Tekstas ir komiksas apie gražuolį Juodaragį

 Eglytės įtaka

Spauskite, kad pamatytumėte didesnę versiją

Spauskite, kad pamatytumėte didesnę versiją

Prieš šešerius ar septynerius metus turėjau tokią kambario draugę Eglytę, su kuria dalinausi ne tik keliolikos kvadratų erdve, bet ir knygomis, filmais bei įvairiais tauškalais. Nors ir įdomi, Eglytė man atrodė mažumėlę snobė, be to, mėgdavo skiesti visokiausias nebūtas istorijas. Pamenu, paskutinį vasaros savaitgalį grįžau dulkėtais rūbais ir sunkia kuprine iš pirmųjų tranzavimo po užsienį praktikų, o kambariokė buvo ką tik grįžusi iš nebe pirmus metus lankomo „Mėnuo Juodaragis” festivalio. Po to ji kelias dienas alpėjo iš nostalgijos įvykusiam renginiui, nors pati toli gražu nepriminė etnokultūros gerbėjos – greičiau jau panešėjo į Monmartre nusivaikščiojusią prancūzaitę. Vėliau su Eglyte mes kartu nebegyvenome, tačiau po šiais metais aplankyti festivalio prisiminiau būtent ją – man irgi norėjosi kelias dienas alpėti iš nostalgijos: oi, kokia ten atmosfera, kokie žmonės, kokia programa… Štai sėdžiu prie balto popieriaus lapo, na, taip, tai iš tiesų buvo geriausias šiais metais mano aplankytas vasaros festivalis. Kodėl ši patirtis nenutiko per praėjusius šešiolika metų? Na, galvokime, kad atradau šį festivalį būdama jau brandesnio amžiaus. Suprantate, kiek save pažįstu, anksčiau niekada nebuvau tų visų pagoniškų dalykų gerbėja.

Festivalio tvarka

Pirmas įspūdis kilęs pamačius MJR publiką – amžiaus ir subkultūrų įvairovė. Čia galima pamatyti ir senjorų, ir guguojančių kūdikių. Smagiausia, kad visi gali atrasti savo vietą, rasti sau užsiėmimą.

Šiais metais festivalis vyko ne Zarasų saloje, o dendrologiniame Skinderiškio parke, kuriame prie medžių buvo pažymėti jų pavadinimai, o takelis ėjo per akivarus, kur ne kur matėsi įvairūs mediniai drožiniai. Tris lauko scenas gaubė didžiuliai, į dangų išsišovę medžiai. Kiekvienas kampelis festivalio organizatorių kruopščiai paruoštas: pridėta orientuotis padedančių užrašų, lempelių, skulptūrų, šieno kubų, papuošimų ir kt. Publika galėjo mėgautis gyva muzika, klausytis paskaitų baltoje palapinėje, kurioje pavėlavusiems nelikdavo vietos, užsiimti amatais, burtais, žiūrėti ugnies pasirodymus ar šviesų šou bunkeryje, šaudyti iš lankų, žiūrėti filmus… Žodžiu, veiklų netrūko ir norintiems viską pamatyti bei patirti būtų tekę persiplėšti į mažiausiai šešis gabalus.
Festivalyje sukosi plataus spektro muzika: liaudiškas dainas atliekančių kolektyvų klasika (kaip antai „Kūlgrinda”),  tokios grupės, kaip „And Also The Trees”, po aštuonerių metų pertraukos vėl iškilę kabaretiškai tamsūs „Ô Paradis”, Mat Howden su projektu „Sieben” ir kt.

Intymūs momentai

1. Penktadienio vakaras, žmonės sėdi prie pagrindinės scenos. Groja trolius ar kitus mitologinius personažus primenantys danai („Krauka”). Visur aplink miškai, kyla vakaro tirštumos, netoli mano kojų guli didžiulis vilkšunis, kurį norėčiau paglostyti. Atrodo, kad esu laiminga, banalu, bet jaučiuosi kažkokioje kitoniškoje, išėjusioje iš kasdienybės ribų, sapniškoje aplinkoje.

