S.Dali Klaipėdoje: kodėl ir kaip

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose nuo sausio 23-iosios iki vasario pabaigos vykstanti Salvadoro Dali kūrinių paroda „Materialusis siurrealizmas” žadina ne tik didelį publikos susidomėjimą, bet ir daug klausimų. Ar ir jūsų pirmoji reakcija buvo nuoširdus „negaliu patikėti”? Parodos organizatoriams tai nėra naujiena.

Į Klaipėdą S.Dali kūrinių parodą atvežęs V.Kesauris užsiima meno sklaida, siekdamas, kad žymių dailininkų kūrinius pamatytų visos Europos gyventojai ir ne tik didmiesčiuose. Vytauto Petriko („Klaipėda“) nuotr.

Anot parodą rengiančios bendrijos „Amiencom”, veikiančios Prancūzijoje, vieno iš įkūrėjų Vasilijaus Kesaurio, skepticizmas darsyk liudija, kad komercinis pobūdis giliai suleido šaknis į mūsų mąstymą ir veikia skonį, pažiūras, suvokimą. Sumanę jam netipišką atsaką, organizatoriai teigia siekiantys aktyvinti kultūros sklaidą bei sudaryti sąlygas pamatyti žymių dailininkų kūrinius visos Europos gyventojams.

Prieinamos magistralės

– Kokia šios S.Dali kūrinių parodos ir „Amiencom” priešistorė? – teiravomės parodos rengėjo.

– Projekto, kurio dalis yra ši S.Dali paroda, sumanymas priklauso mano tėvui Aleksandrui. Esame kilę iš Gruzijos. Mano senelis – dailininkas, tėvas – taip pat. Sovietmečiu jis dirbo dailininku restauratoriumi. Vėliau išvykome gyventi į Prancūziją. Ties šiuo projektu dirbame drauge su tėvu. Brandinome idėją maždaug devynetą metų – prireikė laiko sutvarkyti visus įmanomus formalumus. Kilnojamąsias parodas rengiame apie metus.

Mūsų įkurtos bendrijos „Amiencom”, kuri užsiima meno sklaida, veikla šiuo metu aprėpia penkių skirtingų S.Dali, René Magritte’o, Andre Deraino, Raoulio Dufy, Jeano Carzou, Leonoros Fini ir kitų autorių kūrinių parodų pristatymą visuomenei. Pirmieji mūsų renginiai įvyko Estijoje, vėliau vykome į Latviją, po Klaipėdos laukia Čekija, Slovakija, Slovėnija, Graikija, Danija. Klaipėdai ketiname pasiūlyti ir daugiau parodų, vedame derybas dėl savo ekspozicijų pristatymo ir su kitais Lietuvos miestais. Iš veiklos pajamų finansuojame tolesnius projektus.

Aktuali pasaulinė tendencija, kad meno kūriniai, turintys didelę kultūrinę bei meninę vertę, nėra prieinami masėms. Didysis menas nebėra populiarinamas. O kam? Struktūroms, kurios užsiima meno sklaida, tai nėra paranku – pasižiūrėkime, kas vyksta meno rinkoje. Komercializacija neleidžia populiarinti to, kas nėra komerciška, ir drauge ugdo publikos skonį. Anot tėvo, apie ką galima kalbėti, kai už dešimtis tūkstančių dolerių parduodamos konservuotos išmatos? Ar galima svajoti, kad garsiausiuose pasaulio muziejuose eksponuojamų paveikslų paroda būtų atvežta į Klaipėdą? Tai kainuotų tiek, jog yra neįmanoma.

Mūsų projektas – tarsi atsakas į šiuos apmąstymus. Pamėginome į kelias mobilias ekspozicijas sudėti kūrinius menininkų, nulėmusių XX a. filosofinės ir meninės minties magistrales ir padaryti juos prieinamus plačiajai auditorijai, kuri gyvena ne vien didmiesčiuose.

– Kaip formavote parodų sudėtį?

– Didelių menininkų palikimas yra ne tik unikalūs vienetiniai paveikslai. Yra kūrinių, sumanytų gaminti serijomis, pasirinkus atitinkamas meno technikas. Tai nedaro įtakos jų meninei vertei, bet komerciniu požiūriu jie tampa prieinami vidutinei klasei. Dėl tos pačios priežasties, ženklaus kainų skirtumo, tampa įmanoma eksponuoti juos ir mažesniuose miestuose bei prekiauti bilietais tokia kaina, kuri yra adekvati gyventojų perkamajai galiai. Mūsų parodoje pristatomi būtent tokie darbai: medaliai, skulptūra, litografijos.

