Sovietmečio menas: kas pretenduoja į paveldo statusą?

Sovietmečiu mūsų atmintį buvo pasisavinusi ideologija, iškreiptas istorijos mokymas, meno viršūne laikyti miestą darkę masinės gamybos komunizmo apologetų statulos bei plakatai su kūjus ir pjautuvus iškėlusiais rūsčiaveidžiais proletarais bei kolūkiečiais. Bet ar dėl to leisime sunykti ano meto menininkų, žadinusių laisvės, tautiškumo jausmus, sukurtų darbų sakralumui ir vertei? Kokių šio laikmečio kūrinių išlikimas pasitarnautų istorijai ir mūsų pačių orumui?

VERTYBĖ. Į Kultūros vertybių registrą yra įtrauktos ir sovietmečiu sukurtos miesto skulptūros: Danės gatvėje stūksantis Kazio Kisielio 1971 m. ant akmens pastatytas bronzinis „Žvejas“. Eimanto Chachlovo nuotr.

Monstrų puota baigėsi

PATRANKA. Buvusioje Pergalės aikštėje ant aukšto pjedestalo buvusi patranka, nukelta 1990 m., šiuo metu eksponuojama Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

Senbuviai prisimena buvusioje Lenino aikštėje (dabar – Lietuvininkų) nuo 1945 m. stovėjusią į Vakarų pusę atsuktą patranką, kuri “dalyvavo” miesto mūšiuose prieš hitlerininkus. 1976 m. aikštę pervadinus į Pergalės, patranka buvo pakelta ant aukšto granito postamento. 1990 m. nugriauta, dabar ji eksponuojama Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

Menotyrininkai ir menininkai, atvykę į Klaipėdą 1952-1955 m., prisimena liūdną vaizdą: griuvėsius, perėjūnų susprogdintas bažnyčias, sunaikintą vokiškos architektūros paveldą.

Tačiau iš tuometinio Leningrado buvo pargabenta gyvas velnias absurdiškai primityvių gipsinių ar betoninių sportininkų skulptūrų, du fontanai su gulbėmis ir ruoniais. Dabartinėje Atgimimo aikštėje vienas primityviausių buvo internacionalinės draugystės simbolis: kumščius iškėlusių “negro”, kino ir ruso skulptūrinė kompozicija.

Prie dabartinio Menų fakulteto sėdėjo Leninas su Stalinu; pastarojo stovylų buvo apstu gamyklų teritorijose, prie Celiuliozės ir kartono fabriko. Leniną, stovėjusį prie geležinkelio stoties ir ranka rodžiusį į S. Nėries gatvę, kur buvo KGB rūsiai, o šiuose kankinami ir žudomi žmonės, “liaudies priešai” kartais aprengdavo “pufaike”.

Įdomi Sąjūdžio metais kurį laiką 4 sovietinių tankų saugomos ir 1990 m. iš Atgimimo a. pašalintos Gedimino Jokūbonio sukurtos bronzinės Lenino skulptūros istorija. Ji turėjo stovėti Kremliuje, sąjunginiame konkurse G. Jokūbonio projektą pripažinus geriausiu. Tačiau, kai atplėšus voką su numeriu, paaiškėjo, jog autorius – lietuvis, skulptūra atsidūrė Maskvos priemiestyje, o jos kopija – Klaipėdoje.

VADAS. Skulptoriaus Gedimino Jokūbonio Maskvai pristatytas paminklo Leninui, turėjusio stovėti Kremliuje, projektas, buvo atmestas ne dėl meniškumo stokos, bet dėl to, kad autorius – lietuvis. Vytauto KARACIEJAUS nuotr.

Kieno rankose paveldo išlikimas

“Aišku, mums negaila nieko meniško neturėjusių ideologinių stabų skulptūrų, kurių sovietų imperijoje buvo kepama nepaprastai daug. Įdomu, kad leninai atskirose respublikose įgaudavo ryškius azijiečio ar eskimo veido bruožus”, – sakė Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas.

