ABran. Klaipėdoje gimęs pasaulio vaikas

Jis linkęs neskelbti savo vardo ir pavardės – tegul kalba darbai. „Bet jei labai reikia… Artiom Brancel. Geriau – ABran.“ Vis dėlto pokalbis sukosi daugiausia ne apie darbus, nors būtent jie mane užkabino, o apie jų autorių, kūrybą, vienatvę, egoizmą ir geresnį pasaulį.

ABran. Asmeninio albumo nuotr.

ABran. Asmeninio albumo nuotr.

Apie kūrybą

Esi iliustratorius, grafikos dizaineris, animacijos kūrėjas. Nuo pat vaikystės kryptingai ėjai šiuo keliu?

Vaikystėje tikrai neturėjau tikslų, susijusių su piešimu. Apskritai jokių tikslų neturėjau: paišiau, spalvinau, lipdžiau iš plastelino – kaip ir visi vaikai, nieko per daug ypatingo. Vėliau saviraiška peraugo į nuobodulio naikinimą, paskui – į pastangas kažką įrodyti kitiems. Visi paaugliai nori būti išskirtiniai. Paskui prasidėjo fanatizmas, bandymai įrodyti sau, kad galiu piešti gerai arba geriau už kitus. Kadangi esu labai užsispyręs žmogus, dabar tai tiesiog gyvenimo būdas, meditacija, maistas.

Pernai Prancūzijoje, Strasbūre, kultūros centre „La Maison Bleue“, surengta tavo personalinė paroda „Ego games“. Parodos darbai pasakoja apie daug kaukių turintį, pirmauti siekiantį egoistą. Ar šiame pasaulyje viskas taip blogai?

Yra kur tobulėti, – juokiasi. – Tikiu, kad gyvenime viskas vyksta grandinės principu: vieni daiktai yra neatsiejami nuo kitų, nuosekliai sujungti į viena. Paroda Strasbūre buvo įžanga. Antroji paroda, „I`m egoist“, vyko Berlyne ir buvo linksmesnė, labiau savikritiška. Prie trečiosios šiuo metu dirbu, ji vyks Lietuvoje, tik dar nesu tikras, kuriame mieste. Ši paroda bus pozityvesnė. Manau, po jos bus galima daryti išvadas: ar viskas gerai, ar blogai.

Prancūzai parodos „Ego games“ anotacijoje tave apibūdino kaip enfant du monde, pasaulio vaiką. Pats pasufleravai?

Taip. Mėgstu keliauti ir dažnai keisti gyvenamąją vietą. Konkrečioje būnu tol, kol ji mane džiugina arba kol turiu neužbaigtų reikalų. Kitaip tariant, esu čigonas, tik buriu piešdamas. Tačiau Lietuvoje buvo lemta gimti, čia mano šaknys, tėvai, seneliai, draugai, todėl čia vis tiek jaučiuosi jaukiausiai ir savo vietoje.

Apie pažiūras

„Dauguma žmonių bijo būti vieni, bet pamiršta, kad su jais visada yra draugas šešėlis“, – konstatuojama tavo projekte apie vienatvę. Niekada nesijauti vienas?

Aišku, kad jaučiuosi. Tai normali žmogaus būsena: atėjome po vieną, po vieną ir išeisim. Tačiau savęs nebijau, moku būti vienas. Šia piešinių serija norėjau nors šiek tiek pakeisti žmonių supratimą apie vienatvę – žmonės ją dažnai suvokia neteisingai. Reikia mėgautis akimirka, būti čia ir dabar. Viskas ateina su patirtimi ir laiku.

Koks vienatvės ir kūrybos santykis?

Priklauso nuo to, ką būtent darau. Kadangi mėgstu išbandyti savo jėgas dirbdamas su skirtingomis technikomis ir medijomis, tai lemia ir aplinką. O pats piešimas man yra meditacija – taip pabėgu nuo rutinos. Todėl faktiškai vienumoje praleidžiu daugiau laiko.

Kūryba ir laimė – suderinami dalykai?

Kiekvienas, manau, susikuria aplink save tokią atmosferą, kokios nori. Individualiai, pagal poreikius. Kūryba – gana plati sąvoka, todėl sunku konkrečiai atsakyti į šį klausimą. Anksčiau tapyba ar piešiniai turbūt keldavo daugiau liūdesio. Dabar atsirado labai daug kitokių dalykų ir medijų, kurios žiūrovui perduoda neutralią informaciją. Na, ir žiūrovas pasikeitė: žmonės nori mažiau galvoti ir patirti daugiau paprastų, linksmų ar tiesiog neutralių, vizualiai gražių dalykų. Jie pavargsta galvodami, kaip susimokėti už butą, maistą ir t. t. Kadangi kūrėjas yra neatsiejamas nuo žiūrovo ir atvirkščiai, papildome vieni kitus, įgyvendiname vieni kitų pageidavimus.