S.Dali labiau žinomas kaip tapybos autorius. Bet tai nesumenkina jo akvarelių, pagal kurias sukurtos litografijos, išliekamosios vertės. Parodą „Materialusis siurrealizmas” sudaro kūriniai iš vienos privačios kolekcijos. Analogiška S.Dali tapybos darbų paroda būtų didžiulis įvykis bet kuriame dideliame pasaulio muziejuje – Metropolitano Niujorke, Luvre ar Pompidou centre Paryžiuje, kuris pernai vykusios tokios parodos metu veikė visą parą – tokio susidomėjimo sulaukta. Kita vertus, ką daryti tiems žmonėms, kurie negali ten nuvažiuoti? Mes tarsi mėginame adaptuoti mastelį, bet ne kultūriniu ar meniniu požiūriu.

S.Dali kūrinių parodoje „Materialusis siurrealizmas“ eksponuojama maždaug 100 siurrealizmo genijaus darbų iš privačios kolekcijos. Algirdo Kubaičio nuotr.

Intelektualus kūrėjas

– Kokiu išeities tašku siūlytumėte vadovautis lankytojams, kurie nėra meno žinovai, bet norėtų apžiūrėti šią parodą ir susidaryti savo nuomonę apie S.Dali kūrybą?

– Kad suprastume Dali, turime žinoti, kad jis pirmiausia buvo intelektualus dailininkas, kūryba iliustravęs savo idėjas. Jam buvo svarbu parodyti ne tai, ką mes matome, bet tai, ką jaučiame, galvojame, patiriame, galbūt nė patys to neįsisąmonindami.

Jis siekė plėtoti siurrealizmo pasiekimus, moksliškai motyvuodamas kūrybos procesą, kurdamas įvaizdžius, pažįstamus protui ir per atpažįstamumą apeliuodamas į pasąmonę. Dali buvo įsitikinęs, kad jo tikslas – išmokti tapyti taip, kaip tapė didieji renesanso meistrai, kad pasitelkęs jų techniką jis sugebės išreikšti idėjas, kurios skatino jį kurti. Dailininkas suformulavo paranojinį-kritinį analitinį metodą ir naudodavo įvairias iracionalių asociacijų formas, ypač įvaizdžius, kurie keičiasi priklausomai nuo žiūrovo suvokimo.

Dali, kaip ir bet kurio genialaus žmogaus, kūryba yra šiuolaikiška, o jo mintis „Manau, kad dabar gyvename viduramžiais, bet kada nors ateis Renesansas” tampa vis labiau aktuali įsigalint bedvasiškumui, žmogaus nuasmeninimui moderniajame pasaulyje.

Kultūros – į prekybos centrą

– Nesate labai palankios nuomonės apie visuomenėje vykstančius procesus. Turite kritikos ir kultūrai?

– Kuo didesnis miestas, tuo didesnė yra muziejų bei galerijų organizacinė struktūra, tuo daugiau biurokratijos. Kita vertus, kuo stabilesnė valstybės ekonomika, tuo sočiau gyvena kultūrininkai, tačiau gaunantieji subsidijas iš valstybės natūraliai tampa mažiau ambicingi. Prancūzijos situacija manęs nedžiugina. Esame įsikūrę Amiene. Tai 135 tūkst. gyventojų turintis miestas. Bet kultūrinis gyvenimas čia nugesęs. Veikia vienintelis meno salonas, o gyventojai kultūros eina į prekybos centrą – galima įsivaizduoti, ką jie ten mato. Šiuo metu turtingos šalys turtingos ne savo kultūriniu potencialu ar kūryba, bet tuo, kad randa vargšų, kuriuos padaro dar neturtingesnius. Tai provokuoja degradaciją. Ernesto Hemingway’jaus laikų užtaisas, išskirtine dvasia nuskaidrinęs jo tekstus apie Paryžių, seniai nunyko – drauge su 1968-ųjų jaunimo revoliucija. Visa tai parodo, kur krypsta ir kryps visuomenės interesai. Akivaizdu, jog ne į meno pusę. Tai labai neramina.

– Kuris parodos „Materialusis siurrealizmas” darbas yra ypač patrauklus jos rengėjams?

– Jie visi labai skirtingi ir labai įdomūs. Pavyzdžiui, mažas „Gala Dali” fondo medalis, kuriame dailininkas pavaizdavo save su gyvenimo drauge Gala. Litografijos bei ksilografijos – o grafikos srityje Dali buvo novatorius, – žavi spalvų žaisme, atpažįstamu dailininko braižu. Grafiškai įdomi „Chateau Mouton Rothschild” vyndarių užsakymu Dali sukurta vyno etiketė su avinėliu.

Dienraščio „Klaipėda” kultūros ir meno žurnalas „Durys”, 2014 m. sausis, Nr. 1