Pasak specialisto, iš sovietmečio architektūros reliktų kol kas tik vienas įrašytas į Kultūros vertybių registrą – buvęs “Auroros” kino teatras, restauruotas ir inkorporuotas kaip konferencijų salė į naujai pastatytą viešbutį. Tai vienas iš daugelio 6 dešimtmečio Lietuvoje iškilusių pastatų. Vertinimo tarybai perduota medžiaga įtraukti į registrą “Baltijos” laivų statyklos kompleksą: gan didelį administracinį pastatą su stalinistiniais elementais – bokšteliu, laikrodžiu, kolonomis, bandant imituoti antikinės architektūros modelį, ir gamybinį patatą.

IŠ NATŪROS. “Bilduko” architektūriniam ansambliui ąžuolo bereljefą sukūręs Edvardas Malinauskas vaikystėje pats plaukiojo kurėnu su žvejais. Atsiradus motoriniams laivams, ant kranto išmestus kurėnus su džiaugsmu pasiėmė latvių muziejininkai.

Į registrą įtrauktos ir 7 miesto skulptūros: Danės gatvėje stūksantis Kazio Kisieliaus 1971 m. ant akmens pastatytas bronzinis “Žvejas”, 1980 m. Regimanto Midvikio skulptūra Klaipėdos universitetinės ligoninės akušeriniame skyriuje “Žeme, nepalik mūsų”, Santuokų rūmuose 1970 m. pastatyta Algirdo Boso “Šeima”, 1984 m. pastatyta Dalios Matulaitės “Neringos” skulptūra, 1986 m. Vytauto Mačiuikos skulptūra “Herkus Mantas” ir 1973 m. Petro Deltuvos sukurtas paminklas K. Donelaičiui. Saugomas ir A. Stoškaus 1975 m. sukurtas vitražas “Baltija” medienos medžiagų kombinato salėje.

“Skaudu, kad bendruomenė buvo pasyvi, kai, pasikeitus pastato paskirčiai, buvo nuardytas sutrešęs Edvardo Malinausko sukurtas ąžuolo bereljefas “Kuršiai”, nyksta šio komplekso fontane tebestovinti Dmitrijaus Jefremovo sukurta dekoratyvinė skulptūrų grupė “Vaidila. Aitvaras. Bildukas”, kaip ir šio autoriaus bei Violetos Skirgailaitės medžio skulptūra “Du gaideliai”. Visuomenė galėtų teikti siūlymus dėl buvusių istorinių objektų atkūrimo, ypač dėl to, kad žmonės sugrįžtų prie Danės, nes nuo miesto įkūrimo upė ir jos žiotys buvo ašis, apie kurią sukosi visas gyvenimas”, – sakė L. Kavaliauskas.

Paveldosaugininko nuomone, Klaipėdoje dėl saugotinų objektų nekilo tokių aštrių konfliktų, kaip dėl Vilniaus Žaliojo tilto rusų kariuomenės dalinio inžinierių 1952 m. sumontuotų garsių ano laiko lietuvių skulptorių 4 skulptūrų grupių, vaizduojančių karį, valstiečius, proletarus ir studentus. Vykstant mūsų miesto plėtrai, turėtume nusiraminti ir protingai įvertinti, kokius neideologizuotus, išliekamąją vertę turinčius meno kūrinius išsaugosime – skulptūras, freskas, pano, vitražus. Įsigijusius visuomeninės paskirties pastatus verslininkus galima įtikinti nedarkyti šedevrų. Antai privatizavus Veiviržėnų kultūros namus, kurių interjerą puošia bene didžiausia šalyje įspūdinga Juozo Vosyliaus freska, įamžinusi Mažosios Lietuvos istorijos fragmentus, verslininkas, norėjęs čia įrengti garažą, sutiko freskos neliesti.

JOMARKAS. Edvardas Malinauskas lietuviškų patiekalų kavinei “Sodžius” sukūrė kaimo žmonių darbų įvairovę atspindinčią freską, užsakė autentiškus juodosios keramikos indus. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Be praeities negali būti ateities

“Esminis dalykas – ką mes laikysime paveldu, nes potencialus paveldo registrinis objektas gali būti tas, kuris išliko praėjus 50 metų. Tai – susitarimo dalykai”, – sakė Klaipėdos miesto savivaldybės vyriausiasis dailininkas Mindaugas Petrulis.