Kaip gimsta tavo piešinių idėjos?

Manau, kaip ir visiems – aplinka padaro savo. Pasaulyje labai daug įdomių dalykų, bet labiausiai mane traukia gamta bei visa, kas su ja susiję: nuo augalų, gyvūnų, gamtos jėgų, kosmoso iki simbolių, žmonių, jų tarpusavio santykių ir ryšių su gamta.

Ar menas turi daryti pasaulį geresnį, keisti žmogų?

Manau, turėtų. Ir nesvarbu, ar kalbėdamas neutraliai, ar kviesdamas protestuoti. Kartais netinkamas piešinys netinkamoje vietoje gali padaryti labai daug. Ir atvirkščiai. Dažnai kuriantiems trūksta atsakomybės už savo veiksmus. Dabar menininkai, dizaineriai ir kiti kuria labiau dėl kitų menininkų ir dizainerių, tai yra – vardan ego varžybų. Galbūt šitaip atsitinka ir dėl žiūrovo. Juk dažnai galima išgirsti atsainų „ir aš taip mokėčiau“. Tik kažkodėl ne visi padaro…

Jei turėtum galimybę pasaulyje ką nors pakeisti – ką keistum?

Galimybę turiu. Bandau gal ne keisti, bet tobulinti save ir supančią aplinką.

Turi tikslus, pagrindines gyvenimo taisykles, nuostatas, kurių laikaisi?

Mažiau egocentrizmo. Nelipti per galvas. Jei ką nors darau, daryti geriau – tarsi daryčiau paskutinį kartą. Išmokti tiksliau ir aiškiau pateikti pasirinktą žinutę. Dar reikėtų gauti vairuotojo pažymėjimą, –
šypsosi.

Sukūrei vaizdo klipą MC Mesijaus dainai „Nelieskit mėlynojo gaublio“. Tau svarbi mūsų planetos Žemės ateitis?

Man svarbesnė dabartis – nuo jos priklauso ir ateitis.

Kodėl žmonės šiukšlina?

Kai kurie sako, jog tam, kad sukurtų daugiau darbo vietų, – juokiasi.

Apie vietas

Tavo darbuose yra Berlyno atspindžių. Kaip esi susijęs su šiuo miestu?

Esu gyvenęs Berlyne apie pusmetį. Maždaug prieš penkerius metus dalyvavau parodoje Potsdame, tada pirmą kartą apsilankiau ir Berlyne. Miestas mane sužavėjo savo paprastumu ir dideliu visokių įdomių dalykų: nuo meno pasaulio iki žmonių iš viso pasaulio – srautu. Labai norėjau jame pagyventi, pasisemti naujos patirties, įkvėpti jo oro. Turėjau lietuvių draugų Berlyne, kurie mane priglaudė. Jie turėjo ir tebeturi savo klubą: sunku apibūdinti, tai ir kavinė, ir klubas, ir teatras, ir galerija, ten vyksta paskaitos ir kitokio pobūdžio renginiai.Meno erdvė. Prisidėjau prie šios veiklos, kūriau skrajutes renginiams, padėjau prie baro ir t. t. Gavau įdomios patirties, už kurią esu dėkingas bičiuliams.

Kur gyveni dabar?

Šiuo metu – Lietuvoje. Man patogu, jaučiuosi gerai. Daug erdvės saviraiškai ir daug neaplankytų vietų… Gal ir sunkiau dėl finansinės situacijos ar supratimo, bet šiuo metu mane tai žavi: tampu stipresnis, kai pavyksta pralaužti ledus, o jų čia daug… Kai jaučiu, jog viskas smaugia – tiesiog išvažiuoju kitur, nes dabar yra „Ryanair“, kuris nuneša mus į evoliuciją per porą valandų, – juokiasi.

Ką tau reiškia Klaipėda?

Čia gimiau. Tai keistas miestas. Po Berlyno Klaipėdoje praleidau metus, užsidaręs studijoje ruošiausi parodoms. Prasidėjo žiema, išvažiavo beveik visi draugai: kas laimės ieškoti, kas dėl finansų, kas dėl kitų priežasčių. Tuomet išvažiavau ir aš. Vasarą Klaipėdoje labai gerai, o žiemą laikas sustoja. Visada, kai čia grįžtu, aplanko ir melancholija, ir liūdesys, ir džiaugsmas, ir daug kitų jausmų. Klaipėdoje iš savo veiklos man nepavyksta pragyventi. Bet čia randu ramybę, galimybę pabūti su savimi.

Nuotraukos ir iliustracijos – ABran

Menininko portfolio internete – www.abran.lt

1 komentaras

Parašykite komentarą