tuo, kas visuotinai priimtina. Nėra logiškos ryšio su skausmu pabaigos. Nenoriu mirti. Noriu sužinoti ir pati sukurti ribą tarp mirties ir gyvenimo”, – šitaip pasirinkimą viešai demonstruoti gebėjimą sąmoningai priimti skausmą argumentuoja autorė.

Zhu Yu iš Kinijos pėdsaką mene paliko ypač žiauriais savo performansais. Viename jų, pavadintame „Eating people” („Žmonių valgymas”), jis fotografuoja maisto gamybos iš kūdikio embiono procesą. „Protestuoju prieš visuotinį nusistatymą, jog žmonių valgyti negalima. Mes tokie patys, kaip ir kiti gyvi organizmai”, – šokiruojančią idėją apibūdina menininkas. Sukrėsta tokio išsišokimo, Kinijos Liaudies Respublikos kultūros ministerija susirūpino dvasine šalies sveikata ir uždraudė parodas bei menines akcijas, susijusias su gyvūnų išnaudojimu, lavonų, smurto ir seksualumo demonstravimu. Tačiau netrukus Zhu Yu viešai paskelbė nuotraukas iš kito savo pasirodymo, kurio metu savo odos lopinius persiuvo ligoninės lovoje gulinčiai kiaulei.

Fotogalerija:

2 komentarai

Parašykite komentarą