Šventojoje – dailė, menanti ateitį

Rugpjūčio pabaigoje Šventosios miestelyje devintąjį kartą vyko dailės pleneras- simpoziumas „Šventosios žemės atminties ženklai“. Nors organizatoriai šiais metais tikėjosi didesnį dėmesį skirti istorinėms temoms, dauguma menininkų jas gvildeno minimaliai – daugiausia kūrėjų dėmesio teko miestelio peizažui, gamtai ir jos sukeltiems įspūdžiams.

Vis dėlto tai nesumenkina meno darbų sukeliamo jausmo, kad Šventoji yra įkvepianti ir turtinga ne tik savo peizažu, bet ir paveldu.

Viena iš trylikos plenero dalyvių Nijolė Vilutienė atskleidė, kad Šventojoje ją įkvepia ir žavi senove alsuojanti pajūrio dvasia. Pažvelgę į plenero menininkų darbus, pajunti, kad senas bangų mušamas molas ar kreivos surūdijusios vinys gali sukelti sielos virpulius: šie Šventosios ženklai persikėlė į daugelio dailininkų kūrybą, prabildami ir praeities prisiminimais, ir dabarties realijomis.

Plenere šiais metais dalyvavo Ana Marija Blažienė, N. Vilutienė, Alvydas Urbietis, Ramūnas Dagys, Audronė ir Algimantas Vorevičiai, Vaidė Gaudiešiūtė, Dalia Čistovaitė, Gražina Oškinytė Eimanavičienė, Gražina Eimanavičiūtė ir Rasa Užpelkytė. Suspėdami pristatyti ir savo kūrybą, plenerą rengia aktyvūs Šventosios menininkai: Audronė Bukauskienė ir Petras Baronas.

Šventosios įspūdžiai perteikti įvairiomis technikomis: vėlimu, medžio drožyba, aliejine ir akvareline tapyba, sepija, grafika, tapyba ant dvigubo šilko, – pastaroji žiūrovus nustebino labiausiai, – ir plačiformate spauda.

Plenerą užbaigusioje parodoje įdomu pastebėti menininkų sugebėjimą į tą patį objektą pažvelgti vis kitu kampu. Dominuoja keli kraštui būdingi motyvai: jūra, kopos, tilto nuotrupos, molas. N. Vilutienė  Šventosios pajūrio peizažą abstrahuoja greitais štrichais tušu atliktame piešinyje „Kopos. Molas“,  R.o Dagio „Molas“ – lyg išsiliejęs ant drobės, palikdamas tolimus šešėlius, A. Urbiečio medinė skulptūra  „Iškeliaujantis Šventosios molas“  paliečia sunkiai apčiuopiamą nykimo ir vienatvės temą, A. Vorevičienė tarp molo polių įpina mažai žinoma Deivės Pelėdos legendą,o G. Oškinytė jūros molo polius perteikia kruopščiu ir originaliu stiliumi.

Jūra ir kopos atsiskleidžia beveik visų plenero menininkų kūryboje. A. Vorevičiaus kosmoso ūkus primenančiuose darbuose „Vėjas kopose“, „Dangaus ežeras“, „Žydinti jūra“ dominuoja greitų judesių  abstrakcija. D. Čistovaitė nebijo stambesnių potėpių. Mažo formato drobėse menininkė itin lyriškai perteikia saulėlydžio temą ir „Stela Mare“ koplyčios interjerą, o R. Dagio kopų vaizdai pavirsta į besiliejančias faktūras. Pažvelgus į A. M. Blažienės darbus, vaizduojančius uostą, sunku net patikėti, kad matai Šventąją – ploni akvarelės potėpiai kuria itin šviesų, vaiskų pakrantės ir miestelio vaizdą. Darbaim sugretinami su Nidos peizažais, atrodo lyg vizijos iš Šventosios ateities.

Atskleidžiamos ir kitokios temos. N. Vilutienė, kuri Šventosios miestelį pamilo būtent plenero dėka, šiais metais įamžino vietinio kraštotyrininko Mikelio Balčiaus eksponatus. „Fragmentai iš Mikelio Balčiaus sandėliuko“: senos medinės pačiūžos, senas žvejo įrankis virvei vynioti, senovinė sklendė, sodyba – įamžinti popieriuje virto vietinės istorijos iliustracijomis. Neįtikimi herojai, atpažįstami Šventosios pastatai ir jūros bei gamtos simboliai susipina grafikės V. Gaudešiūtės darbuose „Pokyčiai“, „Laiko motė“, „Mažesni už norus“, kuriems prireikė didelio kruopštumo.

Tekstilininkė R. Užpelkytė primena senovės raštus ir simbolius veltinyje „Atmintis“.

A. Bukauskienė šiais metais pristatė keletą tapybos kūrinių, vaizduojančių senųjų Šventosios giminių sodybų medžius. Taip pat menininkė jau antrus metus plėtoja dėmesio sulaukusį projektą „Šventosios giminės“, kurio metu yra renkama ir pristatoma vaizdinė medžiaga ir informacija apie senuosius Šventosios miestelio gyventojus bei sodybas. Prie šio projekto prisideda ir vietos kraštotyrininkas M. Balčius. Sugretindama senas, nespalvotas nuotraukas su spalvotais dabarties vaizdais, menininkė simboliškai perteikia įdomų gyvenimo kitimą ir judėjimą iš atmintyje nykstančios praeities į vis labiau nujaučiamą ateitį.

Dauguma darbų buvo sukurti per savaitę trukusį plenerą, kiti dalyviai tęsė jau anksčiau pradėtus kūrinius. Viešėdami Šventojoje, menininkai susipažino su apylinkėmis, krašto istorija, aplankė bažnyčias, sudalyvavo gyvos muzikos ir poezijos vakare, o per plenero parodos atidarymą patys galėjo nusikalti P. Barono sukurtą proginę monetą.