Jo širdis – legiruotojo plieno

2021 m. rugpjūčio 27 – rugsėjo 26 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose veikė Edmundo Frėjaus (1949–2009) atminimui skirta skulptūrų ir piešinių paroda „Sugrįžtantys paukščiai“.

Šia paroda pradėtas autoriaus atminimui skirtų meno renginių ciklas, keliausiantis per visą Lietuvą – Klaipėdą, Kauną ir Vilnių. Parodų metu taip pat vyks renginiai, skirti rugsėjį išleistam skulptoriaus kūrybos albumui pristatyti. Menotyrinę albumo dalį rašė Rasutė Žukienė, Ignas Kazakevičius, Rūta Marija Purvinaitė. Emocingais prisiminimais albume dalijasi Egidijus Aleksandravičius, Alfredas Bumblauskas, menininkas Romualdas Inčirauskas, skulptoriaus E. Frėjaus dukros bei kiti. Parodoje „Sugrįžtantys paukščiai“ taip pat buvo galima pamatyti 2009 m. Henriko Gulbino sukurtą filmą „Ad volandum natus. Frejus“, kuriame pats menininkas vaizduojamas kaldinantis sau sparnus ir besirengiantis pakilti. Parodas organizuoja Kauno modernaus meno fondas kartu su autoriaus dukterimis Monika ir Marta Frėjutėmis.

Išlaisvinti geležį

Medžiagiškumas. Aistra. Plastiška. Barbariška. Stoiška. Apokaliptiška. Ekspresyvu. Amatas. Meistrystė. Religija. Virtuoziškumas. Abstrakcija. Improvizacija. Skausmas. Radikalu. Prestižas. Mainstream’as. Agonija. Disonansas. Lyrika. Kaligrafija. Fanatizmas. Karštis. Idealizmas. Lengvumas. Ambicijos. Groteskas. Mitas. Skrydis. Depresija. Alchemija. Manierizmas. Herojus. Ironija. Manija. Tikėjimas. Armatūra. Nuovargis. Netektis. Išsilaisvinimas.

Šiais raktažodžiais būtų galima pradėti tekstą apie Pegaso pasagas lanksčiusį ir prieš dešimtmetį tiesiai iš Hefaisto kalvės į nebūtį išskridusį menininką E. Frėjų. Galbūt pompastiškai skamba žodžiai „į nebūtį“ ir „išskridusį“, nes liko autoriaus valia ir ją kalanti plieninė širdis, liko ir nuolankiai rūdijančios skulptūros, sakytum, ėsdinamos savo pačių ašaromis, besiilgėdamos tvirtų autoriaus rankų ir nustebusių žiūrovų žvilgsnių. Žvilgsnių, klausiančių: ar tai įmanoma? Edmundas atsakytų: „Taip, įmanoma – juk iš geležies galiu nukalti beveik viską, geležį minkau kaip molį.“

Jeigu reikėtų rinktis tarp menininko kūrybos sferų – skulptūros, medalių, metalo plastikos, piešinių ar tapybos, – akcentuočiau skulptūras ir metalo koliažus. Šie žanrai tiksliausiai išreikšdavo dailininko siekį išlaisvinti save ir išlaisvinti medžiagą, tą, regis, intelektualiai kūrybai nepavaldžią geležies materiją. Neatsitiktinai E. Frėjus vertinamas kaip kūrėjas, neatmetęs kalvystės amato esmės ir suteikęs technikai koncepciją. Be abejo, technika buvo netradicinė – skulptūros buvo formuojamos ne iš lietos, bet iš žaizdre įkaitintos geležies. Čia pat improvizuojant forma, ją keičiant. Kalk, kol karšta! Ir tik vėliau meistras tobulindavo kūrinį – juodindavo, leisdavo rūdyti, gremždavo, virindavo, inkrustuodavo išpjovomis ir plaktuko smūgiais. Skulptūros buvo menininko dienoraštis. Todėl rinkčiausi rašyti apie jas.