2. Vis dar penktadienis, stoviu ant kalvos, „Burtų kieme”, iš kažkur atsklinda kepamos mėsos bei šiaudų kvapas ir muzika. Žiūriu į plačią vyro linine miline nugarą, kurią dengia ilga, šviesi į arklio uodegą suimta kasa. Pykstu ant savęs, kad aną naktį nemiegojau, taigi dabar nebeišlauksiu vilko valandą rodomos Parajanovo „Granatų spalvos” – seno, daug kur rodyto filmo, bet šiame kontekste pamatyti būtų smagu. Grįžtu į palapinę ir mano sapnuose sukasi žmonės su tamsiais, per visą kaktą einančiais antakiais.

3. Klausausi paskaitos apie Indijos muziką, kurią skaito Dr. Eirimas Velička. Jis (jei teisingai atsimenu) pasakoja mitą apie tai, kad indai tiki, jog muzika, kurią groji, įgauna kūną ir jeigu atlieki ją nesuderintais instrumentais, nepaisydamas muzikinių taisyklių, gali gimti luoši žmonės. Sykiu su kolege Gerda Jord vis žiūrime į MJR apipavidalintojo Artūro Rožkovo, išpaišiusio gražuolį juodaragį, darbus – puikūs.

4. Neplanuotai suvaidinu spektaklyje „Bitinėlio pasakos” – sėdžiu užrištomis akimis ir klausausi istorijos visais penkiais savo pojūčiais. Laimei, po spektaklio nueiname į palapinę pasiimti striukių – prasideda liūtis, į palapinės stogą daužosi ledukai, griaudėja, dangus maišosi su žeme. Kai pagaliau nustoja, pamatome, jog keliukas virto tekančią lavą primenančiu upeliu, o aš kaip tyčia atsivežiau tik odinius, biure sėdėti tinkamus, batelius.

5. Stoviu prie scenos greta juodaskvernių gotų ir klausausi paauglystėje klausytos „Mano juodosios sesers”. Visiška nostalgija, be to, festivalyje vis sutinku kokį nors prieš dešimt metų matytą klasioką ar kadų kadais pamirštą draugę. Atrodo, kad trumpam patyriu praeities transliacijas.

6. Miegoti taip šalta, kad norisi kaukti. Vis lyja – svarstau, ar šaltas vanduo prasigers pro palapinės brezentą, ar neprasigers. Sekmadienio rytą aplink girdėti kosint, čiaudint ir skrepliuojant. Be visų šių mažmožių, nuotaika vis tiek pakili – prieš išvažiuodami einame gerti gilių kavos.

gerda_jord_juodaragis_3 copy

Pabaigai

Manau, kad tai iš tiesų vienas iš jaukiausių tokio masto festivalių Lietuvoje, į kurį galima vežti visus savo šeimos narius netgi tada, kai tikrai nepriskiriate savęs menamai jo dalyvių subkultūrai. Taigi puikus būdas bent kelias dienas patirti didžiavimąsi senąja lietuvių kultūra ir pasinerti į gaivališką gamtos getą.
Mielas „Mėnuo Juodaragi”, prisidedu prie tavo gerbėjų.

Tekstas: Jurga Tumasonytė
Komiksai: Gerda Jord

2 komentarai

  1. k.

    Komiksas smagus, bet tekstas tiesiog siaubingas! Kam įdomu skaityti kažkokius stereotipiškus (wtf menama dalyvių subkultūra?) peziojimus apie save ir tiesiog random dalykus.

  2. h.

    Komentatoriaus vardas smagus, bet komentaras tiesiog siaubingas! Kam įdomu skaityti kažkokius stereotipiškus (wtf visažinio susireikšminusio žinančio “kaip viskas turi būti”) peziojimus apie savo mėgiamus ir nemėgiamus dalykus.

Komentuoti: h. Atšaukti atsakymą