Istorijos dramas išgyvenęs sietynas atgims naujame Muzikinio teatro pastate

Belaukiant iškilmingo naujausio šalyje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atidarymo savo grožiu rūpinasi ne tik gala koncerte balandžio 20 d. pasirodysiantys atlikėjai. Viešumui bei spindesiui rampų šviesoje ruošiasi ir naujai atgimęs fojė esantis Muzikinio teatro sietynas sukurtas žinomo lietuvių juvelyro, metalo dailininko Kazimiero Simanonio.

Reveransas istorijai

Teatro hole, anot M. Mateikos, turėtumėte pasijusti lyg šventovėje: „Tik įžengęs į bažnyčią žmogus pasijunta patekęs į sakralią erdvę. Taip pat ir teatre jis turi aiškiai suvokti, kad yra ne namie, ne kavinėje, pajusti, kad pateko į erdvę, kurioje netrukus vyks drama, reikšmingi įvykiai… Man buvo svarbu, kad teatro erdvė savo išskirtinumu neišgąsdintų žiūrovo, kad čia jis jaustųsi jaukiai“.

Prieš daugiau nei trisdešimt metų Kazimiero Simanonio sukurtas unikalus sietynas žiūrovus pasitiks atsinaujinęs: jei seniau jis kabojo antro aukšto aikštelėje, dabar spindės publikai atsiverdamas per tris aukštus. Jo grožiui atskleisti suteikta daugiau erdvės!

Vienas išskirtiniausių naujojo teatro vidaus patalpų akcentų – per tris aukštus kylantis holas, į kurį žiūrovai galės patekti kopdami į viršų bangos formos laiptais.

Aukščiausios prabos kūrėjas

Senąjį teatrą ir čia vykusius amžinybės alsavimo reginius menantis sietynas restauruotas, atkurtos trūkstamos dalys. Šį atgimimą norės išvysti ir jo kūrėjas – vienas iškiliausių Lietuvos juvelyrikos ir interjerinės metalo plastikos menininkų, daugelio sričių novatorius ir lyderis Kazimieras Simanonis (g.1937). Kūrybos kelią jis pradėjo septintame dešimtmetyje, kai metalo menas Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius. Šis neeilinių gabumų dailininkas padėjo pagrindus šiuolaikinei Lietuvos juvelyrikos tradicijai, skatino jos modernėjimo ir tarptautinės integracijos raidą.

Būtent K. Simanonis Lietuvos juvelyrikos mene įtvirtino aukštus profesinio meistriškumo reikalavimus, ėmė naudoti klasikines, primirštas technikas, tauriuosius metalus, brangius bei pusbrangius akmenis. Juvelyriniams dirbiniams jis suteikė išskirtinio aksesuaro, prabangaus dirbinio statusą ir atvėrė naują kūrybinės raiškos etapą. K. Simanonio dirbiniuose susijungė barokinis puošnumas, gamtos formų vitališkumas ir modernios, tapybiškos plastikos raiška. Iki šiol jis yra vienas iš nedaugelio metalo menininkų, galinčių laisvai improvizuoti sudėtingomis, daug išmanymo reikalaujančiomis technologijomis, išgaudamas netikėtas formų slinktis ir subtilius pulsuojančio bei žėrinčio metalo efektus. Ryškų pėdsaką dailininkas paliko ir kurdamas gintaro papuošalus – jis atskleidė naujas, iki tol juvelyrikoje nepanaudotas natūralaus gintaro plastines savybes, reabilitavo gintaro dirbinių meninį įvaizdį.

Nuo XX a. 6 dešimtmečio Lietuvos interjerų puošyboje ėmė plisti metalo plastika – kalti, lieti, lankstyti geležies ir kitų metalų kūriniai. Dailininkas K. Simanonis sukūrė daug dekoratyvinių metalo dirbinių interjerams: dekoratyvinių pertvarų, pano, šviestuvų garsiems ano meto interjerams. Tarp menininko kūrinių sietynai Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Kolonų salėje (1976), šiuo metu uždarytuose Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose (1982). Jo sukurti paauksuoti šviestuvai, fasado detalės ir valstybės herbas puošia Lietuvos prezidentūros rūmus. Viešbutyje „Auska” Palangoje išlikusi unikali šviestuvų kompozicija (1979), nušviečianti Lietuvos žemėlapio formos baseiną su šildomu jūros vandeniu.

KVMT informacija