Medalio menas pasižymi savita „surimuota“ ir kompoziciniams bei istorinio fakto vaizdavimo kanonams paklūstančia estetika. Medalis – kultūros istorijos štampas. Paženklinimas to, nuo ko nepabėgsi, to, kas yra su tavimi, tavyje. Kartais istorija regisi mums kaip girnapusė ant kaklo, tačiau menininkas medaliuose meistriškai sugebėjo pavaizduoti įvairius istorinius momentus, kultūros veikėjus, nepamiršdamas ir formos svarbos, antai jo pasiektas vieno centimetro aukščio reljefas laikomas itin dideliu technikos virtuoziškumo įrodymu. Per visą kūrybos laikotarpį E. Frėjus pelnė ne vieną prizinę vietą šios srities konkursuose.

Improvizacijos galia

Tapyba menininkui buvo lyg žaidimas, piešinius traktuočiau tarsi būsimų skulptūrų eskizus, kaip jau nueito kelio ženklinimą, metalinės diskusijos tęsinį kitu formatu. Atskirą grupę menininko kūryboje sudaro metalo plastikos paveikslai. Paveikslais jie vadintini sąlyginai – dėl plokštuminio formato ir dėl to, kad parodose buvo eksponuojami ant molbertų. Be abejo, jie pasižymi ta pačia improvizacine atlikimo maniera kaip ir skulptūros, t. y. juose yra visko – spalvų, kurios atsiranda veikiant metalą chemikalais, įstrižų metalo juostų, kniedžių bei ready made – pasagų, grandinių fragmentų, spyglių, ietigalių, net medinių intarpų ir kt. Šios gamtinių metamorfozių inspiruotos kompozicijos atskleidžia lyriškąją E. Frėjaus pusę. Kurdamas paveikslus, menininkas atsipalaiduodavo, kūrė be jokių išankstinių eskizų, leido sau laisvę nors trumpam pamiršti kanonus, kurie vis dėlto buvo reikalingi kuriant visos apimties skulptūras, taip pat medalius.

Su trenksmu ir žaibais įsiveržęs į meno panteoną iš amato ir kalvystės pasaulio, E. Frėjus visą kūrybos laiką gebėjo išsaugoti improvizacijos dovaną. Sutikite, ne vienas menininkas ją yra praradęs, kartodamas jam patikusius savo paties pasiekimus, atrastą techniką, siužetus, replikuodamas motyvus. Kuriant skulptūras, improvizacija E. Frėjui padėdavo geriau atskleisti biblines temas ir mitologinius siužetus, o paveiksluose – derinti iš pažiūros nesuderinamus dalykus. Menininkas niekada nenorėjo paveikslų perkrauti reikšmėmis ir įvaizdžiais. Šios subtilaus kaltinio reljefo faktūrinės abstrakcijos pasižymėjo organiškais ryšiais su aplinka, kuri ir inspiravo jų atsiradimą. Ne veltui metalo koliažai pavadinti labai realistiškai: „Upė“, „Kūdra“, „Pieva“. Šiais nefigūriniais, formalių detalių santykiais pagrįstais kūriniais dailininkas siekė sukurti apibendrintą, ekspresyvų, įtaigų meninį vaizdą.

Ties riba

Istorikas A. Bumblauskas teigė:  „Be plastilino, molio ir gipso Edmundas iš karšto metalo tiesiai iškala paukščius, kurie tebeskraido mintyse, nors net fiziškai buvo išnykę jau XVIII a., o ir skraidyti nemokėjo. Man tai visą laiką priminė Salvadoro Dali ir siurrealizmo estetiką. Edmundas buvo pirmas, unikalus ir gal net vienintelis Europoje, kuris mokėjo pneumatiniu kūju kalti rutulį. Buvo įsitikinęs, kad kažkokie antikos išminčiai, o gal net pats Sokratas yra pasakęs, jog menas yra gebėjimas gerai padaryti daiktą.”