Jis pabrėžė, kad sovietmečiu buvo sukurtas Skulptūrų parkas; jokiame kitame Lietuvos mieste atviroje erdvėje nepamatysi įvairių skulptorių, tarp jų – 9 Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, darbų. Miesto simboliais tapo Donelaičio, Žvejo skulptūros.

“Jei kalbėsime apie išlikusius mažesnius objektus, tai būtų Turgaus gatvėje buvusi Dailės salono, kur dabar įsikūręs Turizmo ir informacijos centras, iškaba. Likusi ir Tiltų gatvėje esančios “Vyninės” iškaba. Bėda ta, kad pardavus visuomeninės paskirties pastatus, jų savininkai ne tik pakeitė jų funkcijas, bet ir nepaisė reikalavimo išsaugoti meninių objektų paveldą. Tai – moralinė, mentaliteto, problema. Matyt, praleistas momentas, kai savo laiku tie meniniai objektai nebuvo užfiksuoti, registruoti. Kai vyksta pastatų rekonstrukcija, verslininkams teikiame reikalavimus, kad išliktų miesto tapatybės simboliai, ženklai, tokie kaip Žaliosios vaistinės vitražai, galintys priminti, kad mes buvome ir anuo laiku su tam tikru laisvo miesto požiūriu”, – sakė M. Petrulis.

Jis pabrėžė, kad vertybių išlikimas priklauso nuo konkrečių žmonių, kaip antai buvusio Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio, kurio dėka į Klaipėdą, suteikus butus ir sąlygas kurti, atvyko daugybė menininkų, mieste palikusių ryškų pėdsaką.

AMŽINYBĖ. Laikrodžių muziejaus kiemeliui Angelinos Banytės, Juozo Vosyliaus (dešinėje) ir Romualdo Martinkaus sukurta freska ne veltui yra su amžinybės simboliais, ji ir pati išlaikė laiko išbandymus.

Išsaugokime statinių grupes

Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovas Vaidotas Dapkevičius pripažino neatsimenantis, kad su kolegomis buvo kreiptasi į paveldosaugininkus, tačiau apie tai diskutuojama.

“Galvoju, kad ne apie atskirų pastatų išsaugojimą reikėtų kalbėti, bet apie eilę laikmetį atspindinčių architektūros statinių. Reikėtų į registrą įtraukti architekto Ramūno Kraniausko brutalizmo stiliaus statinius – Santuokų rūmus ir buvusį “Žemaitijos” kino teatrą. Tai – išskirtiniai projektai, į kuriuos pats autorius žiūri skeptiškai. Taip pat – Gyčio Tiškaus suprojektuotas visas “Bilduko” kompleksas su aikšte”, – sakė architektas.

Menininkų iššūkiai

Menotyrininkas Petras Šmitas, 1971-1976 m. buvęs paminklų apsaugos inspekcijos viršininku, prisimena, jog TSKP vadovo Nikitos Chruščiovo valdymo, vadinamojo atšilimo laikais, agitacinius plakatus, paminklų gigantiškumo maniją pakeitė menininkų kūryba bendražmogiškomis, net buitinėmis temomis. Antai buvusiame “Viktorijos” viešbutyje per 3 aukštus nusidriekė Violetos Sirgailaitės keramikos, metalo ir medžio freska “Neptūnas”. Radosi ir kitų kompliatyvių kūrinių, kaip antai Skulptūrų parke esanti moderni kubizmo stiliaus Algirdo Boso skulptūra “Mažvydas”. Dėl jos kilo skandalas, pasipylė skundai į Kultūros ministeriją, esą, kodėl mūsų raštijos tėvas neturi veido.

“Autorius Mažvydą pavaizdavo abstrakčiai, nes jo portreto neturime – viena koja Mažojoje Lietuvoje, kita – tarsi šuolyje į Didžiąją. Išskirčiau Regimanto Midvikio skulptūrą “Žemė kėlė žolę”, Rimanto Dauginčio “Naktigonę”, Justo Mickevičiaus nuogos moters torsą, nučiupinėtą meilės ištroškusių vyrų”, – sakė menotyrininkas.

LTSR valstybinio dailės instituto ugdytinis P. Šimtas, rašydamas diplominį darbą “Architektūros ir dailės sintezė Klaipėdos architektūroje” ištyrinėjo 23 visuomeninius interjerus, nuotraukose užfiksavo per 40 juose buvusių dailės kūrinių.

