Almyros Weigel siūlų pasakojimas: žmogus erdvėje, informacija laike

Tekstilės menininkė Almyra Bartkevičiūtė-Weigel gyvena ir kuria Vokietijos sostinėje Berlyne, tačiau dažnai su įvairiausiais projektais sugrįžta ir į gimtąją Lietuvą. Jos darbai – menas, kuris provokuoja, įtraukia žiūrovą į dialogą, galbūt – net į bendrą kūrybos procesą.

Almyros Weigel kūrinys

Almyros Weigel kūrinys

1987 m. autorė baigė studijas S. Žuko taikomosios dailės technikume. Čia įgijo dailininkės apipavidalintojos diplomą. 1987 m. įstojo į LTSR valstybinio dailės instituto Pramonės dailės fakultetą Kaune. 1992–1993 m. gavo Zalcburgo miesto stipendijas, stažavosi Vasaros menų akademijose.  1993 m. baigė VDA Kauno dailės institutą, įgijo dailininkės tekstilininkės specialybę. 1994–2001 m. dirbo lektore VDA Kauno dailės institute. 2002 m. Vilniaus dailės akademijoje jai suteiktas meno srities docentės pedagoginis laipsnis. Nuo 1992 m. intensyviai dalyvauja tekstilės parodose Lietuvoje ir užsienyje, pati organizuoja parodas, yra jų kuratorė.

Iki šiol parodose matėme A. Weigel tekstilines instaliacijas, jos stambesnius darbus, objektus,  kurie pagaminti iš karštų klijų ir kurie jau buvo reflektuoti tiek Vokietijos, tiek Lietuvos periodikoje. Menotyrininkė profesorė Rasutė Andriušytė-Žukienė dailininkės darbus yra pavadinusi konceptualiąja tekstile, kuri tyrinėja, atskleidžia moters identitetą, kviečia diskutuoti apie moters vaidmenis dabartiniais laikais. Nors menininkė kuria ir gyvena vokiškoje aplinkoje, tačiau bendrauja ir su lietuvėmis dailininkėmis, rengia bendrus projektus, dalijasi kūrybine patirtimi.

Almyros Weigel kūrinys

Praėjusių metų rudenį Kauno galerijoje „Aukso pjūvis” veikė Almyros Weigel naujausia papuošalų paroda „Krantas”. Kolekcija intriguoja ne tik ekspresyviomis papuošalų formomis, atspalviais, bet ir pasirinkta medžiaga – plastikas. Lyg ir neįprastas pasirinkimas, tačiau kolekcija stebina savo faktūrų įvairove, jų ekspresija, spalvine gama, papuošalų tarpusavio deriniais, formų dinamika. Atrodytų, kad mažosios plastikos darbeliai būtų sukurti iš natūralių gamtinių medžiagų.  Papuošalai primena akmenėlius, kriaukles, ledą,  medžių ar krūmokšnių šakeles. Menininkė netikėtai atskleidžia naudojamos medžiagos galimybes.

Vasarą A. Weigel planuoja pristatyti naują objektų ir instaliacijų projektą, pavadintą lietuviško liaudies žaidimo „Siūlai, siūlai, susivykit…” vardu. Projekto kūrimui naudojami siūlai, laikraščiai ir plastikas.

Žaidimo tema sieja autorės kuriamus objektus su liaudies tradicija, su siūlų ritės, kamuolio kaip tradicijos ir pastovumo aliuzija, įterpiant naują netikėtą aspektą, turinį, šitaip sukuriant naują objektą. Jis formuoja naują turinį, kartu keisdamas arba transformuodamas informaciją.

Kuriant šią tekstilės instaliaciją, autorę domino, kaip skirtingi objektai įsikomponuoja erdvėje, kaip keičiasi istorijos, kaip toje pačioje erdvėje dera skirtingos materijos bei kontekstai.