Ir aš taip manau. E. Frėjaus darbų negalima pavadinti rafinuotais, demonstruojančiais tobulą formą ar konceptualiais, provokuojančiais socialiniais paradoksais. Menininko kūriniai tvirtai stovi ties riba, skiriančia modernizmą ir old school’inį postmodernizmą. Romantiškumo aureolę ir gerbėjų trauką šiems kūriniams tiek prieš du dešimtmečius, tiek dabar (vadinkime tai E. Frėjaus renesansu) galima paaiškinti išlikusia poliarizacija tarp šiuolaikinio meno ir modernizmo, kūrinio – kaip heidegeriškos daikto savyje koncepcijos. Kalbant paprasčiau, E. Frėjaus skulptūros neretai jo gerbėjų buvo traktuojamos kaip „daiktas“, interjero puošmena. Džiugu, kad pats autorius to nesureikšmindavo. „Noriu patikti, bet niekuomet įtikti“, – sakydavo jis. Tai viena iš daugelyje interviu menininko išsakytų minčių. Ji svarbi, nes plečia kalvystės ribas, takoskyrą tarp amato ir meno.

Tęsiant temą apie poliarizacijos fenomeną, reikia pabrėžti, kad, nepaisant to, jog per gerus du dešimtmečius pasikeitė kelios kartos, meno vartotojų pasirinkimas išliko toks pat (dabar pridėkime ir socialinius tinklus, kuriuose kiekvienas gali „pabūti“ menininku). Labiau išprusę vartotojai atsikando saloninių, akademinių, eklektiškų kūrinių, bet daugumai jų vis dar svetimas šiuolaikinis menas, tad jie renkasi laiko patikrintą modernizmo estetiką. E. Frėjaus atveju ji leidžia laisvai kalbėti formai, o turiniui išlikti asociatyviam ir literatūriškam. Brutalią eleganciją ir vitališkumą spinduliavusios amazonės, angelai naikintojai, klaikoki zoomorfiniai padarai ne vieną šiurpino ir sykiu žavėjo. Veržlios, supaprastintos anatomijos figūros atrodė solidžiai ir įtikinamai. Modeliuodamas stoiškas skulptūras, E. Frėjus atmesdavo klasikinę graikiškosios kalokagatijos sampratą, aukso pjūvio proporcijas, tradicinius gražaus kūno sampratos standartus. Laužyta ekspresyvi linija, asimetriškai išmėtytos kiaurymės, ryškios kaltinės įdubos, oksidavimo alchemija personažams suteikdavo rūstybės ir atšiaurumo. Skoningai pateiktas barbariškumas tikrai jaudino. Atrodė, kad karingoji amazonė tuoj tuoj iššaus strėlę, o iš žirgo nasrų pradės veržtis dūmai. Dinamiškos ir emocionalios skulptūros, atrodė, nuo vidinės įtampos subyrės į metalo laužą. Ar ne iš čia kilo idėja kurti plokštuminius kaltinius paveikslus?

Epilogo nebus

E. Frėjus nebuvo avangardinis menininkas, nėra priskirtinas jis ir klasikams. Jo ieškojimai tolimi tuometės lietuviškos modernistinės skulptūros tendencijoms. Menininkas siekė ne tiek patobulinti savo atrastą braižą, kiek savo skulptūrų ir kaltinių paveikslų kompozicijų plastikos įtaigumą, poveikį, apibūdintiną kaip veiksmas ir atoveiksmis, kuris sieja kūrėją ir žiūrovus. Toks komunikacijos poreikis lėmė meninės įtaigos, galios lankstumą – ji buvo puikiai meistro valdoma, kaip ir emocinė įtampa, sąlygota skulptūrų ir dvimačių kompozicijų neužbaigtumo. Kita vertus, jei kūrinius menininkas būtų gludinęs ir šlifavęs, vargu ar tai būtume galėję pavadinti kalvyste, juolab menu. Veikiau interjero objektais.

E. Frėjus yra išskirtinis autorius Lietuvos meno kontekste, jam pavyko „juodą“ kalvio darbą pakelti iki profesionalios kūrybos luomo. Priminti, kad geros techninės žinios, tobulas amato įvaldymas gali būti tvirtu meninės kūrybos pagrindu. Nesiekiu idealizuoti autoriaus, tačiau tenka pripažinti daugelį metų stebėjus šį retą reiškinį – mačiau tradicinės liaudies meno šakos ir profesionaliajam menui būdingos mąstysenos jungtį. Menininkas dėl to nekompleksavo. Nesijautė nei išrinktasis, nei atstumtasis. Jam tiesiog patiko žaizdro kvapas.

DURYS / 2021 rugsėjis / Nr. 9 (93)