Jis rašė, jog architektūra žmogų apsaugo nuo tiesioginio gamtos poveikio, turi tamprų ryšį su socialine struktūra, ideologija, filosofija, ekonomika, mokslo pasiekimais. 1968-1975 m. mieste buvo sukurta daugiausia monumentaliosios – dekoratyvinės dailės darbų, įdomu tai, kad administracinių bei prekybos pastatų interjerai buvo pirmieji, į kurių architektūrą pradėta jungti dailės kūrinius. Menininkai stengėsi suteikti jiems žmogiškos šilumos, pasitelkę tautos papročius, baltų dievų simbolius. Štai buvusiam Žemės ūkio technikumui kurdama pano keramikė D. Kondrotaitė naudojo senųjų kultūrų piešinius, ožio, faraono, jaučio, ganytojo figūras.

Kodėl menininkams plyšta širdis?

Skulptorius Vytautas Karčiauskas 1985 m. sukūrė Senojo pašto eksterjerui pašto balandžius iš bronzos ir melchijoro, interjerui – nerūdijančio plieno, titano ir bronzos pano. Jam atrodo, kad miestui “dzin” dėl to, jog, šalimais kylant viešbučiui, balandžiai liko be sparnų.

Monumentalistas Edvardas Malinauskas neslėpė ašarų, kai nuo “Bilduko” sienų buvo negailestingai nuplėštas 1972 m. jo sukurtas ąžuolo bareljefas “Kuršiai” – su žvejais, kurėnais ir vėtrungėmis. Nors tuomet menininkų darbams Dailės kombinato meno tarybos buvo nustatyti griežti įkainiai, už tą darbą buvo gavęs milžinišką tūkstančio rublių sumą. Širdį peršti dėl “Sodžiaus” kavinės, kurioje Sąjūdžio laikais buvo nugramdyta 1969 m. sukurta gipsinė freska “Jormarkas”. Tačiau išliko Klaipėdos suaugusiųjų vidurinei mokyklai sukurtas Salio Šemerio, I. Simonaitytės bibliotekoje – rašytojos portretai.

Laikrodžių muziejaus kiemelyje yra išlikusi unikali Juozo Vosyliaus, Angelinos Banytės ir Romualdo Martinkaus 7 metus kurta ir be restauratorių įsikišimo tris dešimtmečius atlaikiusi freska. Joje vaizduojamas laiko ratas: amžinybės simbolis slibinas, ryjantis savo uodegą, karingasis, griaunantis ir gėrio angelai, Saulės karūna, žvejas ant ilgaamžiškumo simbolio vėžlio, Klaipėdos miesto fragmentai, tarp jų – išnykę pastatai, švyturys, gaisrinė, locmano bokštelis. Kūrinį autoriai dedikavo A. Žaliui.

R. Martinkus, grafinio dizaino ir reklamos sričių specialistas, sovietmečiu sukūrė ženklus Dramos teatrui bei Santuokų rūmams; šie yra išlikę. A. Banytės dauguma tuo metu temperos tapyba sukurtų freskų išliko. Tačiau J. Vosyliaus ir Vydo Pinkevičiaus 1973 m. vaikų kavinei “Du gaideliai” sukurta freska dainelės motyvais buvo be gailesčio nugramdyta.

Paveldas – praeitis, kuri nepraeina

Kęstutis MEŠKYS, kultūrologas

Šiandien sakome, jog nebėra tiesų, lieka tik istorija, siejama su individualia atmintimi. Atgavus nepriklausomybę, mūsų požiūris į sovietinį paveldą buvo tik negatyvus, tačiau su istorine atmintimi susietas bendruomeniškumo ir tapatybės pojūtis. Man paveldas – ne tik istorinių pastatų sienos ar šaltas paminklų granitas, tai – patirti emocijos, išgyvenimai, susigėrę kvapai, peržengus vaikų darželio, kur dabar įsikūrusi Prano Domšaičio galerija, ar “Kapitolijaus” kino salės slenkstį. Ne vienas galėtų prisiminti aibę vietų, tapusių jo asmeniniu paveldu, miesto, namų pajautimu.

„Vakarų ekspresas”, 2014 m. birželio 6 d.