Almyros Weigel kūrinys

Viename iš instaliacijos objektų autorė naudoja laikraščio skiautę su Vokietijos kanclerės Angelos Merkel portretu. Apvyniotos siūlais abstrakčios formos ir vienokia ar kitokia laikraščio pateikta aktualija provokuoja žiūrovą svarstyti laikinumo-pastovumo, visuomeninės ar politinės temos reikšmės, nuolatinės kaitos klausimus. Moteriškumo, moters identiteto klausimai šioje instaliacijoje, kaip ir visoje A. Weigel kūryboje, taip pat itin svarbūs. Dažname objekte dominuoja moters atvaizdas, moters figūros forma ar portretas.

A. Weigel meniniai projektai yra itin įvairūs, autorė pasirenka skirtingas, ne visada tradicines įprastas medžiagas, jas derindama. Erdviniai dailininkės objektai, sukurti derinant tradicines tekstilės medžiagas su netradicinėmis, kalba apie šiuolaikinį žmogaus pasaulį, kupiną prieštarų, iššūkių. Tai menas, kuris provokuoja, įtraukia žiūrovą į dialogą, galbūt – net į bendrą kūrybos procesą.

Kaip kilo projekto, kuriame ryškiai atsiskleidžia lietuviškumo ženklai, o taip pat ir šiuolaikinio meno bei  Europos realijų kontekstas, idėja? – teiravomės menininkės.

Ilgus metus kuriu eksperimentinės tekstilės srityje. Stengiuosi jungti šiuolaikišką turinį su individualia technine išraiška, ieškau sąsajų su kultūrine ir visuomenine tradicija. Mane domina šių tradicijų perteiktos formos, turinys ir su jomis susije stereotipai. Šiuo metu dirbu prie meno projeko „Siūlai, siūlai, susivykit…” koncepcijos. Projektą sudarys  tekstiliniai objektai ir instaliacijos. Darbų atlikimui naudosiu spaudos leidinius ir siūlus. Šios medžiagos ir atlikimo technika – aliuzija į liaudyje palitusį įprotį siūlus vynioti ant suglamžyto laikraščio gabalėlio. Tai vienas ankstyvųjų su tekstile susijusių (siūlai, mezgimas) mano vaikystės prisiminimų.

Mane sudomino lietuvių liaudies žaidimo „Siūlai, siūlai, susivykit…” ir tekstilės meno sąsajos ir tapatumai. Pagrindinės medžiagos tekstilėje – siūlų –  atitikmuo šiame žaidime yra žmogus – visuomenės narys. Žaidime šokėjai „susiveja” ir „atsiveja”, nuolat judėdami ir keisdami savo trajektoriją erdvėje. Analogiškai keičiasi ir juda problemos, įvykiai atskiro individo bei visuomenės gyvenime. Svarbus vaidmuo šiuose procesuose tenka žiniasklaidai: lyg minėtajame žaidime, ji gali nukreipti žinias skirtingomis trajektorijomis. Informacija aprėpia visas mūsų visuomenės gyvenimo sritis: spaudoje ji rūšiuojama pagal menamą svarbą. Vienos aktualijos gali išryškėti, kitos pridengiamos. Gyvenime ieškome tiesų, kurios mums labiausiai suprantamos ir priimtinos.

Kiek, renkantis raiškos formą, jums svarbus moters pasaulis?

Jau kurdama savo „Prijuosčių” projektą, daug galvojau apie moters pasaulį ir jo pokyčius laiko tekmėje. Mane domina moters socialinės padėties kaita žmonijos istorijos eigoje. Moteris, anksčiau buvusi tik mama, šeimininkė ir žmona, dabar sėdi biuro kėdėje, dalyvauja politiniame šalies  valdyme. Moters gyvenimas tikrai pasikeitė ir toliau keičiasi. Man patinka, kai apskritai gyvenimas juda. Tai reiškia, kad judame mes patys. Mano projekte yra moterų portretų, bet moters identiteto klausimų aš nesprendžiu. Man rūpi ieškoti jungčių tarp tekstilės meno ir žiniasklaidos, idomu, kaip informacija keičia mūsų gyvenimus ir mus pačius. O ką keičiame mes? Daug nepasakosiu – norisi, kad kūriniai patys kalbėtų už save.

[nggallery id=71]

Menininkės portfolio internete – www.almyraweigel.de

Parašykite komentarą